Naujausios
Tarp svajonių ir realybės
Vytauto Didžiojo universitete psichologijos bakalauro ir sveikatos psichologijos magistro studijas baigusi bei Klaipėdos universitete dar vieną – pedagoginės psichologijos magistro laipsnį įgijusi Kristina Šimkienė apie įdomias psichologijos studijas ir psichologo darbą svajojo nuo pat paauglystės. Vaizdavosi, jog ją sups tik laimingi žmonės, nes visiems galės padėti siekti psichologinės gerovės.
Deja, pirmosios patirtys darbe nenuteikė taip optimistiškai, kaip tikėjosi. Jauna specialistė patyrė, jog pokytis žmoguje negali įvykti taip paprastai, lengvai ir greitai.
Pirmoji darbovietė – Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazija. Auditorija – gana įvairi: mokiniai, jų tėvai, mokytojai. Kiekvienas su sava patirtimi, amžiaus ir charakterio padiktuotais įpročiais, vis kitokia pasaulio samprata. Būtent todėl Kristina nusprendė pastiprinti savo kompetencijas naujomis pedagoginės psichologijos magistro studijomis Klaipėdos universitete. Nebuvo lengva suderinti darbą, šeimą, motinystę. Bet jauna moteris sunkų etapą įveikė.
„Svarbiausia pačiai jaustis gerai. Šiek tiek laiko skirti poilsiui. Jausti save. Nuovargį įveikti sportu, žygiais, buvimu gamtoje. Tik būdama pati pailsėjusi galiu suteikti kokybiškas paslaugas žmonėms.
Darbą stengiuosi palikti darbe. O namuose užsiimti šeimos reikalais. Auginame tris vaikus. Dukra Liepa – jau septintokė, sūnus Ąžuolas – antrokas, mažylis Rytis – lanko darželį. Šeimą sukūriau vos baigusi bakalauro studijas. Vėlesnius mokslus teko derinti su vaikų gimdymu ir auginimu,“ – mintis apie savo gyvenimo realijas dėsto Kristina.
Keletą metų K. Šimkienė psichologe dirbo ir Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijoje. Buvo patogu. Darbas šalia namų. Kristina kilusi iš Kolainių, jos vyras Egidijus – iš Užvenčio. Būtent Užventyje nusipirko seną namą, kurį vyras jau keleri metai remontuoja ir tobulina. Mieste gyventi nenorėjo. Labiau patiko ramybė.
Paviliojo į biurą
Prasidėjus COVID – 19 pandemijai, Visuomenės sveikatos biuruose buvo pradėta vykdyti programa „Psichologinės gerovės ir psichikos sveikatos paslaugos“.
Kelmės visuomenės sveikatos biuro direktorė Lina Nekrašė pakvietė jauną psichologę dirbti biure ir padėti visuomenei susitvarkyti su naujais iššūkiais.
„Daugelis stebėjosi, kodėl sutikau. Juk kasdien reikia 30 kilometrų važinėti į darbą. O Užventyje darbas buvo tiesiog kieme. Gal ne visi supras. Bet man buvo svarbu tobulėti“, – savo pasirinkimą aiškina Kristina.
Pradžia buvo sunki. Per pandemiją konsultacijos – tik nuotolinės. „Bendraudamas su žmogumi akis į akį matai jo reakciją, jo veido išraišką, akis, grimasas, kartais net ašaras. Bendraudamas per nuotolį girdi tik balsą. Turi labai įdėmiai klausyti, kad pajaustum visas intonacijas, susierzinimą, džiaugsmą, pravirkimą, mintimis dalijasi psichologė. – O darbo tuomet buvo labai daug. Žmones slėgė uždarumas, izoliacija, artimųjų mirtys, vienatvės, nežinomybės jausmas, depresijos paūmėjimas, nuotaikų kaita, neigiamos emocijos.
Paskui prasidėjo karas Ukrainoje. Vėl netikrumas, nežinomybė, pyktis, baimė – visa gama neigiamų jausmų.“
Tačiau, kai mėgsti savo darbą, Kristinos nuomone, nėra sunku. Tiesiog kartais reikia tik trumpam atsitraukti, pailsėti ir vėl nerti į visas profesines galimybes.
O galimybės dirbant biure – žymiai platesnės negu dirbant mokykloje. Čia Kristina gali išnaudoti visą savo kūrybiškumą, siūlyti vis naujas iniciatyvas.
Psichologė įsteigė mokyklėlę tėvams. Joje vyksta įvairūs užsiėmimų ciklai. Aktualia tema surengiama po keturis penkis užsiėmimus.
