Demografinė duobė ar meilės deficitas?

Regina MUSNECKIENĖ
Sociologai griebiasi už galvų. Lietuva atsidūrė visiškoje demografinėje duobėje. Praėjusiais metais Lietuvoje gimė tik 23 300 vaikų. Vienai gimdyti dar galinčiai moteriai tenka tik 1,34 vaiko. Kad demografinė situacija būtų bent stabili, vienai motinai turėtų tekti 2,1 vaiko.

1990-aisiais gimusių mažylių skaičius dar siekė 57 tūkstančius. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį gimstamumas sumažėjo pustrečio karto. Drastiškiausiai mažėti pradėjo 2019 metais.

Atsižvelgiant į šiandieninius gimstančių mergaičių kitaip tariant potencialių mamų skaičių, prognozuojama, jog 2050 metais Lietuvoje gyvens tik 400 tūkstančių gimdyti galinčių moterų. Pernai jų dar buvo 580 tūkstančių. 2050-aisiais demografinė situacija pasieks visišką dugną, o Lietuvoje gyvens tik kiek daugiau negu 2 milijonai žmonių.

Menko gimstamumo pasekmės jau matomos ir šiandien. Dėl mažo mokinių skaičiaus tenka uždarinėti mokyklas. Atsiliepia ir darbo rinkoje, kai vyresnioji specialistų karta išeina pensijon, o jų pakeisti nėra kam. Ypač skaudžiai šios problemos jaučiamos regionuose. Galiausiai Lietuvoje didžiuliais tempais mažėja ir ateityje dar labiau mažės gyventojų. O problema botago galu ir vėl skaudžiausiai kerta regionams, kurie tuštėja sparčiausiai.

Gyventojų, o tarp jų ir potencialių motinų mūsų šalyje mažėja nuolat. Mažėja natūraliai, nes miršta pastaruoju metu jau dvigubai daugiau negu gimsta.

Bet kasmet savo vinį į Lietuvos nykimo procesą įkala ir emigracija. Kartais dėl socialinių priežasčių ūžteli didesnė jos banga. Kartais kiek atslūgsta.

Per pirmąjį ir antrąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, kai darbdavys atlyginimu nepatenkintam darbuotojui sakydavo: „Gali eiti lauk, už durų darbo laukia šimtas tokių kaip tu“, patys apie tai nepagalvodami, į užsienį išvarėme dešimtis tūkstančių motinų ir tėvų.

Dabar dešimtys tūkstančių lietuviukų ir lietuvaičių auga Anglijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Ir jie jau anų šalių piliečiai. Vasaromis grįžta su lietuviais tėvais arba su mama ir kitataučiu tėvu į Lietuvą. Bet kalba ne lietuviškai.

Tokių emigracijos bangų buvo ne viena. Ir beveik visas jas lėmė socialiniai veiksniai. Todėl keista, kai net šiuo maisto ir energijos brangymečiu ateinant sunkiai žiemai viena iš ekonomisčių siūlo panaikinti vaiko pinigus. Esą tai netaikli lengvata, per brangiai kainuojanti valstybei.

Lietuviškieji vaiko pinigai ir taip jau vieni mažiausių Europoje. Tačiau tas septyniasdešimt eurų bent šiek tiek amortizuoja gerokai padidėjusias šeimų pragyvenimo išlaidas.

Galiausiai ir vaikų auginimas mūsų šalyje kainuoja brangiau negu kitose valstybėse, kur pigesni pieno mišiniai, košės, sauskelnės, kur tėvams nebereikia pirkti mokymosi priemonių, nes vaikas viską nemokamai gauna darželyje ir mokykloje.

Vienintelis pranašumas, kad mamos gali auginti vaikus iki trejų metų ir neprarasti darbo vietos. Dvejus metus gauna dalį turėto atlyginimo.

Deja, ši paskata neatperka daugybės asmeninių nepatogumų. Kol vaikas nepradeda lankyti mokyklos, moteris nėra konkurencinga darbo rinkoje. Į jauną mamą kaip į patikimą darbuotoją palankiai žiūri tik retas darbdavys. Darželiuose mažyliai perserga visomis žinomomis ir nežinomomis, dar negirdėtomis ligomis. Kol vaikas serga, mama turi nedarbingumo lapelį.

Be to, ir pati moteris dažniausia privalo atsisakyti karjeros ambicijų, asmeninio tobulėjimo, mažiau uždirbti, nes Lietuvoje dar nėra ištobulinto karjeros ir vaikų auginimo derinimo modelio, lankstesnių darbo grafikų.

Mažų vaikų turinti jauna šeima privalo atsisakyti daugybės pramogų, bendravimo su draugais, kelionių ir kitų gyvenimo malonumų, ypač, jei šalia nėra tėvų ar kitų artimesnių žmonių, kurie bent trumpai paglobotų mažylius.

