Naujausios
Nuo pirmos karo dienos su okupantais kovojęs ir prieš du mėnesius Avdejevkoje gyvas sudegęs Lenos Kravčenkos sūnus, 24 metų Dima, buvo apdovanotas medaliu.
Jo mama Lena jau pirmą karo dieną niekieno neraginama pasiryžo tapti žvalge ir kariškius informuodavo apie okupantų išsidėstymą kaime bei jų technikos judėjimo kryptis.
Leną namuose pavyko aptikti tik iš ketvirto karto: ji kiekvieną pusdienį praleidžia viename iš Charkovo turgų, kur parduoda savo ūkio gėrybes: pieną, varškę, kiaušinius.
Lenos gyvenimas nebuvo lengvas, anksti ištekėjusi ir pagimdžiusi tris sūnus moteris vėliau išsiskyrė su į alkoholizmą panirusiu vyru, ir ją užgulė visi ūkio darbai.
Mokykloje valytoja dirbusi Lena laikė keliolika karvių ir keliasdešimt vištų. Tam, kad įgyvendintų svajonę – visiems sūnums suteiktų aukštąjį išsilavinimą, nes to jai siekti nepadėjo vargingai gyvenę tėvai.
Lena džiaugėsi savo pirmagimiu sūnumi Dima, kuris po tėvų skyrybų ėmė globoti jaunesnius broliukus bei perėmė visus vyriškus darbus. Dima vaikystėje patyrė didelę alkoholiko tėvo agresiją, todėl Lena buvusiam vyrui net nepranešė apie sūnaus žūtį fronte ir laidotuves.
Pradėjęs mokytis Charkovo licėjuje Dima susirado naktinį darbą, kad pats išsilaikytų ir paremtų mamą. Baigęs mokslus vaikinas atliko privalomą karinę tarnybą, po kurios nutarė armijoje pasilikti ilgiau. Mama spėja, kad Dima kariuomenėje atrado save, nes nuo vaikystės buvo drąsus ir neverkšlenantis.
Rusijai užpuolus Ukrainą į kovą su priešu įsijungė ne tik Dima, bet ir jo mama. Pirmą karo dieną Lena abu jaunėlius savo sūnus nuvežė į gretimą kaimą, kad iš ten juos sesuo išgabentų į šalies gilumą pas dėdę.
Pati Lena, likusi gyventi sesers name, esančiame kalvos viršuje, nusprendė Ukrainos žvalgybai pranešinėti apie priešo kariuomenės judėjimą bei išsidėstymą. Moteris neturėjo supratimo, kaip tai padaryti, todėl paskambino informaciniu telefonu 911 ir paprašė, kad sujungtų su kariškiais.
Žvalgybininkams moteris kartu su giminaičiu ėmė pranešinėti, ką mato nuo kalno. Žinios buvo svarbios, nes, priešams nepavykus užimti Charkovo, fronto linija nusistovėjo būtent ties tuo kaimu. Rusams netrukus kilo įtarimas, kad kažkas išduoda jų pozicijas, ir jie įsiveržė į Lenos namus.
Atrėmę automatą moteriai į nugarą ieškojo telefono ir vertė prisipažinti, kad yra šnipė. Lena telefoną ne tik paslėpė, bet ir ištrynė susirašinėjimą su Dima, nes supratę, kad ji – kario mama, okupantai galimai būtų ją sušaudę.
Vėliau įvykiai pakrypo dar įdomesne linkme, nes Rusijos karininkas įsimylėjo Leną ir ėmė jai nešti gėles, flirtavo. Karininkas taip ir nesuprato, kad Lena visą iš jo išgirstą informaciją persakydavo saviškiams.
„ Mano sūnus kasdien rizikavo mūšiuose fronte, aš dėl jo labai pergyvenau ir pagalvojau, jog, pranešdama apie priešo judėjimą, nors truputį prisidėsiu prie kovos su okupantais“, – sakė Lena.
