Naujausios
ARČIAU ŽEMĖS
Vienkiemiai nebijo tik bado
Toli nuo valdžios, nuo miestų ir nuo krizės gyvena vienkiemiai. Vienkiemių žmonės kantriai dirba, patys būdami sau ir darbdaviais, ir darbininkais. Jie nebijo tapti bedarbiais, nes žino, kad kaime darbo niekada nepritrūks. „Vieno, tikrai nebijome — bado“, — sako vienkiemių žmonės.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Gyvi ir mirę pakelės vienišiai
Sukame tolimiausių apskrities pakraščių vieškeliais keliasdešimt kilometrų. Kalvoti Kelmės rajono Kražių, Kolainių, Karklėnų apylinkių peizažai. Čia — vienkiemių kraštas. Kas kilometras ar daugiau jaukiai pritūpusios trobelės, nubalinti sodų medžiai ir darželių akmenukai, nugrėbstyti takai. Vienkiemių žmonės sutinka pavasarį ir naują didįjį darbymetį. Mieste, bet ne čia, darbo biržos springsta nuo plūstančių vis naujų bedarbių tūkstančių.
Prasukę gal dvidešimt kilometrų jau sugebame beveik tiksliai nuspėti, kas tuose vienkiemiuose gyvena, kokio amžiaus žmonės, kokius darbus dirba.
Daug trobų užkaltais ar išdaužytais langais. Iš tų pakelės vienišių jau išėjęs gyvenimas ir kažin ar kada besugrįš — stogai skylėti, įgriuvę, sodai virtę brūzgynais. Kitos trobelės, nors anei gyvos dvasios — nei žmogaus, nei šunelio, keliamos antrajam gyvenimui, atstatinėjamos kaip vasarnamiai.
O ten, kur gyvena žmonės, pačioje matomiausioje vietoje prie trobos būtinai stovi mėlynas, rečiau — raudonas senas sovietmečio laikų baltarusiškas traktorius. Prie trobos ir mašinėlė — koks pagyvenęs, parūdijęs, bet aiškiai dar važiuojantis pasatas arba fordukas. Iš nevažiuojančių, paverstų ant šono fordukų jau kyšo žolės per langus. Bet tokių nedaug matėme — žmonės juos pridavė į metalo laužynus ir gavo dar litą kitą.
Pieno šulinys
Sandvarių kaimo joks kelio ženklas nežymi. Į Liudo ir Aldonos sodybą kvieste kviečia užsukti šviežiai nubalintų akmenų takas. Ir čia lygiai, kaip ir kituose vienkiemiuose, garbingiausioje vietoje — palaikis traktorius, o šalia trobos durų — pasatas.
Aldona palinkusi nuo sunkaus gyvenimo darbo. Dar ne pensininkė.
„Mes dabar esam ubagai su penkiomis karvėmis. Kol dar mums, smulkiesiems, mokėjo po 80 centų už litrą pieno, dar galėjom gyventi. Dar nors 55 centus, kaip stambiems mokėtų, irgi nieko nesakytumėm. O dabar 32 ir kalba, kad greitai jau tik po 19 centų už litrą bemokės. Už pieną, kaip už vandenį gauname. Vandenį iš šulinio pasemi, o pieno kol litrą gauni, oi kiek reikia lenkti nugarą“, — kalbą apie svarbiausius skaudulius pradeda Aldona.
Liudas pritaria žmonai, tik kalba tyliai: „Niekas į mažą žmogų dėmesio nekreipia. Juk mūsų karvės tokios pat, kaip stambiųjų ūkininkų, o pinigai už pieną — grašiai. Paaiškinkit man, kodėl?“
Nežinau, kaip paaiškinti. Aldonai ir Liudui gali paaiškinti tik pieno supirkėjai, perdirbėjai, prekybininkai, gal Kubilius ar Valinskas.
