Naujausios
„Mus nori apriboti ir turime jaustis laimingi“
Stanislovas GRUŠAS vadovauja įmonių grupei, kurioje vien gamybos įmonių yra 16-a ir kurioje dirba iš viso 2 550 darbuotojų. Bendra metinė apyvarta sudaro 200 milijonų eurų. Verslininkas neslepia, jog rengiasi perkelti dalį gamybos į kitas šalis:
– Verslas yra visiškai neapibrėžtoje situacijoje, nežinome, kas atsitiks iš tikrųjų, kokie scenarijai mūsų laukia?
Patys ruošiamės įvairiems variantams. Tarp jų – perkelti dalį gamybos į kitą šalį. Kadangi mūsų produkcijos pirkėjai nebegali pirkti mūsų gaminių, komponentų, pagamintų Lietuvoje. Suomiai, švedai mums tai jau pasakė.
Mes neturime kito pasirinkimo, nes iš mūsų nebeperka produkcijos. Mūsų pagrindinė rinka yra Vakarų Europa, bet mūsų produkcijos pirkėjai dirba globaliai – ir Kinijos rinkoje. Dėl Kinijos spaudimo jie nebegali nieko pirkti iš Lietuvos ir turi ieškoti kuo mus pakeisti. Arba mums reikia keltis į kitą šalį. Neužteks tik sąskaitas kitoje šalyje atidaryti, teks įmones steigti, jeigu situacija nepasikeis.
Situacija yra visiškai rimta ir kažkas ją sukūrė – pati neatsirado. Vien Šiaulių regiono įmonių šimtai konteinerių įstrigo Kinijoje.
Mes – ne politikai. Mes dirbsime savo darbą ir rasime sprendimus. Tik ministrams mes nesame svarbūs. Ateis taivaniečiai ir viską Lietuvoje pakeis, atnešę milijardą dolerių lustų gamybai. Įdomu, kiek ateis į Šiaulius ir kiek sukurs darbo vietų?
Lietuvoje vis nerandame balanso tarp vertybinių nuostatų ir pragmatizmo. Suomija, pavyzdžiui, ne mažiau yra nukentėjusi nuo sovietų, nei mes. Ir kariavo su sovietais, ir prarado trečdalį savo teritorijos, kuri dabar Rusijai priklauso, bet kažkaip moka su Rusija bendrauti. Mūsų kaimynai pragmatiškiau galvoja – ir Europa, ir net ta pati Amerika.
Mes negyvename oazėje – mes gyvename globaliame pasaulyje. O mums sako: nebegalėsite plaukioti Ramiajame vandenyne ar Indijos vandenyne, bet galėsite plaukioti Baltijos jūroje ar kokiame Platelių ežere – ir užteks. Štai taip nusprendė mūsų valdžia.
Mes dabar plaukiojame visuose vandenynuose ir jūrose, o mus nori apriboti ir dėl to dar turime jaustis laimingi.
Valdžia nuo realaus gyvenimo atitrūkusi, nors atsako už Lietuvą. Tik dabar kalba, jog sieks bendro Europos Sąjungos atsako Kinijai. Bendro sutarimo dėl santykių su Kinija pirmiausia reikėjo siekti, o ne tada, kai prisidirbo. Dabar mus varo lauk iš rinkų ne dėl to, kad blogai dirbtume, o dėl to, kad dirbame tam tikroje šalyje.
Pradėjome naujos įmonės statybas Šiaulių laisvojoje zonoje, matyt, reikės stabdyti. Geriau nusipjauti pirštą, negu ranką.
Persiorientuoti į kitas rinkas, kaip mums siūlo, susirasti kitus pirkėjus užtruks ne vieną dieną ir ne dvi. Dabar net verslo parodos nevyksta. Dėl pandemijos parodos yra atšaukiamos viena po kitos.
O vietoj savo gaminių lustų juk negaminsime.
Mus tiesiog veja į kitą šalį. Nemanau, kad latviai ar lenkai mūsų nepriimtų – mielai priims.
Dievas davė valdžią tokią, kokią patys išsirinkom. Deja, žmogus Lietuvoje nėra vertybė ir mūsų balsas į dangų neina. Žinome, kad užsienio reikalų ministras kategoriškai prieš, ką nors keisti.
Patys turime gelbėtis. Mums tenka tik galvoti, kaip susimažinti žalą, o jeigu atsiras galimybė, pateiksime sąskaitą valdžiai.
