Trys Juzefos gyvenimo Lietuvos

Trys Ju­ze­fos gy­ve­ni­mo Lie­tu­vos

Kel­mės ra­jo­ne, Kra­žių mies­te­ly­je, gy­ve­nan­ti Ju­ze­fa Ra­ma­naus­kai­tė praė­ju­sių me­tų ru­de­nį su­lau­kė 101 me­tų. Kra­žių švie­suo­le lai­ko­ma mo­te­ris pa­ra­šė tris kny­gas: tau­to­sa­kos rin­ki­nį „Ka­ka­ry­kal­nio ai­dai“, pub­li­cis­ti­nes „Nek­lys­tan­ti Kons­ti­tu­ci­ja“ ir „Kad ne­pak­lys­tu­me“.

Už Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bę me­tais vy­res­nė po­nia Ju­ze­fa pri­si­me­na ir ga­li pa­ly­gin­ti tris Lie­tu­vas: se­ną­ją po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro at­ga­vu­sią Ne­prik­lau­so­my­bę, so­vie­ti­nę ir šian­die­ni­nę, ku­rios Nep­rik­lau­so­my­bės su­lau­kė bū­da­ma 74-erių.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

– 1918 me­tais Nep­rik­lau­so­my­bę at­ga­vu­sio­je Lie­tu­vo­je Jūs pra­lei­do­te sa­vo vai­kys­tę ir da­lį jau­nys­tės. Ar ga­li­te pa­ly­gin­ti anuo­me­ti­nę tar­pu­ka­rio ir šian­die­ni­nę Nep­rik­lau­so­mą Lie­tu­vą?

– At­si­me­nu, kaip kū­rė­si anuo­me­ti­nė Lie­tu­va. Mū­sų šei­ma vi­suo­met bu­vo bied­na, nes au­gi­no bū­rį vai­kų. Ir ki­ti pa­pras­ti žmo­nės ne­bu­vo per­te­kę. Ne­bu­vo vals­ty­bės pa­ra­mos. Se­ni žmo­nės ir in­va­li­dai kar­tais ei­da­vo uba­gais.

Ta­čiau ūki­nin­kai kles­tė­jo. Ir tie, ku­rie dir­bo, ga­lė­jo gy­ven­ti. Kai­muo­se gy­ve­no daug ūki­nin­kų. Jie sam­dy­da­vo ne­ma­žai žmo­nių, nes anuo­met bu­vo daug ran­kų dar­bo. Ir tin­gi­nių be­veik ne­bu­vo, nes nie­kas ne­mo­kė­jo pa­šal­pų. Vi­si ei­da­vo dirb­ti. Al­gos bu­vo ma­žos. Bet ir kai­nos – ne­di­de­lės. Už 60 li­tų ga­lė­jai nu­pirk­ti kar­vę.

Bet gy­ve­ni­mas ano­je Lie­tu­vo­je bu­vo jud­res­nis, gy­ves­nis. Sek­ma­die­niais pil­na baž­ny­čia bū­da­vo žmo­nių. Vei­kė daug įvai­riau­sių or­ga­ni­za­ci­jų: Ka­ta­li­kių mo­te­rų drau­gi­ja, Blai­vy­bės drau­gi­ja, Pa­va­sa­ri­nin­kų, Šau­lių. Kiek­vie­no sek­ma­die­nio pa­mal­dos bū­da­vo ski­ria­mos ku­riai nors drau­gi­jai.

Pri­si­me­nu gau­sius tur­gus ir jo­mar­kus, jau­ni­mo pa­si­links­mi­ni­mo va­ka­rus.

O da­bar tuš­ti pa­ša­liai. Žmo­nės iš­va­žia­vę į už­sie­nį ar­ba į di­džiuo­sius mies­tus. Anais lai­kais vie­nas ki­tas ir­gi emig­ruo­da­vo. Bet iš kai­mų be­veik nie­kas neiš­va­žiuo­da­vo. Bi­jo­da­vo. Ne­tu­rė­da­vo pi­ni­gų ke­lio­nei. Ma­no pusb­ro­lio sū­nus iš­va­žia­vo į Ame­ri­ką ir ne­tru­kus ten bu­vo nu­žu­dy­tas.

– Lie­tu­vo­je anuo­met bu­vo sau­giau ne­gu už­sie­ny­je? Gal aukš­tes­nė bu­vo žmo­nių mo­ra­lė?

– Daug sau­giau. Ir sau­giau ne­gu da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vo­je. Ir anais lai­kais bu­vo vis­ko. Vog­da­vo kar­ves, ark­lius iš ga­nyk­lų. Bu­vo vie­nas ki­tas pa­gar­sė­jęs plė­ši­kas. Bet ne­bu­vo gau­jų, kaip šios Nep­rik­lau­so­my­bės pra­džio­je.

