Naujausios
Ūkis Lietuvoje kyla iš norvegiškos algos
Prieš porą metų Kelmės rajone, Domeikių kaime, ekologinį ūkį sukūrę Gražina ir Stanislovas Jonuškos neseniai jį perdavė savo sūnui Vaidotui. Ketverius metus Norvegijoje dirbantis jaunas vyras pastaruoju metu savo uždirbtus pinigus investavo pirkdamas mėsinius galvijus. Ūkis išvaduos jį nuo emigranto dalios.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Idėją pagimdė senelių palikimas
Gražina ir Stanislovas Jonuškos gyvena Girnikų kaime, Užvenčio seniūnijoje. Gražina dirba mokytoja Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijoje. Stanislovas pagal profesiją zootechnikas. Tačiau darbo pagal specialybę pastaruoju metu neturėjo. Važinėdavo į Šiaulius dirbti statybose.
Prieš dešimt metų tos pačios Užvenčio seniūnijos Domeikių kaime liko tuščia senovinė Gražinos Jonuškienės tėvų sodyba ir 25 hektarai žemės.
Dar tėvams gyviems esant Jonuškų šeima važinėdavo į Domeikius jiems padėti. Kai mirė sodybos šeimininkai, negalėjo šios gražios erdvės ir tų namų parduoti. Puoselėjo sodybą, tvarkė namus, prižiūrėjo be šeimininkų likusias bites, plėtė bityną.
Kurti ūkio iš karto nesiryžo. Pievas nušienauti atiduodavo kaimynams. Svarstė – gal laikyti avis.
Atsirado pirkėjų, kurie siūlė už visą žemę 250 tūkstančių litų. Bet ar gali tokį turtą parduoti? Ar gali jį įkainoti pinigais? Nebent atsitiktų didelė nelaimė...
Nelengva buvo kasdien iš Girnikų važinėti prižiūrėti biteles ir namus. Nežiūrėsi, tai, pasak ponios Gražinos, beržai į trobą per langus suvirs.
Tėvus padrąsino sūnus Vaidas. Informatikos studijas universitete baigęs vyras važinėja į Norvegiją dirbti statybose.
Norvegai, kurie vos ne ant akmens augina daržoves, stebisi: „Kodėl tu čia dirbi? Juk tavo tėvai, turėdami tiek žemės, – milijonieriai.“
Vaidas pamąstė, jog iš tiesų reikia išnaudoti žemę. Paakino tėvus kurti ekologinį ūkį. Investavo per metus Norvegijoje uždirbtą savo atlyginimą. Iš Širvintų rajono ūkininko nupirko aštuonias mėsines aubrakų veislės telyčias ir veislinį jautį. Kalvotose, ūkininkauti nepalankiose Žemaitijos žemėse tokius galvijus laikyti pelningiausia.
Gražina ir Stasys Jonuškos baigė ekologinio ūkininkavimo kursus, gavo sertifikatus. Dabar šiuos kursus jau baigė ir pats Vaidas. Perėmęs tėvų ūkį jis ketina nuotoliniu būdu studijuoti A. Stulginskio universitete.
Laukiniai, bet prijaukinami
Aubrakai primena laukinius gyvūnus. Ši veislė išvesta Prancūzijoje, kalnuotoje dalyje, skurdokos augmenijos zonoje.
Jie – nereiklūs ir gerai prisitaiko prie įvairių sąlygų. Aubrakai – smulkesni už limuzinus, bet raumeningi, skani jų mėsa.
„Jie puikiai prisitaikę gyventi gamtoje. Žiemą jiems nereikia tvarto. Užtenka pastogės. Spaudžia 25 laipsnių šaltis, o jie guli ant sniego šalia ėdžių, – pasakoja ūkio šeimininkai. – Minta tik žole ir šienu. Beveik nereikia miltų. Kartais susigundo tik gabaliuku duonos.“
Kad tuo įsitikintume, keliaujame prie aptvaro, kur ganykloje žolę rupšnoja žindenėmis vadinamos karvės su vaikais. Šeimininkai ištiesia duonos riekę.
Gulintys galvijai tingiai keliasi ir iš lėto keliauja prie šeimininkų. Didžiuliai raumeningi jų kūnai, regis, plaukia tarsi laivai. Metiniai jaučiai jau sveria apie 600 kilogramų.
Prieš Kalėdas jie buvo pabėgę iš ganyklos. „Visi švenčia, o mes lakstome po miškus ieškodami gyvulių“, – mena ūkininkai.
Gudrumu teko juos įvilioti atgal į aptvarą.
Nors turi daug laukinių gyvūnų bruožų, aubrakai drauge ir prieraišūs.
