Trys litrai prie durų – ką tai reiškia?

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Kiekvieną antradienį 8 valandą trilitriai turės būti statomi prie kiekvieno buto durų.
Šiau­lie­tis, gy­ve­nan­tis Tal­šos gat­vės 6 na­me, krei­pė­si į re­dak­ci­ją ste­bė­da­ma­sis, jog už laip­ti­nių va­ly­mą teks ir mo­kė­ti, ir pri­si­dė­ti "na­tū­ra" – 3 lit­rais van­dens per sa­vai­tę. "Tri­lit­rį" rei­kės sta­ty­ti prie bu­to du­rų. Dau­giau nei 50 me­tų gy­vuo­jan­tis na­mas ski­lo į dvi sto­vyk­las: kas pa­lai­ko nau­ją tvar­ką, kas eis pro­te­suo­ti.

"Ar va­ly­to­ja mau­dy­sis?"

Vy­ras abe­jo­jo, ar bend­ri­jos pa­sam­dy­tos laip­ti­nes va­ly­ti įmo­nės ap­rū­pi­ni­mas "ne­mo­ka­mu" van­de­niu yra le­ga­lus?

Na­me ap­si­lan­kę iš tie­sų iš­vy­do­me iš­ka­bin­tą skel­bi­mą apie įve­da­mą nau­ją tvar­ką.

Bend­ri­jos pir­mi­nin­kas in­for­muo­ja, jog vi­suo­ti­nia­me na­mo bend­ri­jos su­si­rin­ki­me nu­spręs­ta, jog nuo ge­gu­žės 1 die­nos laip­ti­nes va­lys įmo­nė.

"Laip­ti­nės bus va­lo­mos kiek­vie­ną ant­ra­die­nį nuo 8 va­lan­dų ry­to, to­dėl pra­šau prie kiek­vie­no bu­to du­rų pa­dė­ti ne ma­žiau kaip po 3 lit­rus van­dens", – ra­šo pir­mi­nin­kas.

Jis per­spė­ja, kad tie, ku­rie van­dens ne­pa­dės, "bus vie­ši­na­mi skel­bi­mų len­to­je". Ne­be­tu­ri laip­ti­nė­se bū­ti nei ki­li­mė­lių prie du­rų, nei gė­lių. "Gė­les au­gin­ki­te sa­vo bu­te", – lie­pia pir­mi­nin­kas.

"Pro­tes­tuo­si­me, ne­są­mo­nė su­gal­vo­ta. Iki šiol pa­čios va­lė­me laip­ti­nes, plau­na­me, nes čia gy­ve­na­me, ir ne­sta­ty­si­me tų tri­lit­ri­nių, – pik­ti­no­si trys na­mo gy­ven­to­jos, išė­ju­sios pa­si­kal­bė­ti į laip­ti­nės aikš­te­lę. – Mū­sų laip­ti­nė­je vien iš mū­sų aukš­to bus 9 lit­rai, o per vi­sus pen­kis aukš­tus – 45 lit­rai van­dens, ar ta va­ly­to­ja mau­dy­sis?"

"Aš va­sa­rą iš­va­žiuo­ju, nė ne­ga­lė­siu to van­dens pa­lik­ti, – pa­si­da­li­jo vie­na gy­ven­to­ja. – Bū­siu iš­ka­bin­ta "gė­dos len­to­je" – te­gu ka­bi­na."

81 me­tų Vi­da Vyš­niaus­kie­nė sa­ko, jog na­me gy­ve­na pen­kias­de­šimt ket­ve­rius me­tus – nuo pat na­mo pa­sta­ty­mo. Ji vie­nin­te­lė iš laip­tų aikš­te­lės kai­my­nių da­ly­va­vo bend­ri­jos su­si­rin­ki­me.

"Ban­džiau pro­tes­tuo­ti, bet ma­ne iš­me­tė, – pik­ti­no­si ji. – Aš nė la­šo van­dens ne­duo­siu, nes už jį mo­ku, yra ši­lu­mos punk­tas ir ga­li paim­ti van­dens bend­ram nau­do­ji­mui. Kiek kiek­vie­nam bu­tui rei­kės mo­kė­ti už va­ly­mą, ne­sa­kė, o mes ir taip jau bran­giai mo­ka­me bend­ri­jos mo­kes­čių. Ži­nau, kad na­muo­se, ku­riuos ad­mi­nist­ruo­ja įmo­nė, žmo­nės mo­ka po 10,50 eu­ro per mė­ne­sį, o aš, pa­vyz­džiui, – 17,80 eu­ro."