Balansas — nulis sveikų
Liudas ir Aldona užaugino keturis vaikus. Jauniausiasis dar remiasi į tėvus — studijuoja privačioje kolegijoje verslo ekonomiką. Tėvams už jaunylio mokslus kasmet tenka sukaupti po 4000 litų. „Reikia padėti nors vaikui prasimušti į žmones, o mes jau baigsim savo amželį vienkiemyje“, — sako Liudas ir Aldona.
Aldona lenkia pirštus, skaičiuodama savo mėnesio pajamas: keli šimtai neįgalumo išmokų, kai karvės užtrūkusios per mėnesį už penkių karvių primilžį — 300 litų.
Išlaidas skaičiuodama Aldona griebiasi už galvos. Už elektrą mėnesiui — apie 100 litų. Pavasaris — reikia trąšų, sėklos, kuro traktoriui. Be pusės tūkstančio — nė iš vietos. „Pavalgyti turim. O mūsų pajamos — nulis sveikų“, — balansą baigia skaičiuoti Aldona.
„Naktį susirinkusi valdžia nusprendė, kad iš manęs kas mėnesį dar reikia atimti po 72 litus sveikatos draudimo“, — žmonai skaičiuoti padeda Liudas.
„Niekas kaimo žmonių neišklauso, niekas į juos dėmesio nekreipia. Matėm per “Žinias“, kaip Seimui langus daužė. Miesto žmonės parodė, ką gali, o kaimo žmonės taip neišdrįstų, todėl ir nekreipia į kaimiečius niekas dėmesio“, — atsisveikina viensėdžio savininkai.
Krizė — valdžiai ir svajotojams
54 metų Vytautas su šeima gyvenantis Dargiškės kaimo vienkiemyje, pavasario darbymečiui su kaimynu baigia remontuoti traktoriuką.
„Valdžiai didesnė krizė, ne kaip kaimo žmogui. Argi ne taip? Kai milijonų netenki — ai, kaip baisu. O kaimo žmogus į vagą palinkęs, kiaules pašėręs, karves pamelžęs, apie krizę pavargęs nebeturi kada galvoti, — filosofuoja tepaluotose rankose sukinėdamas veržliaraktį Vytautas. — Ką iš žemės išsikasei — suvalgei ir gerai“.
Vytautas neturi kada gaišti su kalbomis ir gaišinti kaimyno, atėjusio į talką.
„Kai užsimano ponavoti, o nebėra iš ko, tada verkia — krizė. Miestuose kiek paskolų prisiėmė šimtais tūkstančių, butų namų prisipirko, už skolintus iš bankų pinigus. Atėjo liepto galas tai dabar verkia. Reikia gyventi pagal galimybes, o ne pagal įsivaizduojamus norus ir svajones“, — patarimą kaip išvengti eiliniams žmonėms krizės duoda Vytautas.
Nauja gyvybė
Stambaus pieno ūkio Kunigiškių kaimo ūkininkų Raselės ir Stasio kieme į akis pirmiausia krenta nauja žemės ūkio technika, ant kurios kreida surašytos kainos. Kad nepamirštų, jog tai kol kas ne jų, o banko už kreditus nupirkti padargai. Kad nepamirštų, jog reikia dirbti, kad ne tik išgyventų, bet ir atsiskaitytu su banku. Bankui šeima kas mėnesį moka beveik po 3000 litų.
Raselė braukia prakaitą nuo kaktos: tik ką ji priėmė naują gyvybę — viena iš šešiasdešimties ūkio karvių atsivedė veršiuką. Dar visas šlapias jis guli prie motinos ir iš ūkio darbininko Vytauto rankose laikomo buteliuko čiulpia pirmuosius motinos pieno lašus.
Ūkis atsirado Raselės senelių namų vietoje. Vyras dar nedirbo kolūkio pirmininku, kai jauna šeima senojo namo vietoje statėsi naują gyvenimą. Ne staigiai stojosi ūkis. Palaipsniui. Raselė iš pradžių dirbo ligoninėje sesele, vėliau baigė buhalterijos mokslus. Ir buvo sau pasakiusi, kad kaime negyvens niekada. „Bet jeigu jau lieki kaime, kas daugiau — karvės uodega“, — juokiasi Raselė.
