Naujausios
Tėvas su vaikais glėbyje
Sovietmečiu bandęs pabėgti iš Sovietų Sąjungos Algis Valentukevičius negalėjo svajoti apie darbą pagal profesiją. Bet prasmingiausiu inžinieriaus gyvenimo darbu galima vadinti išaugintus aštuonis vaikus. Keturis mažiausius, tarp kurių buvo ir dvynukai, tėvas augino nuo poros mėnesių. Darbą tuo metu turėjo žmona. Aplinkiniai prisimena tėvą: vienas vaikas glėbyje, kiti įsikibę jam į rankas. Tėvas vaikams virė košes ir kepė pyragus, tačiau savęs nelaiko tobulu pavyzdžiu. „Vaikai turi matyti tėvą, uždirbantį duoną,“ — sako Algis.
Regina MUSNECKIENĖ
Spurgos su razinomis
Nedidelis mūrinukas pamiškėje, Kelmės rajone Pailgio kaime. Violeta Valantukevičienė grįžta iš Šaukėnų parduotuvės. Algis laukia priviręs didžiulį puodą spurgų su razinomis. Po namus sukinėjasi paauglys Bernardas ir jaunėlis Matas. Jo brolis dvynys Pijus kažkur išėjęs.
„Dabar namuose per daug ramu,“ — sako Violeta. Mat beliko tik trys vaikai. Vyriausioji dukra Ema jau sukūrusi savo šeimą. Į Pailgį kartais parveža porą anūkų. Aurelija ir Lina studijuoja. Algirdas dirba. Ignė mokosi Vilniaus konservatorijoje.
Valantukevičiai sukluso pradėję lauktis ketvirto vaiko, tada pasidarę neramu. Bet kai pagimdė ketvirtą kūdikį, tapo visai nesvarbu, ar gims šeštas, ar septintas.
„Gimsta vaikas, jam atsiranda ir kąsnis. Ir svečiui dar lieka. Vaikas — taip pat tik svečias tėvų namuose, — filosofiškai į gyvenimą žiūri Algis. — Kaimas ir miškas mums padėjo išgyventi. Laikėm ožkų, dabar turim karvę. Valgio visada užteko. Vaikai — Violetos nuopelnas. Ji tokio būrio norėjo.“
Violeta ir nesiginčija. Vaizduotėje visuomet piešusi savo namuose lakstantį didžiulį būrį vaikų. O mama pavyzdžiu laikydavusi kompozitoriaus J. Gaižausko šeimą. Paskui taip sutapo, kad Violeta studijavo kartu su Gaižauskų dukra.
Bėgo į Švediją
Algis Valantukevičius baigė studijas dabartiniame Kauno technologijų universitete, buvusiame politechnikos institute. Ten įgijo statybinių medžiagų inžinieriaus — technologo specialybę.
Tačiau inžinieriumi dirbo neilgai. Jo siela ilgėjosi laisvės: „Nuprotėjimas visuomenę uždaryti kaip į gardą“. Mokėsi švedų kalbos ir rezgė planus pabėgti iš Tarybų sąjungos.
1979 metais nusprendė savo svajonę įgyvendinti. Norėjo pėsčias per miškus ir pelkynus pereiti Suomiją ir pasiekti Švediją. Pagavo pasieniečiai su tarnybiniais šunimis. Keletą metų tampė po Rusijos kalėjimus ir beprotnamius.
Grąžintas į Lietuvą turėjo gydytis psichiatrijos ligoninėje. Apie inžinieriaus darbą negalėjo nė svajoti. Tapo miško ruošos darbininku. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, valstybinės įmonės uždarytos, turtas išsidalintas.
Praėjus dvidešimčiai metų po pirmojo bandymo pabėgti į Švediją, A. Valantukevičius, prarado darbą tėvynėje. Išvažiavo į Švedijos miškus rinkti uogų ir grybų, kad uždirbtų pinigų gausiai šeimai. Tada labai praverčia švedų kalba. Ten važiuoja kiekvieną vasarą. Tik dabar dirba ne miške, o statybose.
Artumas
Muzikos akademiją baigusi žmona Violeta Valantukevičienė dirba mokytoja Šaukėnų vidurinėje mokykloje ir vargonininke bažnyčioje, vadovauja meno saviveiklos kolektyvams.
Ji sovietiniais laikais nepabūgo tekėti už valdžiai neparankaus žmogaus, inžinieriaus, galinčio dirbti tik eiliniu nusakintoju, nes jai buvo artima šio žmogaus disidentiška siela. Violetos tėvai buvo politiniai kaliniai. Už tai, kad dalyvavo eisenoje į Šiluvą, Violeta buvo išmesta iš Muzikos akademijos. Ją baigė tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.
Violetą ir Algį siejo ir artino tas pats laisvės pojūtis. Gal ir muzika. Algis groja gitara ir turi gražų balsą.
Ir dabar Valantukevičių namuose — labai daug laisvės. Jie nevergauja daiktams ir prabangai. Su vaikais tėvai elgiasi demokratiškai. Čia vyrauja nuostata, kad vaikas turi susiprasti pats. Barimas — kraštutinė priemonė.