„Viena karvė besiveršiuodama krito, – pasakoja Gražina Jonuškienė. – Liko jos atsivesta telyčaitė. Girdėme ją specialiais ekologiškais mišinėliais. Kadangi tuo dažniausiai užsiimdavo mano vyras, ji prie jo ir pristojo, įprato visur su juo vaikščioti kartu. Eina šalia. Jis sustoja pasikalbėti su vyrais, ir telyčaitė stovi šalia. Klausosi, tarsi viską supratų.“
Tačiau įsiveisti tokią bandą reikia nemažai pinigų. Veislinis jautis su kilmės dokumentais kainuoja 2000 eurų. Po kelerių metų jį reikia keisti, nes išauga jo banda.
Karvės taip pat labai brangios. Ūkininkai pirko telyčaites, kad reikėtų pigiau mokėti. Bet tokią prabangą leido tik sūnaus norvegiškas atlyginimas. Reikėjo ne tik nupirkti galvijų, bet ir užtverti jiems tvorą su elektriniu piemeniu. Dabar aubrakai vaikšto septynių hektarų teritorijoje.
Bandoje jau 22 galvijai. Buvusios telyčaitės atsivedė veršiukų. Keturis jaučius rudenį jau bus galima parduoti. Galbūt po truputį pradės atsipirkti investicijos. Ūkį perėmęs Vaidotas su žmona Jurgita teikia paraišką. Gal gaus paramos šienavimo technikai ir traktoriui pirkti.
Kad jaunoji ūkininkų šeima gautų paramą, jie turėjo perimti visą tėvų ūkį. Tėvai negalėjo sau pasilikti nė aro žemės.
„Esame labai dėkingi tėvams, kad mums dovanojo viską iki paskutinio aro“, – sako Vaidoto žmona Jurgita.
Ji taip pat informatikė. Dirba Šiaulių universitete nuotolinių studijų centre. Ji nuolat ieško informacijos apie žemės ūkio galimybes, tvarko reikalingus dokumentus paramai gauti, ką sužinojusi, dalijasi su vyru ir uošviais.
Šeima pasiskirsčiusi pareigomis. Vaidotas uždirba pinigus plėsti ūkiui, Jurgita tvarko dokumentaciją, Gražina prižiūri sodybą ir biteles, Stanislovas rūpinasi gyvuliais.
Bus proga sugrįžti
Jau ketveri metai Norvegijoje statybose plušantis Vaidotas Jonuška džiaugiasi, jog ūkis leis jam likti Tėvynėje. Tai bus pragyvenimo šaltinis jam, jo žmonai Jurgitai ir dukrelei Luknei.
Norvegijoje Vaidotas dirba po 240 valandų per mėnesį, arba 60 valandų per savaitę. Norvegai gerbia lietuvius už jų darbštumą ir universalius gebėjimus. Tačiau vis tiek ten nuolatos jautiesi svetimas.
Jauna šeima įsisąmonino, jog tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje nieko negausi greitai ir lengvai. Reikia daug dirbti ir sumaniai naudoti tai, ką uždirbai.
„Norvegijoje lietuvaičiai kartais nesusitvarko su savimi. Lietuvoje gavo 300 litų pašalpą, o ten – devyni tūkstančiai per mėnesį. Ne visi tai atlaiko, – šypsosi jaunas ūkininkas. – Tačiau ir išlaidų Norvegijoje yra. Didelę dalį sunkiai uždirbto pinigo atiduodi už būstą, už bilietus namo.“
Į Lietuvą Vaidotas grįžta kas šešios savaitės. Dvi savaites atostogauja. Po to vėl važiuoja darbuotis. Konkurencija dėl darbo ir Norvegijoje didėja. Privažiavo labai daug lietuvių. Kiša koją vis didėjantis uždarbiaujančių lenkų būrys.
Vaikinas tobulins ir bitininkystės žinias. Nuo mažens atvažiuodavo į Domeikius ir padėdavo seneliui bitininkauti. Dabar padeda tėvams.
Jo tėvas Stanislovas moka padaryti avilius ir kitų bitininkystei reikalingų dalykų. Perims jo patirtį.
Tėvai patys išsiaugina bites motinėles. Jaunieji ūkininkai mokysis ir šito, nors kol kas bitininkystę kaip ūkio šaką palieka tėvams.
Autorės nuotr.
VIENYBĖ: Jonuškų šeimos – Gražinos, Stanislovo, Jurgitos ir Vaidoto – vienybė padėjo sukurti ūkį.
JAUKUMAS: Laukinėmis vadinamos aubrakų veislės karvės ėda iš rankų, rodydamos savo prieraišumą.
ŪKININKAS: Sustiprinęs savo ūkį Vaidotas Jonuška galės daugiau laiko praleisti su dukrele Lukne, nes nereikės važinėti dirbti į Norvegiją.
BANDA: Dalis Jonuškų galvijų bandos: karvės su savo jaunikliais.
GROŽIS: Gražina ir Stanislovas Jonuškos puoselėja tėvų sodybos grožį.
NAMAI: Smagu pasėdėti prie gimtojo namo sienos, prie kurios glaudėsi ir tėvai. Šie seni namai įkvėpė norą ūkininkauti.
AUTENTIKA: Sodyboje išlikę autentiški senoviniai pastatai.
