Naujausios
Vienišas keliautojas pasaulio vandenyse
Audrius Daunys beveik 22 metus plaukioja pasaulio jūromis ir vandenynais. Vienas per 54 paras perplaukė Atlantą. Be kitų darbų dirbo vedliu džiunglėse, banginių medžiotoju, nardymo instruktoriumi. Keliautojas yra retas svečias Šiauliuose. „Esu namie, kai nesu namie“, – sako šypsodamasis. Nedidelis burlaivis, dabar nuleidęs inkarą viename Argentinos uoste, yra jo tikrieji namai.
Laimutė ZIMKIENĖ
redakcija@skrastas.lt
Auskaro į ausį neįsisegė
Paskutinė keliautojo aplankyta vieta – Ugnies žemė ir Horno ragas. Nuo Horno rago iki Antarktidos yra tik 400 jūrmylių (apie 700 km). Į šį pasaulio pakraštį 45-erių Audrius Daunys atplaukė savo nedideliu burlaiviu „Taura“ ir gyveno čia pusantrų metų.
Jūreivių pasaulyje žinomas posakis: jeigu apiplauki buriniu laivu aplink Horną, tada jau esi jūreivis, iki to – tik plūduras. Jūreiviai įgyja teisę į ausį įsisegti auskarą ir spjaudyti prieš vėją. Laikoma, kad tokia garbė yra sąžiningai užsidirbta, vėjas ant drąsuolių nepyksta.
Per vandenis Audrių gena pažinimo dvasia. Stotys – prabangūs uostai, kuriuose knibžda turistai, ir kukliausios inkaravietės civilizacijos nepaliestuose žemės lopinėliuose. Du dešimtmečius kelionėse A. Daunys su bendraminčiais kartais pasikalba, kad klaidingai pasaulis pavadintas Žemės planeta.
„Kodėl mūsų planeta turi vadintis Žeme, jeigu daugiau nei 70 procentų rutulio užima vanduo?“ – svarsto nepailstantis keliautojas.
Anglų, ispanų, rusų kalbomis kalbantis 1,90 metro ūgio atletiškas lietuvis neturi aukštųjų laivybos ar žvejybos mokslų diplomo, tačiau jam yra tekę dirbti laivo inžinieriumi, banginių medžiotoju, nardymo instruktoriumi, net vedliu džiunglėse. Daug kartų dirbo dailide, žveju, jachtų remontininku, naru – šių specialybių žinias įgijo praktiškai, šilta ir šalta išbandydamas pats.
Namuose – egzotiškiau nei jūroje
Šiauliuose Audrius Daunys laikinai gyvena daugeliui įprastą, tačiau savo būdui gan egzotišką gyvenimą: miega ant sulankstomos sofos, valgo per dieną tiek kartų, kiek liepia mama, ir sočiai. Dar šienauja žolę prie namo, kelia į vyšnias baidykles nuo varnėnų, vežioja mamą, dėdę Joną ir su dukra iš Airijos atvykusią seserį Julitą jų nurodytais maršrutais. Tyliai kalba telefonu, kai užmiega šešių mėnesių dukterėčia.
„Nesu sūnus palaidūnas, kuris tikėtųsi per keletą mėnesių kompensuoti neatliktas pareigas šeimai, – kalba keliautojas. – Kol Lietuvoje, tol saviškiams padedu. Rudenį vėl kelsiu bures.“
Pasak Audriaus, jo gyvenimo tikslas nėra perplaukti kokį nors vandenyną, nukeliauti į kokią nors pasaulio šalį. Įdomiausias yra netikėtumų pilnas kelias, laivo lynuose klykiantis vėjas, labiausiai praturtinanti pažintis su nauja šalimi.
A. Daunys didžiuojasi, kad Ugnies žemę pasiekė savo 9 metrų ilgio devyniolikto amžiaus dizaino burlaiviu su 18 arklio galių varikliu. Būtų turėjęs didesnį laivą, būtų plaukęs didesniu, tik didesnio neturi. Kartą barometrui siūbtelėjus į apačią, laivelis atsidūrė stiebais į vandenį. Keliautojas su savo bendrakeleiviu išsimaudė, akimirką numirė ir prisikėlė iš mirusiųjų, bet Žemę pasiekė.
