Naujausios
„Vilko vaikai“ žino gyvenimo kainą
„Esame “vilko vaikų“ vaikai. Nestaugiame garsiai. Nedejuojame. Nes iš pasakojimų žinome, kad gyvenimas buvo daug blogesnis“, — sako Rėkyvos seniūnė Vaida Čelkienė. Jos tėvas vokietis Helmutas Eidingeris, vaikystėje netekęs namų, šeimos ir duonos, Tėvynę surado Lietuvoje.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pamiršo savo pavardę
V. Čelkienės tėvo H. Eidingerio akyse 1945 metais sovietų kariai nušovė tėvą. Jis liko gulėti ant grindinio, o pabėgėlių būrys, varomas sovietų karių, slinko iš kaimo į kaimą. Pakeliui badu mirė jauniausias brolis. Liko 26-erių mama, aštuonerių Rudolfas ir septynerių Helmutas.
Po metų iš darbo kolūkyje nebegrįžo motina. Tik iš kaimynės vaikai sužinojo, jog ji išvežta į koloniją Minske.
Bado genami, vaikai laukuose ieškodavo sušalusių daržovių. Galiausiai vyresnysis brolis iškeliavo maisto į Lietuvą, bet po antrosios kelionės nebegrįžo. Likusį vieną Helmutą sovietų kariai pavežė iki Tilžės turgaus, kur maistą parduodavo lietuviai. Vienas ūkininkas pasiėmė dirbti už valgį, bet rudenį išvarė.
Po klajonių Helmutas galiausiai atsidūrė Tauragėje, kur leisgyvis susmuko prie parduotuvės. Priglaudusi pardavėja išmaudė, perrengė turėtais moteriškais drabužiais ir pamaitino. Pavargėlis suvalgė net 13 cepelinų. Būtų ir dar valgęs, bet išsigandusi globėja nebeleido. Vėliau, jau turėdamas savo šeimą, H. Eidingeris vis tuos cepelinus minėdavo.
Būdamas vaikas, neprisiminė savo tikrosios pavardės, todėl buvo užrašytas kaip Almutas Eidingis.
Iki 17-os metų Helmutą globojo pardavėjos tėvas Stasys Jončas. Vėliau turėjo išeiti, nes S. Jončas nebesutarė su dukterimis. Dirbo kinomechaniku, važinėjo po kolūkius, rodydamas filmus apie karą ir fašistus.
1958 metais parašė laišką į Raudonąjį Kryžių, iš kurio gavo atsakymą: tikrąją pavardę, vardą, gimimo datą bei žinią, kad mama gyvena VDR (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje), o brolis — Rūtelių kaime netoli Tytuvėnų.
Pagaliau 21-erių Helmutas susirado 22-ejų Rudolfą. Vyresnysis brolis jau buvo susitvarkęs dokumentus ir išvyko gyventi į Vokietiją, o Helmutas persikraustė į brolio namą.
Susitiko po 20 metų
V. Čelkienė atsimena: 1967 metais šeima rengėsi pirmajai kelionei į Vokietiją lankyti tėčio šeimos. Tada jai buvo septyneri. Jaunesniąją dvejų metukų dukrą tėvai turėjo palikti namie kaip garantą, kad šeima nepasiliks Vokietijoje.
Pirmasis tėvo ir motinos susitikimas buvo kupinas emocijų: „Daugybė ašarų. Vaikas to dar nesuvoki. Atrodo, reikia džiaugtis. Tik suaugęs supranti visą situacijos tragizmą“.
Antrąjį kartą anūkė su močiute susitiko tik po 20 metų. V. Čelkienė sako, kad kiekvienas pokalbis baigdavosi ašarų upeliais: „Ji be galo ilgėjosi saviškių, kvietė grįžti. Jos pasakojimai buvo skaudūs — ji su vaikais matė, kaip buvo nušautas vyras“.
1992 metais į Lietuvą atvyko pati močiutė. Ir nusiminė, pamačiusi skurdoką tuometinę Lietuvos kasdienybę. Paskutinį kartą šeima su močiute matėsi namuose Rūteliuose. Močiutei buvo duota žinia apie sunkią tėvo ligą, ir ji atvyko atsisveikinti.
Močiutė, baigianti devintąją dešimtį, tebegyvena Vokietijoje. V. Čelkienė su ja bendrauja telefonu. Bet pokalbis būna labai sunkus — močiutė paplūsta ašaromis. Tėvo brolis Rudolfas — irgi ligotas, į Lietuvą kelionų nebeplanuoja.
Vokiečiai ar lietuviai?
„Tėvelį pavadinčiau vokiečiu Lietuvoje. Mylėjo savo tautą, bet džiaugėsi tuo, kad gyvena čia“, — sako V. Čelkienė.
H. Eidingeris buvo užsispyręs niekada neimti tarybinio paso. Laukė vokiškos pilietybės ir vokiško paso. Arba — Lietuvos. Sulaukęs nepriklausomybės, pasiėmė lietuvišką pasą. O vokišką gavo jau mirties patale.
Vėliau artimieji svarstė: ar jis būtų pasiryžęs išvykti gyventi į Vokietiją. Nors brolis, draugai buvo išvažiavę, H. Eidingeris delsė. Sakydavo: „Aš vokietis, bet Lietuvą labai myliu“. Čia buvo šeima, namai, kaimynai.
Ir nors bent kartą metuose išvažiuodavo aplankyti mamos, grįžęs namo, būdavo patenkintas. O į Vokietiją ruošdavosi su nerimu.
