Naujausios
Teroro istorija neturi sienų
Sankt Peterburgo mokslinio informacinio centro „Memorial“ darbuotojos Irina Flige ir Tatjana Pritykina į Šiaulių “Aušros“ muziejų atvyko rinkti informacijos virtualiam gulago muziejui, kuriame atspindima sovietinio teroro istorija. Pasak istorikių, Rusijoje teroro aukų skaičius nėra slepiamas, bet žudynės, tremtys pateisinamos laimėtu karu. Kalbėti apie praradimus kare, kaip ir apie gulagus, nepopuliaru.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Iš fragmentų renka visumą
Į „Šiaulių krašto“ klausimus atsakė Sankt Peterburgo mokslinio informacinio centro “Memorial“ direktorė, projekto “Virtualus gulago muziejus“ vadovė I. Flige.
— Atstovaujate moksliniam informaciniam centrui „Memorial“. Kokie šio centro tikslai?
— „Memorial“ Rusijoje įkurtas devinto dešimtmečio pabaigoje. Nuo 1987-ųjų tai buvo stichiškas judėjimas, būtinas suvokiant praeitį — tai, kas vyko per visą sovietmetį. Reikėjo įkurti nacionalinį muziejų, pastatyti paminklus teroro aukoms ir pasipriešinimo dalyviams, surinkti jų vardus. Mes niekada nekalbėjome tik apie aukas ar tik apie kovų dalyvius — visada kalbėjome ir kalbame apie vienų ir kitų atmintį.
Teroras, apie kurį kalbame, apima laiką nuo 1917 iki 1987 metų. Teroras Sovietų Sąjungoje yra neatskiriama rėžimo dalis, todėl kalbame apie sistemingus nusikaltimus, neišskiriant vieno ar kito periodo. Vienais metais teroras buvo stipresnis, žiauresnis ir kruvinesnis, kitais, vadinamo atšilimo laiku, švelnesnis. Bet mes nedalijame į fragmentus.
— Dirbate tarptautiniame internetiniame projekte „Virtualus gulago muziejus“. Ką jungia šis projektas?
— Projekte žodį „gulagas“ minime kaip metaforą, kuri savyje talpina visą teroro sistemą: žudymus, trėmimus, lagerių istoriją.
Rusijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Ukrainoje, Kazachstane ar Lenkijoje yra daugybė muziejų teroro tema. Skirtinguose muziejuose saugomi bendros istorijos fragmentai. Ši istorija neskirstoma į rusų, lietuvių, lenkų, tai — visų mūsų istorija. Joje — bendri kapai, kuriose guli skirtingų tikėjimų, tautybių žmonės, bendri paminklai.
Muziejai renka savo regiono istoriją, jie yra tapę atskirais atminties apie vietos įvykius liudytojais. Mes norime į vieną vietą surinkti visą atminties panoramą.
Ko gero, nustebsite, bet, mūsų duomenimis, Rusijoje yra per 400 muziejų, kuriuose vienaip ar kitaip pristatoma gulago ir teroro tema.
Šie muziejai labai skirtingi — nuo valstybinių iki mokyklinių, kuriuos pavadinčiau muziejinėmis iniciatyvomis.
Kraštotyros klubai organizuoja ekspedicijas į tremties ar lagerių vietas, renka medžiagą, apklausia žmones, kaupia daiktus, juos saugo savo klubuose ar mokyklose. Tai — aktyvi iniciatyvinė atmintis, kurios palytėti jauni, jau kitos kartos žmonės, senųjų klausia: „Ką jūs šioje šalyje pridarėte, ir kaip mums su tuo gyventi?“ Kartais šis klausimas būna tiesioginis, kartais slypi pokalbiuose.
Atsakymo į jį nėra. Jaunimas klausia savo kalba ir iš šiandienos pozicijos. Vyresnieji smulkiai papasakoja, kaip buvo, bet kas buvo, jie nesuvokia.
Sukrečiančios istorijos
— Kiek virtualioje erdvėje yra svarbios Lietuvos, o kartu ir Šiaulių „Aušros“, muziejų saugomos ekspozicijos?
— Lietuvos muziejai yra vieni iš svarbiausių mūsų partnerių. Šiaulių „Aušros“ muziejaus kolekcija — unikali, turtinga, joje surinktos tikslios, neišbarstytos žinios.
Jau seniai bendradarbiaujame su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru Vilniuje, susipažinome su daugeliu Lietuvos muziejų. Pildome specialią duomenų bazę, kurioje pateikiame eksponatus su nuorodomis, kur jis saugomas.
Tikimės, kad mūsų bazėje Lietuvos muziejai bus pristatyti aukščiausiu lygiu. Informacija artimiausiu metu bus pateikiama ir anglų kalba. Veiks paieška: gal kas ras savo artimuosius.
— Pagal kokius kriterijus atrenkate eksponatus virtualiam muziejui?
— Ieškant eksponatų, kyla klausimas — kas yra teroro ženklas? Tarkim, vatinukas. Atrodytų, visa šalis vaikščiojo su vatinukais. Bet vatinukas prabyla, susietas su legenda, su žmogaus istorija, kuris šį drabužį dėvėdamas daugybę valandų kirto mišką, spaudžiant 50 laipsnių šalčiui.
Tremtiniai, kaliniai, kaip atmintį, šeimoms perdavė relikvijas iš tremčių vietų, lagerių. Jie siuntė artimiesiems dovanas: siuvinėtus atvirukus, piešinius.
Muziejuje Druskininkuose man didžiulį įspūdį paliko kedro kankorėžis, atsiųstas šeimai: „Tokie kankorėžiai auga Sibire“. Tai — sukrečiantis pavyzdys, parodantis, kaip meilė formavo materialinę atmintį. Visa kančia, skausmas persmelkti meile artimui, Tėvynei. Mūsų užduotis — perskaityti žinią iš ano laiko.