„Su kevalu tarp ledo lyčių“
„Prasisprausti Dreiko sąsiauriu tarp Antarktidos ir Pietų Amerikos krantų dėl nuolat siaučiančių uraganinių vėjų yra sudėtinga, – žodžiais marinistinį paveikslą piešia A. Daunys. – Britų jūreiviai apie šias pietų pusrutulio vietas sako: po 40 laipsnių pietų platumos nebėra įstatymų, po 50 laipsnių pietų platumos – nebėra Dievo.“
Jūrų vilko pasididžiavimas nedideliu laivu įveikus tokią atkarpą – suprantamas. Turistinės agentūros turtingiems nuotykių ištroškusiems žmonėms rengia ekskursijas aplink Horno ragą. Už 5 tūkstančius eurų pasodina į plieninę 20 metrų jachtą su dviem stiebais, su dviem 200-250 arklio galių varikliais. Palydoviniais telefonais surenka naujausią informaciją apie vėją, sroves ir tada išplaukia, saugiai apiplukdydami apie salelę pertraukos tarp audrų metu– prieš audrą jūroje visiškai ramu.
A. Daunys sako, kad kelionių organizatoriai ant jo pyksta. „Man jie sako, kad mes visus turistus gąsdiname, jog čia labai baisi vieta pasaulyje, o turistai į mūsų laivelį rodo: „Tai ko tas lietuvis su kevalu tarp ledo lyčių šliaužioja?!“ Atseit, jų „markę mušu“... Bet aš nepykstu nei ant vienų, nei ant kitų. Gyvenu savo gyvenimą“, – juokiasi kelionių mėgėjas.
Pėsčiomis į šiauriausią Europos tašką
Prieš aštuoniolika metų, didžiųjų kelionių pradžioje, A. Daunys pasiekė Nordkapą, paskutinį Europos lopinėlį šiaurinėje Norvegijos dalyje. Šiandien keliautojo atmintyje aiškiausiai išlikusi pati kelionė – pėsčiomis kareiviškais batais. Pakelėje jis nesutiko nei lietuvių, nei kitų tautybių žmonių, nes šiomis vietomis nevaikštoma. Dėl to 300 metrų aukščio uolų, iškilusių Arkties vandenyne, neužgožia kitų kelionių vaizdai.
Praėjus metams po Nordkapo įveikimo, A. Daunys savo septynių metrų namų darbo jachta „Astute“ (pirmasis jo laivas – aut. pastaba) su netvirta fanerine kajute, be apsauginio gaubto vairininkui, be autopiloto, perplaukė Šiaurės jūrą iš Stavangerio (Norvegija) į šiauriausią Škotijos salyną Orknėjų. Buvo spalio mėnuo, pats nepalankiausias metas buriuoti . Stavangerio buriuotojų draugijos pirmininkas ir stoties gelbėtojai bandė atkalbėti nuotykių ieškotoją nuo tokio pavojingo žygio, bet jiems nepavyko.
Audrius su bendražygiu rusu Aleksandru Sucharevu įveikė Šiaurės jūrą – jachta buvo bangų apdaužytais šonais, nulaužtu stiebu, sudraskytomis burėmis. Tada apie nuotykių ieškotojus rašė norvegų ir škotų laikraščiai: „Nėra jokių įstatymų, galinčių uždrausti žmogui naudotis jo nuosava jachta!“
54 paros Atlanto vandenyne
Dar didesne avantiūra keliautojas vadina savo kelionę per Atlantą iš Kanarų salų į Karibus 1998 metais. „Penkiasdešimt keturias paras buvau vienas, – pasakoja. – Tik vandenynas ir aš savo valtelėje. Džiaugiausi bekraščiu horizontu, viskuo: virš manęs pasaulio dangus, po apačia – pasaulio vandenys, kartais laivelį lydi egzotiškos dorados!“
Kelionėje maistą gamindavo stovėdamas, valgydavo gulėdamas, nes pykino. Reikėjo būti nuolat prisirišusiam saugos diržu, jachta buvo valdoma autopilotu: „Išdribsi už borto – baigta.“
Kiekvieną rytą klausydavosi prancūzų radijo stoties meteorologinės prognozės pranešimų Atlanto vandenynui. Būdavo, po keletą dienų iš eilės nesutikdavo laivų. Visą kelionę rašė dienoraštį.
Penkiasdešimt antrąją kelionės dieną dienoraštyje yra toks įrašas: „Pamačiau žemę ir ėmiau klykti: „Žemė! Žemė!" O kodėl? – net pats nesusigaudau!“
A. Daunys džiaugiasi, kad 3000 jūrmylių įveikė nepritrūkęs gėlo vandens ir maisto, kad jo „Astutė“ pasirodė besanti ištikima bendrakeleivė.
Šiandien keliautojas mąsto kitaip. Rizikuoti reikia protingai. Pirmoji jo jachta buvo sukonstruota ežerams, o ištempė ją į vandenyną su primityvia navigacine įranga.
„54 paros vandenyne – štai kas svarbu! Pasiekęs Karibus jau antrą dieną norėjau kelti inkarą ir dingti iš ten. Tikslą buvau pasiekęs!“ – prisimena keliautojas.
