Naujausios
Užimtumo tarnyba ir išmokos
Buvęs Šiaulių politikas ir Savivaldybės administracijos vadovas Gedeminas Vyšniauskas prieš pusantrų metų nėrė į naują verslą – tarptautinių krovinių pervežimus. Įkūrė mažąją bendriją (MB) „Gedevana“, įsigijo du vilkikus su priekabomis ir paleido į Skandinaviją, Lenkiją.
Jau ėmė dairytis trečio vilkiko, bet susidūrė su nenumatyta problema. Šiuo metu vienas iš vilkikų stovi be darbo jau tris savaites. Pavasario pabaigoje vairuotojas pareiškė išeinąs iš darbo – per vasarą „pastovės darbo biržoje“ (užsiregistruos Užimtumo tarnyboje), gaus išmokas, o rudeniop gal ir vėl darbo ims dairytis.
G. Vyšniauskas sakė apie laisvą darbo vietą skelbimus paskelbęs darbo paieškos svetainėse.
„Pagal darbo biržos (Užimtumo tarnybos – aut.) skelbimus perskambinau gal 30 vairuotojų ne tik Šiauliuose, bet ir kituose rajonuose. Nė vienas dirbti neketina. Pasiskambinau į darbo biržą ir paprašiau jų paskambinti darbo ieškantiems vairuotojams. Tada jau priverstinai žmogus skambino man, nes liepė, ir aiškino, kad jis negali dirbti“, – piktinosi įmonės vadovas.
Visi, kurie skambino Užimtumo tarnybai rekomenduojant, aiškino, kaip jie negali dirbti. Paklausus, kodėl tada skambina, atsakė, kad Užimtumo tarnyba liepė.
„Tai atviras veltėdžiavimas, sukčiavimas, gyvenimas kitų mokesčių mokėtojų sąskaita. Jei valstybėje požiūris bus toks, kad mes turime išlaikyti armiją, mano manymu, veltėdžių, nieko gero nebus“, – dėstė G. Vyšniauskas.
Jam pritarė ir kiti pokalbyje dalyvavę smulkieji verslininkai, valdantys iki 9 vilkikų. Gal mažai moka, kad vairuotojai neina dirbti?
„Gali mokėti kiek nori, jei jis nenori dirbti, tai ir neis“, – sakė Vytautas Saugūnas, UAB „Farema“ vadovas.
Dirba kitų šalių biudžetams
Verslininkai pasakojo, kad smulkiose įmonėse po Baltijos šalis, Lenkiją, Skandinaviją važiuojantys vilkikų vairuotojai per mėnesį uždirba nuo 1200 iki 1400 eurų, priklausomai nuo nuvažiuotų kilometrų. Tiktai pagrindinis atlyginimas yra apie 700 eurų, kitos pajamos – komandiruočių dienpinigiai, kurie nėra drausti sodros sistemoje. Skirtingai nuo tų kolegų, kurie dirba kadencijomis Vakarų šalyse, šie vairuotojai važiuoja taip vadinamais ratais ir savaitgalius leidžia namuose.
V. Saugūnas pasakojo, kad jo įmonėje dirba 6 lietuviai vairuotojai ir 4 ukrainiečiai. Tačiau darbuotojų iš Ukrainos šiuo metu pasikviesti nebegalima. Sako jau turėjo trys jauni perspektyvūs žmonės atvykti, bet baigėsi valstybės kvotos, net uždarė vizų centrą.
UAB „Timberas“ direktoriaus pavaduotoju dirbantis Jonas Kryževičius klausia, kur dingo lietuviai vairuotojai?
Tačiau čia pat su kolegomis ir pateikia atsakymą. Jauni rimti vyrai dirba Vakarų šalyse. Čia jie gauna didesnį atlyginimą, naujesnius automobilius.
V. Saugūno brolis taip pat vilkiką vairuoja Anglijoje.
„Gerieji žmonės išvykę iš Lietuvos. Mano brolis tikrai gabus – ir vairuoja gerai, ir technikoje išmano, remontuoti moka. Aš kviečiu jį sugrįžti, o jis sako man, kad aš tiek jam nemokėsiu, kaip ten. Taip, atlyginimai didesni, bet būsto nuoma, kitos išlaidos irgi didesnės. Bet dabar jau ten įsikūrė su šeima, vaikučiais. Taip gerus vyrus ir išleidžiame. Jie dirba kitos šalies biudžetui“, – apgailestauja įmonės vadovas.
J. Kryževičius mano, kad neteisinga, jog tuos pačius mokesčius valstybei moka ir dideles milijonines apyvartas turinčios įmonės ir pradedantys savo veiklą mažiukai verslai. Turėtų būti kažkokios lengvatos įmonei susikūrus, kad leistų įsivažiuoti, kaip kitose Europos šalyse.