Vaikus auginančios šeimos jaučia ir socialinį spaudimą. Vyresnioji karta savo atžalas augindavo, ugdydavo ir auklėdavo paprasčiau. Mokykloje visi vilkėjo vienodas uniformas. Gerbė tėvus ir mokytojus. Paisydavo jų patarimų ir griežtesnio žodžio. Nereikalavo to, ko tėvai negali nupirkti. Galiausiai ir tiek pasiūlos nebuvo.

Šiandien – labai dideli vaikų reikalavimai ir aukšti standartai. Rinka išmeta vis daugiau įvairiausių daiktų ir pramogų. O vaikams būtinai viso to ir reikia. Jau dvejų metukų mažyliai vežiojami į baseinus, paaugę lanko mokamus užsiėmimus, jų gimtadieniams užsakomos kavinės ir samdomi renginio vedėjai. Jiems perkami brangūs drabužiai, išmanieji telefonai, kompiuteriai ir kita įranga. Mokytis padeda korepetitoriai. Išleistuvės, baigus mokyklą, kainuoja po kelis šimtus.

Dideles pajamas turintys tėvai išaugusius vaikų poreikius tenkina be vargo. Save vidutinei klasei priskiriantys tai daro sukandę dantis, patys daug ko atsisakydami. Už minimumą dirbantys neturi iš ko savo atžalų lepinti ir dėl to tampa be kaltės kalti. Dar skaudžiau socialinę nelygybę jaučia tų šeimų vaikai.

Keisčiausia, kad toks vaikų auginimo ir auklėjimo fenomenas būdingas tik Lietuvai, kurios nepriskirsi prie ypatingai turtingų šalių. Kiek teko girdėti ir matyti, kitose Vakarų šalyse tėvai aprūpina vaikus, tačiau tiek daug dėl jų nesidrasko kaip lietuviai. Kuklesnės vaikų ir suaugusiųjų šventės. Pavyzdžiui, Vokietijoje baigus universitetą, niekas nerengia išleistuvių, neperka ir nesinuomoja mantijų, neorganizuoja iškilmingų diplomų įteikimo ceremonijų. Diplomas atsiunčiamas paštu.

Taigi, visa puokštė socialinių, visuomeninių ir pačių tėvų bei jų aplinkos sukurtų veiksnių nulemia, kad moterys vis rečiau ryžtasi gimdyti ir gimdo vis mažiau, pastaruoju metu dažniausiai tik po vieną vaiką.

O dalis šeimų iš viso apsisprendžia neturėti vaikų. Vietoj vaikų nusiperka ir globoja geros veislės šunį.

Dar sovietiniais laikais studijuojant universitete viena kursiokė pareiškė, jog gimdyti vaikus – didžiausia kvailystė. Įsipareigoji visam gyvenimui. Apie tai papasakojau buto, kuriame nuomavausi kambarį, šeimininkei. Ji nustėro tikrąja to žodžio prasme. Sakė – tai didžiausias iki tol jai neregėtas egoizmas.

Dabar tai laikoma ne egoizmu, o apsisprendimu. Pasikeitė laikai ir požiūris į gyvenimą. Jauni žmonės nebeskuba kurti šeimų. Dažnas pirmiausia siekia karjeros arba kuriasi materialinę gerovę. Tad pirmieji vaikai gimsta vėliau, dažniausia peržengus trisdešimtmetį. Kol paauga pirmasis, praeina dar keleri metai. Antro vaiko gimdyti jau nesiryžtama.

Daug porų susiduria su nevaisingumo problemomis, kurios kyla dėl sveikatos problemų ar kontraceptinių priemonių naudojimo.

Vienas išmintingas, garbaus amžiaus kaimo žmogus stuaciją apibūdino žemaitiškai: „Anksčiau, kai nebuvo tiek visokiausių pramogų, šeimos ilgais vakarais prie žibalinės lempos nuvydavo kokią virvę ir eidavo miegoti. Naktys, po kurių gimdavo vaikai, būdavo vienintelis malonumas. Ir poruodavosi jaunimas aktyviau. Sąlygos buvo prastos, bet kaimo trobose susiorganizuodavo šokius, susipažindavo, įsimylėdavo, tuokdavosi, nes nebuvo toleruojami nesantuokiniai santykiai.“

Iš tiesų kodėl dabar, kai televizijos ekranai tiesiog žaibuoja sekso filmais, sekso reklamomis, kai toleruojami nesantuokiniai, neįpareigojantys santykiai, kai vienišos motinos gerbiamos ne mažiau už ištekėjusias, vaikų gimsta vis rečiau?

Gal todėl, kad vaikai turi gimti ne iš sekso, o iš meilės? O tikros, nuoširdžios, nesavanaudiškos meilės tarp jaunų žmonių – vis mažiau.

Galiausiai beatodairiškai jaunimui kaip malonumo šaltinis peršamas ir net senimui, reklamuojant potenciją gerinančius vaistus, brukamas seksas, matyt, darosi jau nebeįdomus.

O nuo intymių, labai asmeniškų žmonių tarpusavio santykių nuplėštas paslapties, romantikos šydas suvulgarino meilę, iš kurios gimsta vaikai.

Susijusios naujienos