Mo­te­rims pik­ta, kad pir­mi­nin­kui kliū­na net jų pri­žiū­ri­mos gė­lės laip­ti­nė­je.

Pir­mi­nin­kas siū­lo "ne­si­kiš­ti"

Ki­to­kios nuo­mo­nės lai­ko­si na­mo gy­ven­to­jas Apo­li­na­ras Ru­daus­kas, ku­rį mo­te­rys įvar­di­jo pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju.

"Ne­su aš joks pa­va­duo­to­jas, pir­mi­nin­ką kal­bin­ki­te, tik jis ato­sto­gau­ja", – sa­kė A. Ru­daus­kas.

Mū­sų laip­ti­nė­je vien iš mū­sų aukš­to bus 9 lit­rai, o per vi­sus pen­kis aukš­tus – 45 lit­rai van­dens, ar ta va­ly­to­ja mau­dy­sis?"

Bet iš­gir­dęs, kad ne vi­si na­me pa­ten­kin­ti įve­da­ma tvar­ka, pa­si­da­li­jo, ko­dėl ji įves­ta: "Da­bar laip­ti­nes vie­ni va­lo pa­si­keis­da­mi kas mė­ne­sį, ki­ti – ne. Bu­tų sa­vi­nin­kai va­lo, nuo­mi­nin­kai ne­va­lo, se­ni ne­be­tu­ri svei­ka­tos va­ly­ti, ki­ti – iš­va­ži­nė­ję, to­dėl ir bu­vo nu­spręs­ta įmo­nę sam­dy­ti. Ir kas čia skun­džia­si? Nie­kas be gy­ven­to­jų su­ti­ki­mo ne­da­ro­ma."

Jo tei­gi­mu, su­si­rin­ki­me pen­kios va­ly­mo įmo­nės tei­kė pa­siū­ly­mus, pa­sam­dy­ta pi­giau­sia.

"Siū­lė va­ly­ti ir po 300 eu­rų per mė­ne­sį, o pa­sam­dė­me už 130 eu­rų. Vi­si nu­bal­sa­vo, tik sa­vo tri­lit­ri­nius rei­kės pa­dė­ti," – sa­kė A. Ru­daus­kas.

Na­me yra 60 bu­tų, tad skai­čia­vo, jog vie­nam bu­tui rei­kės mo­kė­ti po 2 eu­rus su tru­pu­čiu.

Prieš ket­ve­rius me­tus šis na­mas drau­giš­kai at­šven­tė gy­va­vi­mo 50-me­tį. Tuo­met "Šiau­lių kraš­tui" pa­tys gy­ven­to­jai ra­šė, džiaug­da­mie­si na­mo is­to­ri­ja, dar­nia bend­ri­jos veik­la, bend­rai šven­čia­mo­mis šven­tė­mis.

Bend­ri­jos pir­mi­nin­kas nuo to lai­ko ne­pa­si­kei­tė, na­mui va­do­vau­ja Al­gir­das Jo­zo­nis. Jo ar­gu­men­tų taip pat no­rė­jo­me iš­klau­sy­ti, bet at­si­lie­pęs į "Šiau­lių kraš­to" skam­bu­tį, tik pa­reiš­kė: "Na­mo va­ly­mas – ne jū­sų rei­ka­las."

Po ke­lių mi­nu­čių pa­ts pa­skam­bi­nęs jau tei­gė: "Čia vis­kas le­ga­lu, nes per su­si­rin­ki­mą bu­vo nu­spręs­ta, kad van­de­niu ap­rū­pi­na už­sa­ko­vas – bend­ri­ja."

Jo žo­džiais, bend­ri­jos na­riams pir­miau­sia į su­si­rin­ki­mus rei­kia vaikš­čio­ti.

"Ar aš tu­riu įreng­ti kra­nus kiek­vie­nos laip­ti­nės rū­sy­je? Kaip aš juos sau­go­siu? Kas no­rės, tas at­si­suks, leis van­de­nį, o mo­kė­si­me vi­si bend­rai", – aiš­ki­no pir­mi­nin­kas.

Jo ti­ki­ni­mu, yra mies­te ne vie­nas dau­gia­bu­tis, ku­ria­me tri­lit­ri­niai su van­de­niu prie bu­tų du­rų pa­lie­ka­mi laip­ti­nėms plau­ti.

O gė­lių va­zo­nai, jo žo­džiais, ne tik laip­ti­nes ga­di­na (nuo lais­ty­mo esą da­žai lu­pa­si) ir truk­do va­ly­ti: "Di­des­nę ta­šę ne­ši – la­pai kliū­na, žmo­nės kraus­to­si iš bu­to į bu­tą – ne­ži­no, kaip pra­si­suk­ti."