
Naujausios
Vienkiemyje siautėjo vilkas
Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje, Pašvinės kaime, gyvenančio Stepo Minkaus sodyboje įvykdyta kraupi šuns egzekucija. Sodybos kiemą apžiūrėję medžiotojai beveik nesuabejojo, kad keturkojo egzekutorius – vilkas. Netoliese aptikti ir didžiulių jo pėdų įspaudai.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Augintinis neapsigynė
Vienkiemio sodybos 66 metų šeimininkas S. Minkus ankstyvą sekmadienio rytą į kiemą išėjo nešinas pusryčiais mylimam augintiniui negrynaveisliui vilkšuniui Tupsiui. Pašaukęs šunį vardu ir priėjęs prie būdos, šeimininkas gyvūno nerado. Pagalvojęs, jog Tupsis nuo grandinės galėjo nutrūkti ir pabėgti, vyras prietemoje apsidairė po kiemą.
Vaizdas, kurį pamatė, S. Minkų tiesiog sukrėtė: viduryje kiemo gulėjo nebegyvas jo šuo, tiksliau, tai, kas iš šuns dar likę.
Tupsis buvo pasruvęs krauju – perkasta galva, išdraskytais viduriais.
Pirma mintis, kuri šovė šeimininkui – augintinį galėjo sudoroti pasiutę šunys.
Ištikta šoko S. Minkaus draugė surinko Bendrojo pagalbos centro numerį 112. Patarta operatorių, paskambino Bubių seniūnui Vytautui Slabiui, o šis – medžiotojams.
Netrukus į incidento vietą atvyko Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Algirdas Baikauskas. Jis apžiūrėjo kiemą, šuns gaišenos likučius ir iš karto įtarė, jog S. Minkaus šunį nugalabijo vilkas.
Tokią versiją patvirtino ir tolesnė teritorijos apžiūra: analizuojant, iš kurios pusės į vienkiemį galėjo atbėgti skriaudikas ir kur nubėgti, pavyko surasti vilko pėdsakus, vedančius pro sodybos ir greta esančio tvenkinio kampą tiesiai link miško.
Vilkas sugrįžo
A. Baikauskas sodybos šeimininkui patarė augintinio palaikus utilizuoti, o gausiai iškraujuotą kiemo vietą užbarstyti smėliu arba žeme.
S. Minkus taip ir padarė, išmėtytus Tupsio palaikus surinko ir palaidojo sodybos pakraštyje – supylė kapelį, apdėjo akmenimis ir net žvakelę uždegė.
Augintinio kraujas kovos vietoje buvo užpiltas žeme bei užgrėbstytas.
Staigmena šeimininko laukė pirmadienio rytą, kai žeme užpiltoje ir užgrėbstytoje vietoje vėl buvo rasti didžiuliai, neabejotinai vilko palikti pėdsakai.
Bemaž 30 metų Pašvinės kaimo vienkiemyje gyvenantis S. Minkus sunkiai tvardosi kalbėdamas apie dešimtmetį jo sodybą sergėjusį Tupsį: sargus ir draugiškas gyvūnas buvo, kartu su sodybos katinu Rainiu vienoje būdoje nakvodavo.
Tupsį, kad saugiau būtų, S. Minkui padovanojo kaimynai. Dabar, kai Tupsio nebėra, naują augintinį vyrui pažadėjo atvežti pažįstami. Jo S. Minkus prie „lenciūgo“ neberiš, o kiekvieną naktį nuves nakvoti į tvartą.
Bet šeimininkui ne tik šuns gaila, ir dėl savęs bei savo artimųjų neberamu. Pritemus į lauką neina – baiminasi, kad vilkas ant galvos nešoktų.
Per maža vilkų medžioklės kvota
Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas A. Baikauskas miško gyvūno sugrįžimą dar ir kitą naktį vadina jo grįžimu pasiimti nukauto grobio.
Pašnekovas spėja, kad naktį į sekmadienį sodybon atsėlinusiam ir laimikį nukovusiam pilkiui greičiausiai kažkas sutrukdė ir jis buvo priverstas sprukti, kitaip, anot A. Baikausko, būtų viską surijęs vietoje.
O naktį į pirmadienį vilkas greičiausiai sugrįžo pasiimti to, ką buvo palikęs. Atrado vietą, kur vyko jo ir išsilaisvinti iš grandinės nesugebėjusio šuns dvikova, pagal kraujo kvapą.