Šeima jautė, jog tėvas buvo tarsi savyje pasimetęs. Ką daryti? Kurioje šalyje daugiau būti? Kaip gyventi?
Simboliška: per H. Eidingerio laidotuves, vykusias vasario 16-ąją, gedulingos eisenos priekyje vokiečių bendrijos „Edelweiss“ nariai nešė Vokietijos vėliavą.
„Vaikystėje esu ne kartą stipriai įskaudinta bendraamžių, kurie vadindavo vokiete. Kai vienuoliktoje klasėje parašiau, kad noriu studijuoti teisę, vienas iš pedagogų pasakė: “Kur tau su tavo tėvo likimu būti teisininke. Džiaukis, kad iš viso galėtumei mokytis“.
Bet V. Čelkienė baigė dvi aukštąsias mokyklas.
Nors ir buvo galimybė, moteris nesvarstė rinktis vokiškos tautybės. Kiek galvojo dėl dvigubos pilietybės. Bet abi su seserimi apsisprendė: nereikia. Jos — lietuvės ir vaikai bus lietuviai.
„Esame vilkų vaikų vaikai. Nestaugiame garsiai. Nedejuojame. Nes iš pasakojimų žinome, kad gyvenimas buvo daug blogesnis. Vaikystėje, ravėdami daržus, nedejuodavome. Žinojome, kaip buvo sunku, kai nebuvo ką ravėti“, — sako V. Čelkienė.
Graudindavo vaikai
V. Čelkienės tėvas buvo uždaras žmogus. O gal nenorėjo skaudinti artimųjų ir pats sau aitrinti žaizdų. Nemėgdavo kalbėti apie praeitį. Bet kartais prisimindavo, kaip valgė supuvusias bulves ir varles, kaip ėjo sušalusiomis basomis kojomis.
Ir prabėgus daugeliui metų, per televiziją pamatęs bėdos ištiktą vaiką, iš karto susigraudindavo. Ašara bėgdavo ir išvydus dainuojantį mažylį.
V. Čelkienė įsitikinusi: jei tėvo gyvenimas vaikystėje nebūtų buvęs sudaužytas, būtų daug pasiekęs muzikos srityje, nes buvo balsingas ir muzikalus. Visur, kur dirbo, buvo labai gerbiamas. Turėjo savąjį „aš“.
Džiaugėsi, kad pakliuvo tarp lietuvių, kurie padėjo išgyventi. Daug pasakodavo apie poną Jončą — žmogų, kuris jį priėmė. Ypatingai gerbė žmonos tėvus, kurie jį, „vokietuką“, ne kartą slėpė nuo svetimų akių.
Susikūrė savo namus
V. Čelkienė atverčia albumą. Jame — susitikimų nuotraukos. Užfiksuotos kasdienybės akimirkos, siųstos į Vokietiją. Rūteliuose šeima sėdi prie Velykų stalo. Atgalinė nuotrauka — prie stalo su giminaičiais Vokietijoje sėdi močiutė, ant televizoriaus — įrėminta sūnaus nuotrauka. Tarsi žinia — tu su mumis. Taip išskirta šeima bendraudavo — nuotraukomis ir laiškais.
V. Čelkienė įsitikinusi, kai tėvas staiga susimąstydavo, jo mintys nuklysdavo pas artimuosius. Jie būdavo minimi per visas šventes.
— Ar tėvelis niekada nedėliodavo situacijos: „Kas būtų, jeigu..“?
— Jis labiau svarstydavo: „Kaip gerai būtų buvę, jei tėvas būtų likęs gyvas. Kad būtų visa šeima. Tada būtų kitaip“.
Jis dėliojo gyvenimą, bet savaip — ir Lietuvoje. Atsimenu: su mama ir brolio šeima išvyko ieškoti gimtųjų namų — Veselskofeno kaimo netoli Karaliaučiaus. Labai išgyveno, kai negalėjo rasti tos vietos.
Iki tol jis galbūt galvojo apie gražius vaikystės rūmus, nuostabią vietą, kitokį gyvenimą. Bet rado plyną lauką, net griuvėsių nelikę. Jam buvo skaudu, bet, grįžęs iš kelionės į savo namus, buvo labai patenkintas. Nes jis jau buvo susikūręs savo gražius namus nuostabioje vietoje.
TAPATYBĖ: Vaikystėje dabartinę Rėkyvos seniūnę Vaidą Čelkienę vaikai pravardžiuodavo vokiete. Nors vėliau moteris turėjo galimybę rinktis dvigubą pilietybę, apsisprendė: ji ir jos vaikai — lietuviai.
ŠEIMA: Eidingerių šeima įsiamžino 1944 metais: (iš kairės) mama Gerda, broliukai Herdita (miręs badu), Rudolfas, tėvas Eirich ir Helmutas.
ŠVENTĖ: Prieš šv. Velykas Vaida su tėveliais įsiamžino namuose Rūtelių kaime. Ši nuotrauka keliavo į Vokietiją.
PAGARBA: Helmutas Eidingeris amžinojo poilsio buvo palydėtas vasario 16 dieną su Vokietijos vėliava.
SUSITIKIMAS: Pirmasis šeimų susitikimas Vokietijoje. Centre — septynmetė Vaida. Iš dešinės — tėtis, močiutė, mama ir močiutės antrasis vyras.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
išnaša: 1945 metais sovietų kariai nušovė tėvą. Jis liko gulėti ant grindinio... Pakeliui badu mirė jauniausias brolis.