„Gal kartais tos laisvės ir per daug? — suabejoja Violeta. — Gal dėl griežtumo trūkumo su vienu sūnum turėjome problemų, nenorėjo mokytis, o kitas — toks užsispyręs, kad sunku suvaldyti. Tik aštuonis vaikus augindami suvokėme, ką reiškia prigimtis. Auklėjame vienodai. O kiekvienas jų skirtingas — netgi dvyniai skirtingo temperamento, nepanašūs.“
Vaikų auginimo rūpesčių — po lygiai
Iki šiol visas tėvų gyvenimas sukosi apie vaikus. Namuose pristatyta dviaukščių lovų, nes sutilpti į nedidelį namą dešimčiai žmonių buvo nelengva. Ausyse dar skamba jų ginčai, kuris pirmas sės prie kompiuterio. Dešimties litrų puodai valgio.
„Mes įpratome gyventi iš minimalių pajamų, — pasakoja Violeta. — Vyras, apskritai, humanitaras. Jam kiek turi, tiek gana. Tačiau vaikai ne visuomet norėdavo tai suprasti. Jų poreikius veikė aplinka.“
„Dabar tai smagu, kai susitinkam su broliais ir sesėmis. Bet kai reikėjo gyventi kartu, sunku būdavo viskuo dalintis,“ — mamą tarsi papildo sūnus Bernardas.
Vaikų auginimo rūpesčiais Valantukevičiai dalijosi po lygiai. Pirmuosius keturis vaikus augino Violeta. Gimus penktajam kūdikiui, Algis prarado darbą. Į darbą grįžti teko Violetai. Algis liko rūpintis namų ūkiu ir būriu vaikų. Kaip su tuo susitaikė?
„Tai — žmogus, kuris lengvai susitaiko su viskuo, ką jam duoda gyvenimas, — pasakoja Violeta. — Pareigingas ir visuomet daro tai, ką reikia daryti. Virdavo košes, kepdavo pyragus, spausdavo sūrį. Jis myli namus. Mėgsta čia būti. Pavyzdžiui, man reikia žmonių, visuomenės. O jam nereikia draugijos. Jam nesvarbus visuomenės požiūris. Neturi jokių baimių.“
Žmona pasakoja, kad daug padėjo auginant ir pirmuosius vaikus. Juos maudė, skalbė vystyklus. Net žiemą nešdavo juos į upelį skalauti. „Aš bijodavau nušalti. Saugodavau balsą, nes tai mano darbo įrankis. Be to, turėjau polinkį į bronchitą.“
Tėvas ir pustrečio mėnesio dvynukai
Valantukevičių vaikai — beveik visi pametinukai. Dvynukus Pijų ir Matą mama paaugino iki pustrečio mėnesio. Paskui paliko tėvui. Juos augindamas tėvas užsidirbo pusantrų metų darbo stažo.
Nors, prisimena, buvo nelengva. Keli maži. Vieni vos pradėję vaikščioti. Kiti ropoja. Trobos durys vasarą visada atlapos. Mažyliai čia išvirsta į kiemą, čia vėl šliaužia per slenkstį atgal.
Kitas verkdamas seka į darbą išeinančią mamą. Įkrenta į dilgėles. Prie žaidžiančių mažiukų iš miško atšliaužia gyvatė. Tik spėk viską ir visus sužiūrėti!
„Mieste išauginti tokį būrį vaikų būtų problemų. Kaime paprasčiau. Vienkiemis. Miškas šalia. Čia pat grybai ir uogos. Geras oras. Vaikų fizinei sveikatai tai daug padėjo, — įsitikinęs tėvas. — Kai nesirgo, atrodo, jog ne taip sunku buvo ir auginti. Norėjau, kad vaikai nebūtų savanaudžiai, dažniau pagalvotų apie kitus.“
Violeta šypsosi — berniukai ėmė pavyzdį iš tėvo. Jie dažniau sukinėjasi apie puodus negu dukros.
Tačiau Algis turi savo nuomonę apie tai: „Tėvas, neturintis darbo, — blogas pavyzdys. Juk, kai aš uždarbiauju Švedijoje, vaikai nemato. O koks čia tėvas besikapstantis darže ar stovintis prie puodų?“.
Rūpi ir visų vaikų ateitis
Nuolatos įvykius Lietuvoje sekantis jis stebisi. Europa mums skiria milijonus, o mes nekuriame darbo vietų. Kaip išlaikysime Lietuvoje savo vaikus? Tam neturime jokio pamato. Fiziškai mes prisitaikėme, nenumirėme, išlikome. Bet patyrėme didžiulius moralinius praradimus. Savo kalbose pareigūnai kartais pabrėžia, jog valdžia nekuria darbo vietų. Tai bent jau nebūtų griovusi to, ko negali sukurti. Juk tai amoralu.
„Švedijos miesteliuose iškabinti plakatai su užrašais “Miškas duoda darbą“, — pasakoja aštuonių vaikų tėvas. — Vadinasi, ten supranta, koks svarbus darbas šeimoms. Mūsų vaikai nuo mažens turėtų būti iniciatyvūs ir aktyvūs. Tačiau kaip išugdyti šias savybes, kai nesuteikiamos Konstitucijoje numatytos galimybės, kurios padėtų jaunam žmogui įgyvendinti savo idėjas ir planus?“.
KIEMAS: Didelės šeimos didelis kiemas. Į Violetos ir Algio Valantukevičių kiemą ateina miškas.
PATIRTIS: Aštuonis vaikus išauginęs Algis Valantukevičius įgijo vertingą žmogiškąją patirtį.
Autorės nuotr.
PRASMĖ: Violeta ir Algis Valantukevičiai savo santuoką įprasmino darnia šeima ir būriu vaikų.
VISI: Visa Valantukevičių šeima į Pailgio kaimą dabar susirenka tik prieš Kalėdas ar kitas didžiąsias šventes.
Valantukevičių šeimos albumo nuotr.
