Naujausios
Naminio pieno nauda didesnė už pirktinio
Daugiabučio, kurio pirmajame aukšte įsikūręs Turizmo ir verslo informacijos centras ir kuriame dar neseniai veikė Swedbankas, kiemas. Prieš vidurdienį čia pradeda būriuotis miesto gyventojai. Vienų rankose penkių litrų talpos, kitų – mažesnės. Kai kurie atsinešė net kibirus. Stoja eilėn, kad galėtų gauti iš ūkio atvežto natūralaus pieno. Eilė vis pildosi. Prieš pat vidurdienį nusidriekia iki gatvės, susirenka kelios dešimtys žmonių. Jie iš vakaro Facebook paskyroje perskaitė informaciją, kad šiandien, lygiai 12 valandą, ūkininkai atveš pieno.
Viena moteris rodo maišelyje turinti dviejų litrų talpos stiklainį. „Tame stiklainiuke nusistoja pusė litro grietinės. Nugriebiu. Dalį pieno panaudoju košei, likusį surauginu, pasidarau šviežios varškės.“
Už pieną kelmiškiai aukoja kiek kas gali. Kas trisdešimt, kas penkiasdešimt centų, kas eurą. Tačiau net eurą už litrą mokant, išeina pigiau negu pirkti normalaus riebumo pieną iš parduotuvės. Lietuviško litras kainuoja daugiau kaip eurą, lenkiškas – 95 – 99 centus.
Garbaus amžiaus vyriškis prašys, kad ūkininkas pripiltų penkių litrų stiklainį. Dalį pasterizuos, dalį suraugins – turės skanaus naminio rūgpienio.
Kelmiškė Janė atvažiuoja savo „motocikliuku“. Atsiveža kibirėlį ir plastikinę talpą. Vienoje pieną pils sau, kitoje regėjimo negalią turinčiam Kelmės „Bočių“ bendruomenės nariui. „Darau sūrius, – savo planais dalijasi moteris. – Parduotuvėje varškės sūrį įpirkti beveik neįmanoma. O iš naminio pieno išeina didelis, riebus, skanus naminis sūris.“
Už litrą moka 23 centus
Pagaliau į daugiabučio kiemą įsuka automobilis. Ūkininkai punktualūs. Atvažiuoja lygiai dvyliktą valandą kaip ir žadėta.
Nedelsdami pradeda pilstyti pieną jo belaukiantiems kelmiškiams. Bukantiškės kaimo ūkininkai Vilma ir Romas Narbutai atvežė netoli dešimties bidonų. Pienas primena grietinėlę: tirštas, riebus, geltonas. „Mūsų karvės dabar dekretinėse, pieno nedaug, bet užtat labai kokybiškas“, – šypsosi ponia Vilma.
Narbutai laiko 35 karves, turi 90 mėsinių galvijų. Tačiau rudenį melžiamas karves ketina parduoti. Neapsimoka laikyti. Pieną parduodavo „Pakražančio“ kooperatyvui. Vasarą mokėjo neblogai. Pašarai ir karvių priežiūra atsipirkdavo. Pastaruoju metu pasiūlė tik po 23 centus už litrą. Pasityčiojimas. O kaimo žmonės taip tikėjo, kad besikuriantys kooperatyvai sugebės iš perdirbėjų išmušti normalesnes kainas. Deja, lūkesčiai nepasiteisino.
Ūkininkai protestuoja. Neparduoda pieno kooperatyvui. Pilti ant žemės nesiryžta, būtų didelis nusikaltimas. Todėl atveža miesto žmonėms. Jie irgi vargsta mokėdami didelius mokesčius už būsto šildymą, elektrą, maistą. Keli sutaupyti eurai gal palengvins tėvynainių gyvenimą.
Žmonės vienas po kito tiesia savo indus. Ūkininkai pila ir pila baltą putojantį pieną. Nė nežvilgteli kas ir kiek eurų meta į pinigams skirtą stiklainį. Sugrįžę susiskaičiuos, ar atsipirko kelionė į Kelmę.
Nėra sveiko proto
Kitoje automobilio pusėje pienelį dalija karklėniškis ūkininkas Algirdas Garbenis ir jo žmona Laima. Pila per žarnelę tiesiai iš metalinės statinaitės. Atvežė 300 litrų. Ketino dalyti pienelį dar ir kitame miesto gale, prie „Norfos“ prekybos centro. Tačiau baiminasi, jog jo jau nebeliks. Labai daug žmonių prisirinko.
„Liūdna, – atsidūsta ponas Algirdas. – Žemės ūkio ministerijai ūkininkas nerūpi. Rūpi tik pelkės, durpynai. Gal ir reikia tokius dalykus saugoti. Bet ir ūkininkams kaime pragyvenimą reikia užtikrinti. Vasario 24 – ąją susitiksime su ministru. Bet į tą susitikimą didelių vilčių nededame.“
Duobėtu ir vingiuotu keliu tarp Karklėnų ir Kražių ūkininkui nėra paprasta vežti pieną į miestą. Kelio į Karklėnus niekas neremontuoja dešimtmečius. Prieš rinkimus merais tapti norintys žada. Bet pažadai ir lieka pažadais.
Pienu su miesto žmonėmis dalijasi iš principo. Nė neskaičuoja apsimoka ar neapsimoka. Parduodavo „Žemaitijos pieno“ bendrovei. Pienas – ekologiškas, labai kokybiškas. Iš jo bendrovė gamindavo „Džiugo“ sūrį. O tam produktui reikalingas labai kokybiškas pienas. Kol laikė 30 karvių, tokio pieno parduodavo po pusantros tonos.
Tačiau pastaruoju metu už litrą žaliavos pradėjo mokėti tik po 25 centus. Neapsimoka parduoti. Vien elektra ūkininkui per mėnesį kainuoja 600 eurų. O kur pašaras, karvių priežiūra ir kiti darbai?
Ar perdirbėjai nepyksta, kad ūkininkas nesilaiko sutarties? „Kad ir sutarties niekas su mumis nesudarė, – pasakoja ponas Algirdas. – Paskambina, paklausia, kada duosiu pieną, pasakau, kad neduosiu, pokalbis tuo ir baigiasi.“
Ūkininkai laiko mėsinių galvijų. Bet dar turi ir dešimt karvių. Anksčiau turėjo 30. Pamažu naikina pieno ūkį. Darosi nuostolingas.
Garbeniai apgailestauja, kad ūkininkauti ėmėsi ir jų sūnus Modestas. Įsigijo 10 limuzinų, laiko karvių, auginasi telyčių. Geriau jau būtų išvažiavęs uždarbiauti į užsienį. Nes perspektyvos nedžiugina. Žemdirbiai gąsdinami, kad jau ir mėsinių galvijų kaina kris, nėra rinkų.
„Jeigu Lietuvoje nereikia kaimo, nereikia ūkininkų ir ūkių, valdžia taip tiesiai šviesiai ir sakytų. Tuomet nepuoselėtume jokių vilčių. Pasirinktumėme kitokį gyvenimo būdą. Kažkaip išgyventume „, – mintimis dalijasi A. Garbenis.