–-
Dima iš pradžių buvo pasiųstas į tankų dalinį, tačiau vadai pastebėjo didelius jo žvalgybinius sugebėjimus ir pervedė į diversinį puolimo būrį. Mama tuo nesistebėjo, nes žinojo, kad sūnus, žaisdamas kompiuterinius karo žaidimus, apylinkėje neturėjo sau lygių.
„Jo fronto draugai sakė, kad Dima turi ypatingai gerą strateginį mąstymą ir didelę įvykių sekos nuojautą, todėl į užduotį norėjo eiti būtent kartu su mano sūnumi“, – pasakojo Lena. Dima sugebėdavo ne tik giliai prasiskverbti į priešo užnugarį, surinkti, bet ir su bendražygiais parnešdavo žuvusių ukrainiečių kūnus.
„Sūnus sakė, kad rusų kariai savais kritusiais nesirūpina, palieka pūti laukuose“, – pasakojo Lena.
Pirmą labai rimtą sužeidimą, kontūziją vaikinas patyrė prieš pusmetį, kai šalia sprogo bomba, o po kiek laiko atsipeikėjęs karys aplink save pamatė vien lavonus ir nežinojo į kurią pusę eiti ieškoti saviškių.
Po mėnesio Bachnute bombos skeveldros Lenos sūnų sužeidė į koją ir į ranką, ir tada iš ligoninės jis buvo kelioms dienoms išleistas į namus. Būtent tada mama paskutinį kartą ir susitiko su savo sūnumi.
Dimos mirtį nulėmė virtinė atsitiktinumų. Keturias dienas prieš žūtį Dimą suvarpė smulkios stiklo šukės, bombai sprogus šalia jų mašinos. Iš ligoninės vaikinas buvo skubiai išleistas, nes reikėjo vietos sunkiau sužeistiems kariams, operacija atidėta.
Grįžusiam į dalinį Dimai liepta ilsėtis. Bendražygiams išėjus į užduotį vaikinas netrukus gavo netikėtą nurodymą prisijungti prie kito dalinio ir buvo pasiųstas atremti priešo puolimą.
Teritoriją šalia Avdejevkos priešai užėmė, panaudojus tarptautinės teisės draudžiamas fosforines bombas, kurios viską aplinkui išdegina.
Tokia buvo žiauri ir Dimos bei kartu kovojusių kitų penkių karių lemtis – jie sudegė visą laukymę apėmusiose liepsnose. Laidoti parvežto sūnaus kūno Lenai nebuvo leista pamatyti, atpažinimo procedūrą atliko pusbrolis.
„Paskutinį kartą telefonu su sūnumi kalbėjau, kai jį paguldė į ligoninę stiklo skeveldrų išėmimui; jisai mane ramino, kad viskas yra gerai, kad sužeidimai smulkūs“ , – rodydama sūnaus nuotraukas kalbėjo mama.
Po to Dima dar kelis kartus skambino savo merginai, kuriai prasitarė, kad dėl skeveldrų keliamo skausmo neužmiega. Su sužadėtine vaikinas per paskutinį pokalbį daugiau kalbėjo apie ateities planus, apie tai, kaip statysis savo namą ir augins vaikus.
„Stengiuosi nedemonstruoti širdgėlos, tačiau paryčiais nubudusi dažnai raudu, tik tyliai, kad neprižadinčiau vaikų“, – sakė Lena.
Moteris sakė negalinti sau leisti atsipalaiduoti ir nugrimzti liūdesin, nes privalo būti stipri, privalo du likusius sūnus išleisti į aukštuosius mokslus.
Atsisveikindamas Lenos paklausiau, kodėl jos karvės ganosi pievoje, nos visi kiti apylinkės žmonės bijo gyvulius išleisti į laukus, nes šie dar nėra išminuoti.
„Neturėjau kito pasirinkimo, kaip „išminuoti“ pati, nes pienas ir sūris dabar yra vienintelis mano pragyvenimo šaltinis; paleidau vieną karvę į savo pievą, o kadangi ši nesprogo, tai po kelių dienų visas išleidau, nors pati vaikštau tik siauru takeliu, nes garantijos, kad minų nėra neturiu“, – sakė moteris ir nuskubėjo melžti karvių.