Dirbo vedliu džiunglėse
Audrius Daunys yra plaukęs Arkties, Atlanto, Ramiuoju, Pietų vandenynais, šiauriausiomis Skandinavijos jūromis, apkeliavęs Afrikos pakrantes, Karibų jūros salynus, išbandęs Ugnies žemės fiordus, kanalus.
Apie pasaulio vandenis jis gali pasakoti valandas: „Ramiajame vandenyne apie pusiaują vanduo yra gražiai žydras, prie Antarktidos krantų – spinduliuojančiai melsvas. Prie Brazilijos krantų, kur įteka daug upių su gėlu vandeniu, vanduo turi žalsvą atspalvį, kur įteka didžiulė Pietų Amerikos upė Rio de la Plata (isp. Sidabro upė), yra nepermatomai rudos, molio spalvos“.
Keistu likimo pokštu A. Daunys vadina savo darbą vedliu Venesuelos džiunglėse. „Džiunglės man nepatinka, jaučiuosi jose pasimetęs kaip varlė vandenyne, – tikina. – Tačiau manęs paprašė ir aš organizavau kelias ekspedicijas norvegų turistams. Tuo metu reikėjo pinigų, už šį darbą gerai mokėjo“.
Tuo metu dar keliaudamas senąja jachta Audrius įstrigo Karibų jūroje esančioje Grenados saloje: „Laukiau jauno mėnulio ir pakeleivingo vėjo. Mano „Astutė“ buvo be variklio, o man reikėjo nuplaukti iš Grenados į Trinidadą. Tose vietose gana stipri srovė iš rytų į vakarus, ir, jei laivas neturi galingo variklio, srovė tave gali nuplauti link Venesuelos ar Kolumbijos krantų. Tik per jaunatį ji sumažėja, o šiaurės rytų vėjas daug palankesnis buriavimui“.
„Parašiau atsisveikinimo laiškus“
Vieta džiunglėse, kur atsidūrė A. Daunys, vienintelė pasaulyje, kur dvi didžiulės upės Rio Orinoko ir Amazonė sujungtos natūraliu kanalu, yra begalė intakų. Liūčių sezono metu vanduo pakyla iki 7 metrų aukščio. Indėnų žemėse gali sutikti ir kanibalizmą praktikuojančių indėnų, ir plėšikaujančių kolumbiečių. Skindamasis kelią per tas patvinusias vietas, A. Daunys susirgo.
„Buvau rimtai išsigandęs. Trimis pasaulio kalbomis, kokias tik moku, parašiau atsisveikinimo laiškus apie tai, kas aš toks, įdėjau juos į savo pasą, užklijavau polietileniniame maišelyje ir pasikabinęs ant kaklo pasiruošiau mirti, – pasakoja keliautojas. – Džiunglės man tikrai nelabai patinka.“
Iš pradžių A. Daunys manė susirgęs maliarija, paskui išsigando pagalvojęs apie dank karštligę, kuri numarina žmogų dar greičiau: jį pylė lipnus prakaitas, krėtė šaltis. Tik tada, kai pradėjo pykinti, suprato banaliai apsinuodijęs nešviežiais konservais. Buvo sutikęs indėnus, tikėjosi, kad šie padės, bet apsiriko: indėnai jo išsigandę pabėgo.
„Indėnai – neaukšti, apie 1,60 metro. Aš – aukštas, nuo skausmo paklaikusiomis akimis, „skiauterės“ šukuosena... Prasiploviau skrandį, šiaip taip išsikapsčiau be niekieno pagalbos. Kai išlindau į Trinidadą, pasklido gandas, kad esu labai kietas džiunglėse“.
Ruošėsi neeiliniam gyvenimui
Audriaus mama gydytoja Laima Daunienė „Šiaulių kraštui“ sakė per kelis mėnesius tik pradedanti priprasti prie minties, kad sūnus namie, o dar po kelių mėnesių jau reikės atsisveikinti.
„Tokia keliautojų motinų dalia, – sako. – Ką padarysi, jei vaikas prie pingvinų pripratęs labiau nei prie žvirblių, o Lietuvoje jį kandžioja uodai!“
Pasak L. Daunienės, Audrius nuo vaikystės buvo nepralenkiamas fantazuotojas, nuotykių mėgėjas. Skaitė romanus apie indėnus, prerijas, statė su pusbroliais „vigvamus“. Jam buvo 15 metų, kai mirė tėvas, ir sūnaus auklėjimu turėjo užsiimti motina. Tuo metu šeima gyveno Kaune.
Nenuspėjamam gyvenimui A. Daunys rimtai ruošėsi nuo mokyklos laikų. Viduržiemį, svilinant speigui, išvažiuodavo savaitgaliais į Marcinkonių ar Druskininkų miškus ir stengdavosi naktis praleisti prie laužo, palapinėje. Kartu važiavę draugai, neištvėrę šalčio, pabėgdavo, Audrius – niekuomet. Grįždavo sekmadieniais iš miško, aprūkęs dūmais, sušalęs, bet patenkintas. Paklaustas, kaip ištvėrė, atsakydavo: „Šokdavau indėnų šokius.“
Vėliau lankė narų kursus.