„Tai, kad vilkas užpuolė šunį, nėra jokia anomalija – prie grandinės pririštas gyvūnas yra bejėgis pabėgti, todėl geidžiamas grobis vilkui“, – sakė A. Baikauskas ir užtikrino, kad analogiškų atvejų Lietuvoje būta ne vieno.
Vadovas neatmeta, kad S. Minkaus keturkojį papjovęs vilkas – greičiausiai perbėgėlis iš kitų miškų. Kita vertus, nėra retenybė, kad Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje būtų pastebėti vilkai – esama jų ir Vainagių miške, ir Bulėnų pelkėse, ir kitose apylinkėse.
A. Baikauskas pasakojo, kartą ankstyvą rytą važiuodamas į Šiaulius, pamatė juodą siluetą, grįždamas vakarop sustojo ir surado vilko pėdsakus. O pernai per kelią ties Pašvinės kaimu bėgantis vilkas buvo partrenktas pravažiuojančio sunkvežimio.
Dėl to, kad vilkai tampa gyvulių bandų užpuolikais ir pjauna viską, kas prieinama, A. Baikauskas linkęs kaltinti ir valstybės politiką. Aplinkos ministerija, anot vadovo, patvirtina per menkas vilkų medžiojimo kvotas, kurios išnaudojamos medžioklės sezonui tik įpusėjus.
„Galvoju, gal pagaliau suveiks sveikas protas ir ministerija, vadovauti pradėjus naujam aplinkos ministrui Kęstučiui Mažeikai, įvertins grėsmingą situaciją bei atsižvelgs į medžiotojų kiekvienais metais pateikiamus duomenis apie vilkų skaičių ir populiaciją“, – sakė Šiaulių medžiotojų vadovas.
Ne tik šuo, bet ir avys
Bubių seniūnas V. Slabys sakė, kad pastaraisiais metais vilkų išpuolių skaičius seniūnijos apylinkės smarkiai išaugęs: net keliuose ūkiuose buvo išpjauta keliasdešimt avių. O dabar dar ir šuo.
Seniūnas galvoja, kad valdžia turėtų atsakingiau svarstyti, kokių priemonių imtis saugumui nuo plėšriųjų laukinių gyvūnų užtikrinti.
„Šnekos šnekomis, bet, galvoju, ar tikrai specialistai gali garantuoti, kad koks vilkas neužpuls vaiko? Ar vėl reikia tragedijos, kad pagaliau valdžia apsispręstų padidinti vilkų medžioklės limitus?“ – klausė V. Slabys.
Vilkų esama, bet negausiai
Kurtuvėnų regioninio parko, į kurio teritoriją patenka keturkojį praradusio S. Minkaus sodyba, kraštotvarkininkas Darius Ramančionis neneigė, kad parko miškuose vilkų esama. Tačiau jų esą negausiai.
Tokį teiginį, anot specialisto, patvirtina Kurtuvėnų regioninio parko ekologų atliekami monitoringai, kurių metu žiemą einama kvartalinėmis miškų linijomis keliasdešimt kilometrų ir stebima, kiek sniege yra vilkų pėdsakų. Būtent šie stebėjimai patvirtinę, kad „vietinių“ vilkų parke esama tik pavieniui.
D. Ramančionis taip pat neatmetė, kad pašviniškio nukautas šuo tapo auka perbėgėlio vilko – šie plėšrūnai atletiški gyvūnai, per dieną sugebantys nuskuosti ir po keliasdešimt kilometrų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Ankstyvą rytą atėjęs pašerti šuns, vienkiemio sodybos šeimininkas Stepas Minkus surado tik grandinėje įkalintą, smarkiai išdraskytą numylėtinį.
Pašviniškis Stepas Minkus vilko žiauriai nukankintam savo augintiniui Tupsiui padarė kapelį. Vyras sako čia ateinantis ir po keletą kartų per dieną.
Iš miško atskuodusio plėšiko pėdos buvo aiškiai matomos. Nė vienas iš specialistų nesuabejojo, kad sodyboje sekmadienio naktį šeimininkavo vilkas.
Prie šuns namelio, nelikus Tupsio, vis sukosi katinas Rainius. Būda buvo abiejų namai.