Darbas krizės neįsileidžia
„Juokiasi mūsų valdžia iš darbo žmonių. Nesuvokia, kaip sunku kaime užsidirbti pinigus, nežino, ar nesupranta, o gal tiesiog nenori supratusi“, — politikuoja Raselė, nors niekada nemėgo politikos — per daug visada darbo buvo.
Moteris, kurios šeimos ūkis buvo pripažintas Kelmės rajone konkurso „Metų ūkis 2008“ trečios vietos nugalėtoju, apdovanojimo važiavo atsiimti į Vilnių. “Gražus tas Vilnius, gražesnis, negu visa Lietuva“, — juokiasi Raselė.
Vėliau susimąsčiusi pripažįsta: „Nėra taip, kad visai nerūpėtų, ką mąsto mūsų valdžia, kaip toliau gyvensime mes ir visa Lietuva. Žinome tik viena, kad valdžia, bloga ji ar gera, neateis, tavo karvės nepamelš, nieko neduos, o atimti gali.“
Raselė pripažįsta, kad kaimas nuskriaustas, kaip ir miestas. „Po Naujųjų už pieno litrą perpus nubraukė kainą. Dar pernai gaudavome po 1 litą 3 centus, o dabar — 55 centus. Tarpininkams reikia, prekybininkams — jie dalijasi mūsų uždirbtą pelną“, — pasakoja ūkio reikalus Raselė.
„Pienas iš parduotuvės? Skanus, vandeniuku skiestas, melsvas. Nelabai panašus į tikrą. Kai nuvažiuodavau į miestą, net saldu būdavo, koks skanus tas skiestas pienas, rūgpienis. O kaime rūgpienį gali peiliu pjaustyti“, — lygina pieną, kokį perdirbėjams teikia ūkininkai, ir kuo jis virsta Raselė.
Plūgo muziejus
Lenkvyčių kaime akį patraukia į medžius, kaip kiemo dekoratyviniai akcentai sukelti plūgai, grėbiamosios ratas. Čia gyvena pensininkė Zosė Kalinauskienė. Jai šių padargų jau nebereikia, savo atitarnavo.
„Nejaučiu aš tos krizės, bulvių pasisodinu, pensiją gaunu — kokia čia krizė“, — juokiasi iš mūsų Zosė.
Parduotuvės arti nėra, tai ne ką Zosė ir išleidžia. Išsimaitina, ką savo darže užaugina, dar laiko karvutę, paršiukų žada pirkti.
„Ko tam maiste tik nepridėta, paskaitai, iš ko padaryta dešra, baisu ir bevalgyti“, — stebisi Zosė.
Ji užaugino tris vaikus, visi jie išvažiavo į miestus, o ji liko viena savo vienkiemyje. „Taip su šake visą gyvenimą ir praleidau“, — atsidūsta visą gyvenimą kolūkyje sunkiausius darbus dirbusi pensininkė.
Ji dabar turi laiko televizorių pažiūrėti ir apie politiką pakalbėti.
„Žinot, reikia kurti naują Lietuvą, nes dabar Lietuvos jau nebėra. Suskaldyta, sukiršinta. Tokia Lietuva jau pavargo. Man tik juokas ima, kai rūpinasi, kokį prezidentą išrinkti. Koks skirtumas, kokį. Žmonėms nuo to geriau tikrai nebus, nes mūsų prezidentai visi be dantų ir be galių. Juk mūsų prezidentas yra tam, kad algą gautų, po užsienius pavažinėtų ir viskas.
Senais laikais iš ligoninės ištrūkti negalėdavai, kol nepasveikai, o dabar iki gydytojo eini tada, kai nebepaeini, nes niekas tavęs ten nelaukia. Taip, žiūrėk, vieną kaimyną rado nebegyvą, tai kitą„, — pasakoja vienkiemių likimus Zosė.
Ateitis
Vejų kaimo vienkiemyje vienišas stovi keturbutis. Per kelis kilometrus jokio kito namo. Algirdas neša malkas — reikia pakurti krosnį, kad baigtų virti pietūs, nes iš Kražių gimnazijos netrukus grįš dukros. Iki Kražių gimnazijos nuo Vejų kaimo — 9 kilometrai.