Savanorystės ambasadorė
Jauną specialistę įkvepia lankstus darbo pobūdis. Konsultuotis ateina įvairaus amžiaus, įvairių profesijų žmonės, ir vaikai, ir suaugę. Psichologė sako, jog ir iki šiol psichologo profesija vis dar stigmatizuojama. Manoma, jog į psichologus žmogus kreipiasi, kai jį užgriūva labai didelės problemos. Tačiau taip nėra. Galima kalbėtis ir apie nedideles, kasdienes problemas. Požiūris į konsultacijas jau šiek tiek keičiasi. Kai kurie žmonės į psichologus kreipiasi net profilaktiškai, kad išsikalbėtų ir apsivalytų.
Visuomenės sveikatos biuro direktorė Lina Nekrašė džiaugiasi, jog kelmiškiai į biurą užsuka noriai.
Visuomenės sveikatos biure pagal emocinės gerovės programą žmogus gali gauti šešias konsultacijas. Biuras niekam neteikia kliento asmens duomenų. Tik teikiant konsultacijas vaikams, reikia jų tėvų sutikimo. Į grupinius užsiėmimus ir individualioms konsultacijoms atvežama vaikų iš Užvenčio, Kražių, Tytuvėnų ir kitų rajono vietovių.
Į tas mokyklas, kurios dar neturi psichologo, dažnai vyksta pati biuro specialistė.
„Psichologė pateikia daug įvairiausių iniciatyvų, – specialistės darbu džiaugiasi direktorė. – Taiko vis naujus, patrauklesnius metodus per konsultacijas. Pavyzdžiui, piešimą ant smėlio ir kitokią meno terapiją. Atlieka daug savanoriškų darbų. Pavyzdžiui, vyksta į bendruomenes, kur skaito paskaitas apie psichologinio atsparumo stiprinimą, savęs pažinimą, tarpusavio santykius, veda grupinius užsiėmimus apie tai, kaip įveikti negandas, kaip atskleisti ir įvertinti savo jausmus, kaip atskirti tinkamą ir netinkamą elgesį, suteikia individualių konsultacijų, nors pagalba bendruomenėms neįeina į Emocinės gerovės programą.“
Kiekvienas savyje turime mažą vaiką
– Jūsų konsultuojamų žmonių auditorija – labai plati: skirtingas amžius, skirtingos patirtys, skirtinga gyvenamoji vieta. Iš kur semiatės žinių, kurios padėtų suprasti visiškai skirtingus žmones?
– Iš to, ką gavau iš savo dėstytojų universitetuose, iš vadovėlių, paskaitų, metodinės medžiagos. Tačiau teoriją reikia išbandyti praktiškai. Nieko neišbandyto neduodu per užsiėmimus. Stengiuosi įvesti daugiau žaidybinio elemento, dailės terapijos. Ji leidžia pabūti čia ir dabar. Veiksminga. Nes kiekvienas savyje turime tą mažą, nesugadintą, džiaugsmingą vaiką.
Žmogus, o ir aš deja, neprivalau visko gyvenime patirti. Mano tikslas suprasti, kaip žmogus jaučiasi su sava patirtimi. Psichologas privalo turėti daug empatijos, supratimo ir supratingumo, jautrumo.
Kartais žmogui užtenka tik išsikalbėti, užtenka to, kad pabūni šalia ir leidi jam tarsi iš šalies pažvelgti į savo gyvenimą. Neslėpsiu, kartais būna ir vidinio konflikto. Žmogus nenori priimti to, ką psichologas jam gali duoti.
– Psichologai nėra ta kategorija specialistų, kurie apdovanoti dideliu atlyginimu. Ar niekuomet nekilo minčių patraukti į užsienį?
– Vyras buvo trumpam išvažiavęs. Bet toks gyvenimo modelis – ne mums. Mes turime būti visa šeima kartu. Mums labai patinka kaimo ramybė, graži savo krašto gamta. Esam naminukai. Aš savęs apskritai niekaip negalėčiau įsivaizduoti užsienyje.
Mano vieta čia. Kolainiuose ūkininkauja mano tėveliai Irena ir Juozas Spudžiai, su jais kartu ir brolio šeima. Sesuo gyvena Šiauliuose. Užventyje – vyro tėvai. Artimieji mums labai daug padėjo, kai siekiau magistro laipsnio. Jiems galėjau patikėti mažus vaikus. Tėveliai nuo mažų dienų skiepijo mintį, jog mergaitės turi siekti mokslo, nes negalės dirbti sunkaus fizinio darbo, todėl pritarė mano nesibaigiančioms studijoms.
Manau, jog tai, o ne keliais šimtais eurų didesnis užsieninis atlyginimas yra vertybė.
Psichologo atlyginimas – mažesnis negu mokytjo, tačiau nėra toks jau labai mažas. Be to, kasmet kyla. Man labai svarbu, kad darbas – įdomus, ir aš jį labai myliu.