J. Kryževičius savo verslą turėjo nuo pat 1990, tačiau po 22 metųjį sustabdė ir išvažiavo į Europą vairuoti vilkiko. Dirbo ir Norvegijoje, mokė ekonominio važiavimo kitus. Jis pastebi, kad Norvegijoje ne tik darbo užmokestis, bet ir darbo sąlygos kitokios. Kai vilkikai važiuoja per Baltijos šalis, Lenkiją ar kitas Europos šalis, vyksta gerais keliais. Norvegijoje ir vasarą tenka važiuoti kelių serpantinais. Čia per mėnesį vilkikas nuvažiuoja po 13–15 tūkstančių kilometrų, kai Lietuvos įmonėse dirbantys ir ratais važiuojantys vairuotojai nuvairuoja po 8–10 tūkstančių kilometrų.
Kaip rasti gerą vairuotoją?
Verslininkai aiškino, kad didelės įmonės iš tiesų tyčiojasi iš slavų vairuotojų, nuskaičiuoja uždirbtus pinigus. Tačiau dirbant mažose įmonėse jie esą net neturi galimybių nuskaičiuoti, nes bijo prarasti vairuotojus. Vienintelis atskaičiavimo būdas – už padarytą žalą.
V. Saugūnas sako, jog turi vyrų, kurie tapo beveik šeimos nariais. Su jais ir bendravimas kitoks, ir darbai kitaip vyksta. Tie, kurie ateina keisdami darbo vietas, yra problematiški žmonės. Vairuotojai, kurie nori dirbti, tik kas 5–6 metus pakeičia įmonę. Tai normalu.
Verslininkas sako, jog jam trūksta vieno vairuotojo, kuris išleistų atostogų kitus. Tačiau sodinti bet kokį vadovas nenori, nes gali sulaukti daugiau žalos, nei porą savaičių stovint automobiliui. Rasti vairuotoją – ne mėnesio reikalas. Norint į Europą išleisti vilkiką turi investuoti apie 70–80 tūkstančių eurų. Tokį turtą nesinori bet kam patikėti, tačiau kartais tiesiog nėra iš ko rinktis.
V. Saugūnas džiaugiasi, kad dar turi senosios kartos „dinozaurų“, kurie sustoję apeina vilkiką, apžiūri jo būklę. G. Vyšniauskas pasakoja, kad neseniai jo vairuotojas važiavo tol, kol „užkalė“ ratą. Teko ieškoti detalių, gabenti į Suomiją, ten remontuoti. Nuostoliai tūkstantiniai, kai laiku pastebėjus problemą buvo galima savo bazėje ją sutvarkyti.
Didžiausia bėda – alkoholis
Didžiausiai „fūristų“ bėda – alkoholis. J. Kryževičius pasakojo, kad pusmetį išdirbęs lietuvis vieno trečiadienio vakarą pasiekęs vidurį Lenkijos paskambino girtas. Vyrukas ūžė nesustodamas ir savaitgalį. Krovinys liko nepristatytas. Antradienį Jonas pats sėdo į tuo pačiu maršrutu važiavusį kitą vilkiką ir nuvyko į vietą.
„Ir ką aš ten randu? Mašinos kabinoje – kaip sovietinių laikų stoties tualete“, – pasakojo pakraupęs.
Vairuotoją atšaukė iš komandiruotės ir paleido grįžti visuomeniniu transportu, o krovinį pristatė pats.
Kitą istoriją pasakoja V. Saugūnas.
„Atėjo žmogus darbintis. Paskambinome į ankstesnę darbovietę – išmestas už gėrimą. Sėdi žmogus, verkia, žegnojasi. Sako: „Vyrai, nepriimat manęs, viskas, žmona varo iš namų. Aš su alkoholiu užrišau visiškai. Būkit žmonės, pagelbėkit“. Širdį palietė, juk žmogaus gyvenimas, gal padėsime jį susitvarkyti, pastatysim ant kojų“, – vylėsi verslininkas.
Priėmė. Atidirbęs savaitę vairuotojas vieną eismo įvykį turėjo, antrą savaitę – kitą, kai padarė trečią eismo įvykį, direktorius pasakęs: „Nepyk, bet užbaik reisą ir atsisveikinsime“.
Tačiau vakare jam paskambinus, jau nepavyko susikalbėti. Pasuko Latvijos policijai, paprašė pagalbos, kad sustabdytų vilkiką, vis dėlto 40 tonų transportas, vairuojamas girto žmogaus.
„Mums policija atsakė: turėsim laiko, privažiuosim sustabdysim. Pagal GPS seklį matėme, kad vairuotojas važiuoja tuo pačiu ratu Ryga–Bauskė. Tada sustojo. Privažiavo policija, mums sako, kad jis stovi, todėl negali tikrinti. Suorganizavome kitą vairuotoją, kuris nuvažiavo su kitu pakeleivingu vilkiku, parvarė mašiną. Grįžęs girtavęs vairuotojas įpūtė 2,46 promilės. Stabdęs, krovinys pavažiavęs, išlindęs per priekabos tentą. Nuostolių turėjome keletą tūkstančių eurų“, – panašių istorijų papasakotų kiekvienas šio verslo atstovas.