Žmo­nės tro­bos du­ris už­rem­da­vo šluo­ta, ir nie­kas ne­drįs­da­vo įei­ti. O da­bar pi­ni­gus sa­vo tro­bo­je tu­ri slėp­ti taip, kad net ka­tė ne­ma­ty­tų. Nes va­gys ateis į tro­bą ir uos­te užuo­s, kur ko­kio se­nu­ko pen­si­ja ar emig­ran­to sun­kiai už­sie­ny­je už­dirb­ti pi­ni­gai pa­dė­ti. Iš ki­še­nės iš­trauks, spin­tą at­si­da­rys, po pa­gal­ve ran­ką pa­kiš.

Bet ne­ga­liu sa­ky­ti la­bai daug ko blo­go. Ir ana, ir ši ne­prik­lau­so­my­bė tu­rė­jo sa­vų pri­va­lu­mų ir sa­vų trū­ku­mų.

Par­ti­jos ir anais, ir šiais lai­kais bu­vo tik par­ti­jos. Pa­me­nu ma­no jau­nys­tė­je žmo­nės la­biau­siai gir­da­vo krikš­čio­nis de­mok­ra­tus. Bet bū­da­vo, kad net šei­mo­je žmo­na bal­suo­da­vo už kai­riuo­sius, vy­ras – už de­ši­niuo­sius ar at­virkš­čiai. Tarp lie­tu­vių vi­suo­met bu­vo tam tik­ro su­si­prie­ši­ni­mo. Tik ano­je Lie­tu­vo­je jo bu­vo ge­ro­kai ma­žiau. Gal to­dėl, kad ma­žiau bu­vo par­ti­jų?

O žmo­nė­se bu­vo dau­giau ge­ru­mo, pa­pras­tu­mo, ma­žiau fa­na­be­ri­jos. La­biau my­lė­jo­me ir gy­vu­lį, ir kai­my­ną, ir gi­mi­nai­tį. Vai­kys­tė­je per spei­gus į ne­di­de­lę tro­be­lę, ku­rio­je au­go­me bū­rys vai­kų, ma­ma įves­da­vo dar ir avy­tę su ėriu­kais, kad ne­su­šal­tų. Iš­si­tek­da­vo­me. Bū­da­vo sma­gu. Avi­nu­kai tarp vai­kų šo­ki­nė­ja.

De­vy­ne­rius me­tus tar­na­vau pas ūki­nin­kus. Dirb­ti rei­kė­jo sun­kiai. Bet nie­kas ma­nęs per daug ne­skriau­dė. At­si­me­nu, nu­si­pli­kiau ko­ją. Šei­mi­nin­kė nak­tį kel­da­vo­si, kad per­riš­tų man žaiz­dą.

Ir da­bar ga­li ma­ty­ti daug ge­ru­mo pa­vyz­džių, bet dau­giau ir egoiz­mo.

– Šiuo me­tu Jums 101 me­tai ir trys mė­ne­siai. Kaip jau­čia­tės? Kaip praei­na Jū­sų die­nos?

– Dar su­skai­čiuo­ju sa­vo me­tus. Dar lie­žu­vis kru­ta. Dar ko­jos ne­šio­ja. Die­vas dar nea­tė­mė pro­to.

Skai­tau laik­raš­čius. Ne­ga­liu be jų gy­ven­ti. Tu­rė­jau aki­nius. Da­bar jie jau ne­be­vei­kia. Skai­tau pa­siė­mu­si to­kį stik­liu­ką, ku­ris pa­di­di­na rai­des.

Žiū­riu te­le­vi­zo­rių, klau­sau ra­di­jo. Kal­bu po­te­rius – juo­se ran­du nu­si­ra­mi­ni­mą. Kar­tais dar koks žmo­gus užei­na. Dėl to la­bai džiau­giuo­si. Taip ir pra­bė­ga die­na.

Ge­rai esu. Nie­ko man ne­trūks­ta. Kū­čioms pa­tie­ka­lų at­ne­šė kai­my­nė. Tu­riu šu­niu­ką Ma­žu­le­lį. Su juo ir pra­lei­dau šven­tes. Man jis di­de­lė drau­gys­tė.

Džiau­giuo­si, kad tu­riu ko pa­val­gy­ti, kad vi­sa­da ran­du kąs­nį šal­dy­tu­ve. Kad yra kuo ug­ne­lę pa­si­kur­ti. Se­niū­ni­ja ap­rū­pi­no mal­ko­mis. Kai atei­na so­cia­li­nė dar­buo­to­ja, iš­ver­da ska­nes­nio val­gio. Se­nat­ve ne­ga­liu skųs­tis. Ir dė­ko­ju Die­vui, kad ma­ne dar šio­je že­mė­je lai­ko.