A. Daunys svajojo įstoti į Kirovogrado (Rusija) civilinės aviacijos mokyklą ir tapti lakūnu, bet jo svajonės žlugo. Gal dėl „polinkio į nosies pertvaros iškrypimą“, o gal dėl to, kad buvo iš Lietuvos, tremtinių vaikas.
Atitarnavo karinėje tarnyboje Vokietijoje, baigė mašinų priežiūros ir eksploatavimo studijas Kauno politechnikos institute, mokėsi dirbti staliumi.
Vieną rytą, jau atsidarius nepriklausomos Lietuvos sienoms, su kuprine ant pečių iškeliavo į Daniją.
Rašo knygą apie savo keliones
Audrius Daunys svečioje šalyje būna tol, kol su ja susipažįsta, pamato tai, kas nerodoma turistams, arba tas pasaulio vietas, į kurias jie iš viso nevežami.
„Mano kelionių maršrute dar yra labai svarbus taškas – Markizų salos Prancūzų Polinezijoje, – šypsosi keliautojas. – Nuo šitos vietos ir turėjo prasidėti kelionės.“
Vienos Lietuvos leidyklos prašymu A. Daunys pradėjo rašyti knygą apie savo keliones. Darbas į priekį juda lėtai. Kadangi leidėjams nieko tvirto nėra žadėjęs, tai plaukia dažniau nei rašo. Lietuvoje keliautojas lankosi retai – kartą per trejus ar penkerius metus.
Trumpai apie keliautoją Audrių Daunį
Gimė Kaune 1967 metais. 1992 metais baigė Kauno politechnikos institutą, mašinų priežiūros ir eksploatavimo specialybę.
Savarankiškai mokėsi dailidės, automobilių remontininko specialybių. Lankė narų kursus.
1993 m. su kuprine iškeliavo pėsčiomis per Skandinaviją. Čia išmoko žvejo, jachtų remontininko, banginių medžiotojo specialybių.
1998 m. balandžio 16 – birželio 6 dienomis namų darbo jachta vienas perplaukė Atlanto vandenyną.
2011 m. buriniu laivu iš Argentinos Mar del Plata uosto išplaukė į Ugnies žemę ir jos krantus pasiekė 2011 m. kovo 1 d.
Kalba anglų, ispanų ir rusų kalbomis.
Keliautojas plaukia 9 metrų ilgio burlaiviu (TAHITY KETCAS) 18 AG varikliu. Šio laivelio projektą sukūrė Džonas Hana. Jis pasinaudojo Kolino Arčerio sukurto norvegų gelbėjimo laivo dizainu. Norvegų gelbėjimo laivas turėjo du tvirtus stiebus, stiprius lynus ir gana mažas bures, kad galėtų išplaukti į jūrą siaučiant audroms.
Audriaus Daunio albumo nuotr.
DUŠAS: Burlaivyje Audrius Daunys gyvena kaip namuose: dirba, miega, valgo ir prausiasi.
BENDRAKELEIVĖ: „Taura“ – 9 metrų ilgio devyniolikto amžiaus dizaino burlaivis su 18 arklio galių varikliu
KELIAUTOJAS: Gyvendamas Ugnies žemėje Audrius Daunys buvo įsidarbinęs jachtoje, plukdančioje salos kanalais iš visų pasaulio kraštų atvykstančius turistus (2011 m.).
VANDUO: Metas, kai atsiduria vandenyne, Audriui Dauniui – pats maloniausias. Šioje nuotraukoje jis nusifotografavo pats (2010 m.).
)
STICHIJA: Vandenynai – Audriaus Daunio stichija.
.
KRAŠTOVAIZDIS: Nuo „Tauros“ denio kiekvieną akimirką veriasi nuostabūs vaizdai.
SŪNUS PALAIDŪNAS: Grįžęs į Šiaulius aplankyti saviškių Audrius Daunys stengiasi padėti artimiesiems.
ARGENTINA: Buenos Airių dangoraižiai.
VAIZAS: Savaitgalis paplūdimyje. Argentina.
PRIEPLAUKA: Visos prieplaukos pilnos lūkesčių.
MOTERYS: Senegalo merginos – gražiausios moterys visoje Afrikoje, sako keliautojas.
BRAZILIJA: Puošni brazilė.
)
PARDAVĖJA: Daržovių pardavėja.
)
ŠYPESENOS: Brazilės mielai šypsosi fotografuojamos.
ŠVENTĖ: Audriaus Daunio gimtadienis Ugnies žemėje.