Yra į bazę grįžęs su 2,06 alkoholio promilėmis, krovinį sugadinęs, pametęs priekabą su kroviniu. Vairuotojui užtenka paskambinti ir pasakyti: aš pamečiau. Tada jau įmonės vadovams reikia organizuoti kraną, kas ir į ką krovinį perkraus, nurašyti priekabą draudimui, kiti reikalai. Kai įmonėje yra dvi-trys mašinos, toks įvykis gali būti verslui „mirtinas“. Tai didelė rizika, darbdaviui.
Patys dirba 7 dienas per savaitę
Gediminas Grišius dirba trijose įmonėse, yra MB „Godlita“, turinčios tris vilkikus, savininkas. Jis pasakojo, kaip ką tik įdarbintą vairuotoją pasiuntė krautis krovinio pas klientą, su kuriuo dirba jau daug metų.
„Po to, kai pasikrovė, klientas mums skambina ir sako: nebesiųskit mums mašinų. Iškoliojo ten visus, grįžęs mus iškoliojo“, – pasakoja Gediminas.
Patys mažų įmonių vadovai kartu yra ir vadybininkai, ir šaltkalviai, ir tiekėjai. Dirba 7 dienas per savaitę. Savaitgaliais turi sutvarkyti ir paruošti vilkikus, kad savaitės pradžioje vairuotojai išvyktų tvarkingomis mašinomis.
Beveik visos mažos įmonės važiuoja per krovinių ekspedicijas, kurioms moka mokesčius už ekspedijavimą.
„Tai mes esame ekspedicijų vergai. Jie kiek nori, tiek moka“, – pyksta J. Kryževičius.
Įmonių savininkai piktinasi, kad kalbant apie tarptautinių krovinių pervežimų verslą, jis matuojamas didžiųjų įmonių, tokių kaip „Girteka“, „Vlantana“ ir kitų milijoninėmis apyvartomis. Mažosios įmonės vos kvėpuoja ir sprendžia milijonus problemų.
Pavyzdžiui, vairuotojas autoįvykį padarė, brangsta draudimas ne vienam vilkikui, o visam parkui. Per 9 mašinas apie 1,5 tūkstančio eurų per metus.
G. Grišius prisiminė jauną vairuotoją, kuris paklausęs, ar mašina kasko drausta, priekaba drausta, pareiškė: tai koks skirtumas, jeigu jis ir padarys avariją. Juk draudimas apmokės.
„Bet juk gali sužeisti žmogų, kitam padaryti nuostolių. Ar tai normalus požiūris?“, – stebisi Gediminas.
Darbo ieško ir pusmetį
Pasiteiravome apie tolimųjų reisų vairuotojų įdarbinimą. Atstovė spaudai Milda Jankauskienė informavo, kad šiuo metu Užimtumo tarnyboje registruoti 143 asmenys, ieškantys tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbo, iš jų – Šiaulių apskrityje – 6, o Šiaulių rajone – 5. Užimtumo tarnyboje įregistruota 7,9 tūkstančio darbo pasiūlymų tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojams, iš jų Šiaulių apskrityje – 1642, Šiaulių mieste ir rajone – 1552.
Šiais metais dešimtadaliui Užimtumo tarnyboje registruotų darbo neturinčių tolimųjų reisų vairuotojų padėta įsidarbinti per 4 mėnesius, penktadaliui – per 6 mėnesius nuo registracijos Užimtumo tarnyboje dienos. Ilgiausiai ieškantis tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbo asmuo jo laukia nuo 2016 metų, tačiau jis gyvena Lazdijų rajone.
„Šios profesijos atstovai, tapę Užimtumo tarnybos klientais, nėra išskirtiniai. Pastebima, kad pandemijos laikotarpiu apskritai keitėsi darbo neturinčių asmenų elgsena. Nemažai darbo ieškančių asmenų iš tiesų negali susirasti lūkesčius ir profesiją atitinkančios veiklos, tačiau yra nemažai klientų, kuriems netinka jokie darbo pasiūlymai. Nors darbo rinka atsigauna, tačiau žmonės neskuba. Dabar net ir siūlant pakankamai didelį atlyginimą, dažnas ignoruoja naujas galimybes ir randa priežasčių bei pasiteisinimų nedirbti.
Šiuo metu paslaugų, statybos, transporto sektoriuose darbo jėgos poreikis yra didelis, o trūkstamų darbuotojų rasti sudėtinga. Šį paradoksą lemia kelios priežastys. Žmonės per pandemiją prisitaikė gyventi kitomis sąlygomis. Vieni – kadaise dirbę savarankiškai, kiti lyg ir dirbantys, daug mėnesių prastovose, bet ne kažką veikiantys subsidijas gaunančiose įmonėse. Užimtumo tarnyba kas mėnesį jiems perveda milijonus. Kai kam to užtenka, kiti prisiduria kur nors nelegaliai padirbėję ir gavę atlygį vokelyje. Nelegalus darbas, kuris buvo gerokai sumažėjęs iki pandemijos, vėl plečiasi“, – komentavo M. Jankauskienė.
Kadangi Užimtumo tarnyba klientus priima nuotoliniu būdu, ryšio priemonėmis, nesidarbinantys piliečiai net neturi pareigos joje lankytis, tad turi laiko uždarbiauti nelegaliai.