Kaip tau­so­jo­te svei­ka­tą, kad su­lau­kė­te to­kio il­go am­žiaus? Ką ga­lė­tu­mė­te ki­tiems pa­tar­ti?

– Ne­bu­vo ka­da tau­so­tis. Rei­kė­jo pra­gy­ve­ni­mui už­si­dirb­ti. Nuo ma­žys­tės tar­na­vau pas ūki­nin­kus. Nie­kas nė aguo­nos grū­do ne­da­vė vel­tui. Anks­ti mi­rė ma­ma. Li­ko­me de­šimt vai­kų. Aš ėjau sep­tin­tus me­tus. Vy­riau­sio­ji se­suo mu­mis ma­žiu­kais rū­pi­no­si mo­ti­niš­kai. Ir tė­tis pa­mo­tės ne­par­ve­dė. Bet ne­bu­vo­me per­te­kę. Ir alk­ti te­ko ir ne­pa­rė­dy­ti bu­vom. Bet ne­vaikš­čio­jom pli­kais dug­nais ir su­si­vė­lu­siais plau­kais.

O dar­bas, ma­tyt, už­grū­di­no. Ne­bu­vo ka­da lai­do­kau­ti. Vi­są gy­ve­ni­mą vaikš­čio­jau pės­čia. Tik la­bai re­tai va­žiuo­ta.

Var­go dar la­biau pa­dau­gė­jo, kai mi­rė se­suo, o aš pa­siė­miau glo­bo­ti in­va­li­dą jos vai­ke­lį Al­bi­nu­ką. Ta­da ne­la­bai kas no­rė­jo man nuo­mo­ti bu­to. Tik 1962  me­tais, kai man bu­vo jau dau­giau kaip pen­kias­de­šimt me­tų, pa­rė­jau į sa­vo tro­be­lę Kra­žiuo­se. Ne­mand­ri ta tro­be­lė, bet ra­dau są­ži­nin­gą meist­riu­ką. Pa­re­mon­ta­vo. Gy­ve­nu. Ir po ma­nęs dar ga­lės kas nors gy­ven­ti.

Iš pri­gim­ties ne­svei­kas Al­bi­ne­lis mi­rė 59 me­tų. Bu­vo gai­la. Tu­rė­jau drau­gys­tę. Bet iš ki­tos pu­sės gal ir ge­riau, kad išė­jo pir­ma ma­nęs. Kas bū­tų juo pa­si­rū­pi­nęs?

– Gal to­dėl ir iš­sau­go­jo­te svei­ka­tą, kad ne­si­mu­šė­te į di­de­lius tur­tus, dėl jų ne­išgy­ve­no­te, kad vi­sa­da už­te­ko to, ką tu­ri­te?

– Nie­ka­da ne­troš­kau nei di­de­lių tur­tų, nei rū­mų. No­rai tu­ri bū­ti pa­grįs­ti. Juk vi­so­kių dur­nys­čių ga­li pri­no­rė­ti. Kas iš to, kad jos neiš­si­pil­dys? Tik dar ne­lai­min­ges­nis bū­si. Juk ir kuk­lų būs­tą ga­li jau­kiai su­si­tvar­ky­ti, kad ga­lė­tum gy­ven­ti. O ir rū­mus ga­li taip pri­si­šnerkš­ti, kad du­rų nea­ti­da­ry­si.

Svar­biau­sia, kad gy­ve­ni­mas slin­ko ra­miai, be di­de­lių su­krė­ti­mų, be dras­tiš­kų pa­si­kei­ti­mų, ne­bu­vo per­vers­mų.

Gal pa­ty­riau ma­žiau rū­pes­čių, nes ne­tu­rė­jau šei­mos. Šian­dien dė­ko­ju Die­vui, kad jau­nys­tė­je ne­te­ko pa­blūs­ti. Juk šei­mo­je dau­giau at­sa­ko­my­bės, cha­rak­te­rių de­ri­ni­mo. O bū­da­ma vie­na į gy­ve­ni­mą ga­lė­jau žiū­rė­ti tik sa­vo aki­mis. Net­rū­ko žmo­nių, su ku­riais ga­lė­jau bend­rau­ti. Vie­nat­vės ne­jau­čiau ir da­bar ne­be­jau­čiu.

– Pra­gy­ve­no­te dau­giau kaip šim­tą me­tų. Kei­tė­si gy­ve­ni­mas. Kei­tė­si kar­tos. Ko la­biau­siai šian­dien pa­si­gen­da­te žmo­nė­se?

– Darbš­tu­mo ir at­sa­ko­my­bės. Mo­ti­nos po pa­šal­pų ne­tu­rė­tų vaikš­čio­ti ap­span­gu­sios, o la­biau my­lė­ti sa­vo ma­žu­lė­lius.