— Kokia istorija labiausiai sujaudino?
Pokalbį papildo archyvarė T. Pritykina:
— Lietuviško žiedo. Į tarptautinę konferenciją Sankt Peterburge iš Jakutijos atvykę žmonės atvežė vestuvinį žiedą bei papasakojo jo istoriją.
Apie 1950-uosius metus Tit Aruose (sala Laptevų jūroje — red. past.) lietuvė padovanojo šį žiedą mokyklos, kurioje mokėsi jos vaikai, direktoriui. Žiedu, kuriame buvo išgraviruotas vardas „Juozas“, dėkojo už pagalbą.
Po beveik 60 metų šeimos palikuonys, išsaugoję žiedą, nutarė grąžinti savininkams. Bendradarbiaujant Jakutijos „Memorial“ skyriui ir genocido centrui Vilniuje, paaiškėjo, kad šioje tremties vietoje buvo 117 lietuvių, iš jų du — Juozai. Vienam 17 metų, kitas — suaugęs vyras, turintis šeimą. Pavyko rasti šio žmogaus sūnų, žiedas grįžo į Lietuvą. Ši istorija — iškalbinga, joje slypi ir lietuvių dėkingumas, ir rusų atmintis.
Baisūs žaidimai ir imperijos kompleksas
— Kokia nuomonė apie terorą, represijas vyrauja šių dienų Rusijoje?
— Atsakyti neįmanoma. Gyvename laiku, kai net oficialioji nuomonė labai skirtinga. Valdžios kalbos, panašu, turi šizofrenijos simptomų. Iš aukščiausios valdžios ateina žinia apie destalinizaciją. Į signalą sureaguoja valdininkai: reikia steigti muziejus, prižiūrėti teroro aukų kapus — eiti destalinizacijos kryptimi. Ir tuo pačiu metu sužinome apie uždraustas parodas, susitikimus.
Viskas persipina. Rusijos Prezidentas Lenkijoje gali pasakyti, kad Stalino nusikaltimai absoliučiai akivaizdūs, Stalinas kaltas dėl Katynėje nužudytų karininkų. Bet dokumentai iki šiol neviešinami, o spaudas „slaptai“ po peržiūros ant jų vėl uždėtas 1990-ųjų pabaigoje.
Jaunoji karta labiau domisi praeitimi, jos požiūris jau kiek kitoks. Ši karta nežino istorijos (Rusijoje istorijos kurse minėtos temos negvildenamos), nežino šeimų istorijos, bet gyvena šalyje, kurioje matomos teroro pasekmes.
— Ar Rusijoje dar gyvas Stalino kultas? Kokios jo formos?
— Visuotinai ne. Bet egzistuoja politiniai žaidimai, pavyzdžiui, komunistinės jėgos siekia pastatyti paminklą Stalinui, bet tai — ne kultas, o šiandienos valdžios idėjų sureikšminimas per kultą.
Stalinas yra tarp svarbiausių epochos figūrų. Jis — stiprus vadybininkas, sėkmingas vadovas, pakėlęs atsilikusią šalį nuo rankomis dirbamos žemės iki atominės bombos. Ši mintis tebebrukama šiandienos mokyklų vadovėliuose. Rusija — didi šalis, didi valstybė, liaudis — laimėtoja. Šia forma stalinizmas išliko.
Teroras, aukų skaičius nėra slepiami, bet žudynės, tremtys pateisinamos laimėtu karu. Niekas neslepia, kad Stalinas buvo žiaurus, bet pridedama, kad jis laimėjo karą, nutiesė geležinkelius. Nors tuos geležinkelius tiesė kaliniai.
Tai yra teroro reabilitavimas ir pateisinimas: jei nebūtų teroro, karas galbūt nebūtų laimėtas. Arba — jei nebūtų teroro, gal kaime žmonės gyventų be elektros. Čia slypi baisus žaidimas ir imperijos kompleksas.
— Ar sugretintumėte Stalino ir Hitlerio nusikaltimus?
— Rėžimai skirtingi, bet nusikaltimai — žmonių naikinimas — vienodi. Dėl to ginčų neturėtų kilti. Bet oficialiame lygmenyje ginčas egzistuoja ir vėlgi — dėl spekuliacijos pergale: „Neįmanoma lyginti Hitlerio ir Stalino nusikaltimų, nes mes laimėjome karą“.
Rusijoje nėra karo ir teroro atminties, yra tik pergalės atmintis. Kalbėti apie praradimus kare, kaip ir apie gulagus, nepopuliaru.
Keista, bet jaunimas lengvai pasiduoda šiai agitacijai, gegužės paraduose skanduoja: „Mes laimėjome!“. Ką mes nugalėjome? Ir kas tie “mes“?
Šios tendencijos yra gana pavojingos.
SITUACIJA: Sankt Peterburgo mokslinio informacinio centro „Memorial“ direktorė, projekto “Virtualus gulago muziejus“ vadovė Irina Flige sako, jog Rusijoje nėra karo ir teroro atminties, yra tik pergalės kare atmintis.
BENDRYSTĖ: Sankt Peterburgo mokslinio informacinio centro „Memorial“ direktorė, projekto “Virtualus gulago muziejus“ vadovė Irina Flige (kairėje) ir archyvarė Tatjana Pritykina teroro istorijos neskirsto į rusų, lietuvių ar ukrainiečių. Ši istorija — visų, ją jungia bendri kapai, bendri paminklai.
ROŽINIS: Vienas iš naujausių Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatų — duonos rožiniai, kuriuos Šiaulių kalėjime kruopščiai sulipdė buvusi kalinė Bronė Motuzaitė-Plančiūnienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