„Gyvenimas blogėja. Verčiamės, kartais turim visko, o kartais ko ir pritrūksta“, — sako Algirdo žmona Angelė. Jai nustatyta negalios grupė, negali sunkiai dirbti — tik pamelžia 7 šeimos maitintojas — karves. Visi kiti darbai — ant Algirdo pečių.
Keturių asmenų šeimos pajamos — kiek per tūkstantį litų mėnesiui. Didžioji dalis — už pieną, keli šimtai negalios išmoka.
Skaudžiausiai šeimai kirto valdžios sprendimas panaikinti nemokamą vaikų maitinimą mokyklose. „Nors mūsų mėnesio pajamos nedidelės visai šeimai, bet mes gauname išmokas už deklaruotus pasėlius. Būtent dėl jų ir atėmė mūsų vaikams maitinimą. O ar paskaičiavo, kad tos išmokas iki cento suvalgo pati žemė. Juk ir trąšų reikia, kuro, sėklos — viskas mokama“, — nelinksmai pasakoja Angelė.
Dabar tėvai kas dieną abiem dukroms turi įdėti į mokyklą po šešis su puse lito. „Mūsų šeimai tai nemaži pinigai. Bet vaikams pavalgyti tiek toli išvažiavus iš namų reikia“, — pasakoja Angelė.
Prie keliuko sustoja autobusas, jaunesnioji dukra Zita jau grįžo iš mokyklos. Apsikabino mamą.
„Kokia mūsų vaikų ateitis? Sunki. Jeigu pavyks įstoti, baisu, kad negalėsime išlaikyti, sumokėti už mokslą. Greičiausiai, kad bus tokia pat ateitis, kaip ir mūsų. Nors jaunesnioji gabi mokslams, bet ar bus galimybių?“ — glostydama dukrai galvą svarsto Angelė.
Zita guviai sako: „Norėčiau mokytis aukštojoje? Specialybės nežinau, svarbu, kad ne profkėje“.
Daugiau vienkiemių sodybų su vaikais taip ir neradome.
„Ir neberasite, — atsisveikina Angelė. — Žmonės bėga į užsienį, palieka tuščius namus, tėvus. Važiuoja, kad išgyventų. Kiek gali eiti karvei apie uodegą“.
VIENKIEMIS: Vienkiemių aplinka beveik visur vienoda — namelis, sodas ir būtinai — traktorius.
TVARTAS: Vienkiemiuose dar išlikę senoviniai tvartai jau gerokai suklypę, bet juose dar telpa po 5 ar 7 karves.
SODAS: Pavasaris budina žmones naujam darbymečiui ir aplinkos tvarkymui.
TRAKTORIUS: Sandvarių kaimo vienkiemio savininkas Liudas sako, kad traktorius, nors ir palaikis, bet vienkiemyje — didžiausia brangenybė.
PASATAS: Beveik kiekviename vienkiemyje — padėvėtas automobilis. Liudas ir Aldona juokiasi, kad pasatas jų tiltas į pasaulį.
KRIZĖ: Vytautas iš Dargiškės vienkiemio juokiasi, kad krizė ištiko ne kaimo žmones, o valdžią.
ATEITIS: Angelė su dukra Zita iš Vejų kaimo spėja, kad ateitis bus sunki, kai Zitai teks rinktis — mokytis, ar likti vienkiemyje.
PAMINKLAS: Pensininkės Zosės Kalinauskienės vienkiemyje Lenkvyčių kaime plūgas virto paminklu.
LIETUVA: Pensininkė Zosė Kalinauskienė sako, kad jau laikas kurti naują Lietuvą.
GYVYBĖ: Ūkininkų Astrauskų ūkyje tik ką užgimė nauja gyvybė. Raselė Astrauskienė melžia tik ką apsiveršiavusią karvę, o mažą veršiuką pienu maitina darbininkas Vytautas.
Jono TAMULIO nuotr.