Vi­si žmo­nės tu­rė­tų bū­ti sau kri­tiš­kes­ni. O da­bar dau­ge­lis no­ri ki­tiems įsa­ki­nė­ti, ki­tus val­dy­ti, bū­ti vir­ši­nin­kais.

Sei­mo na­riai la­biau mėgs­ta laks­ty­ti po vi­so­kiau­sias sa­las, kur­ti pra­ban­gą sau, o ne dirb­ti žmo­nių la­bui. Ir iš vi­so per di­de­lė jų go­nia­va. Už­tek­tų ko­kių aš­tuo­nias­de­šim­ties rim­tų at­sa­kin­gų vy­rų.

Kli­mo kny­go­je (Pet­ras Kli­mas – vie­nas iš Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­rė­jų, dip­lo­ma­tas – red. pa­st.) skai­čiau, kad 1918 me­tų Nep­rik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­piu, vir­ši­nin­kai kaip ir ei­li­niai žmo­nės vaikš­čio­jo ap­sia­vę kur­pė­mis, pės­ti ėjo į kai­mus, kad pra­neš­tų sa­vo rin­kė­jams ko­kią ži­nią.

O šian­dien tarp Sei­mo na­rių, aukš­tų val­di­nin­kų ir pa­pras­tų žmo­nių – bai­sus ato­trū­kis.

Lie­tu­va iš­dras­ky­ta, iš­par­ce­liuo­ta. Pas­ta­tai iš­griau­ti lyg po ka­ro. Pa­žiū­rė­kit, vien Kel­mė­je ne­be­li­ko nei li­nų, nei tri­ko­ta­žo fab­ri­kų, nei sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jų. Nes­var­bu, kad jie pa­sta­ty­ti ta­ry­bi­niais lai­kais. Tai tur­tas, kai ta­pom lais­vi, rei­kė­jo jį nau­do­ti, o ne griau­ti.

Že­mę pa­da­rė kil­no­ja­muo­ju tur­tu. Kas priė­jo, kai­mo že­mę pa­ver­tė bran­giais did­mies­čių skly­pais ir su­si­kro­vė mi­li­jo­nus. O pa­skui iš tri­bū­nų čiul­bė­jo, jog šian­dien ne­tu­ri pi­ni­gų tik tas, ku­ris ne­no­ri jų tu­rė­ti.

Be­pi­gu jiems lie­žu­vį la­kin­ti. O žmo­nės Lie­tu­vo­je su­var­gin­ti. Jų ge­ro­vė pa­rei­na ne nuo lie­žu­vio, o nuo konk­re­čių val­džios dar­bų.

Žmo­nės pa­ti­ki kan­di­da­tų pa­ža­dais, iš­ren­ka juos kaip ge­ruo­sius. O pa­skui paaiš­kė­ja, kad ir jų na­gai į sa­ve lenk­ti. Rei­kė­tų vie­ną­syk tuos na­gus nu­kar­py­ti.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te sa­vo ša­liai ir Lie­tu­vos žmo­nėms šiais, nau­jai­siais me­tais?

– Pro­to. Nes vi­sa ge­ro­vė paei­na nuo žmo­nių pro­tin­gu­mo. Jei bū­sim pro­tin­gi, rink­sim tik są­ži­nin­gus ir darbš­čius Sei­mo na­rius. O jie nei­šeis į de­be­sis, nes nė­ra su de­be­si­mis ly­gūs. Ir liau­džiai ne­leis brai­dy­ti po šiukš­ly­nus.

Au­to­rės nuo­tr.

101 me­tų kra­žiš­kė Ju­ze­fa Ra­ma­naus­kai­tė džiau­gia­si gy­ven­da­ma sa­vo tro­be­lė­je. Į se­ne­lių glo­bos na­mus ei­tų tik to­kiu at­ve­ju, jei­gu ne­tu­rė­tų sa­vo kam­po ir tek­tų pa­tro­biais vaikš­čio­ti.

Kra­žių švie­suo­le va­di­na­ma tri­jų kny­gų au­to­rė Ju­ze­fa Ra­ma­naus­kai­tė tu­ri sa­vo nuo­mo­nę apie anks­tes­nius ir šian­die­ni­nius įvy­kius Lie­tu­vo­je.

Ju­ze­fa Ra­ma­naus­kai­tė rin­ko tau­to­sa­ką, ku­ri su­dė­ta į jos kny­gą „Ka­ka­ry­kal­nio ai­dai“, o min­tys apie gy­ve­ni­mą iš­sa­ky­tos kny­go­se „Nek­lys­tan­ti Kons­ti­tu­ci­ja“ ir „Kad ne­pak­lys­tum“