Naujausios
Tautodailininkai nuliūdo
Šiaulių krašto tautodailininkų parodos Šiaulių dailės galerijoje (anksčiau – Parodų rūmai) organizuotos nuo 1977-ųjų iki 2022 metų. Šiemet pirmą kartą paroda pakeitė vietą ir buvo gerokai mažesnė. Kovo 25– balandžio 24 dienomis Radviliškio kultūros centre vyko konkursinė liaudies meno paroda „Aukso vainikas“, joje dalyvavo apie 50 autorių iš Šiaulių regiono. Beveik 200 darbų eksponuoti Radviliškio kultūros centro pirmajame aukšte, antrajame aukšte radviliškiečiai surengė Radviliškio krašto tautodailininkų parodą.
„Labai gražiai, maloniai priėmė, padėjo rengti, buvo eksponavimo įranga. Ten puikiai tiko surengti mažesnės apimties parodą. Bet būtų gerai, kad tradicija būtų išsaugota, kad galėtume rengti didžiulę parodą Šiaulių dailės galerijoje“, – sako Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė Laima Kelmelienė.
Kodėl šiemet paroda nerengta ten, kur įprasta 45 metus?
„Rudenį yra rašomi projektai kitiems metams ir teikiamos paraiškos, aš pateikiau paraišką, mums buvo pasiūlyta labai maža erdvė, pirmas Dailės galerijos aukštas, mes tiesiog netelpame, nes mūsų tradicinėse Šiaulių regiono tautodailės parodose paprastai dalyvauja apie 180 autorių ir tūkstantis darbų. Tikrai nebūtume tilpę ir aš tiesiog atsisakiau“, – sako L. Kelmelienė.
Pasak pirmininkės, Šiaulių dailės galerija yra pasitvirtinusi nuostatus, kad eksponuos tik profesionalųjį meną.
„Ir čia tautodailė neberanda vietos, nors mums ta vieta labai tiko, daugybę metų rengėme parodas. Šiaulių regiono žmonėms tai yra paskatinimas – atrenkami eksponatai, kurie važiuos į Šiaulių dailės galeriją. Tai yra ir jaunimo pritraukimas, žmonių subūrimas.“
Į tradicinę pavasario parodą Šiaulių dailės galerijoje rengėjai sutalpindavo ir autorines tautodailininkų parodas, ir konkursinę parodą „Aukso vainikas“.
L. Kelmelienės nuomone, ši paroda Šiaulių dailės galerijoje buvo viena iš lankomiausių – 2022 metais ją aplankė 1 301 lankytojas.
„Gal kai kuriai daliai žmonių parodos atrodo neįdomios, nereikalingos, bet daliai žmonių jos tikrai reikalingos. Jas lankė ir Trečiojo amžiaus universiteto žmonės, ir dailės pedagogai, mokiniai. Gal pasidarė nebeįdomios miestui? Prarandama viena iš miesto tradicijų. Pavasarį visi laukdavo tos parodos, ir dabar klausia, kada bus? Bet nežinau, kaip bus kitą pavasarį, kur surengsime šią parodą.“
L. Kelmelienė sulaukė pasiūlymo ateityje naudotis kita erdve – po remonto tautodailės parodą rengti Šiaulių „Laiptų galerijoje“.
„Ir „Laiptų galerijoje“ bus ta pati problema – darbai tiesiog netilps. Ten galima rengti keliolikos autorių parodą, galbūt iki dešimties, ir daugiau vaizduojamosios dailės. Vieta gera, bet mums per maža erdvė surengti Šiaulių regiono parodą“, – sako L. Kelmelienė.
Šiaulių tautodailininkų skyriaus pirmininkė sulaukė ir kito pasiūlymo – skirstyti parodas į mažesnes, skaidyti.
L. Kelmelienė kol kas nežino, kaip rasti kompromisą. Svarsto: visada įmanomos išimtys, bet turi vykti bendravimas, susikalbėjimas: „Raštiško atsakymo iš Dailės galerijos nėra, bet žodinis atsakymas buvo, kad jie rengs tik profesionaliojo meno parodas.“
Kaip į žinią reaguoja patys tautodailininkai? „Tautodailininkai labai nori parodų Šiaulių dailės galerijoje, jie labai nuliūdę, kad jų ten nebebus. Nori parodyti, ką sukūrė per metus ar penkerius (jei „Aukso vainikui“). Ir visiems susitikimas smagus būna pavasarį, kai suvažiuoja iš visų rajonų, visi šeši rajonai dalyvaudavo – Akmenė, Joniškis, Kelmė, Radviliškis, Pakruojis ir Šiaulių rajonas, jie pasigedo šios parodos, jiems rūpi“, – sako L. Kelmelienė.
Susidomėjimas tautodaile mažėja
Šiaulių regiono tautodailininkai turi ir dar vieną tradiciją – Šiaulių krašto tautodailininkų jubiliatų parodą, ji įprastai rengiama rudenį. Šioje parodoje pagerbiami tautodailininkai, minintys garbingas sukaktis.
Pernai ši paroda eksponuota Kuršėnų kultūros centre. Rudeninė paroda – keliaujanti. Daug metų vyko Šiaulių „Aušros“ muziejuje (dabar pastate įsikūręs Šiaulių istorijos muziejus), Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, Šiaulių universiteto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) bibliotekoje, Pakruojo kultūros centre, Kelmės kultūros centre.
Šiemet tradicinė Šiaulių krašto tautodailininkų jubiliatų paroda lapkričio 25 dieną suplanuota Šiaulių rajono etninės kultūros ir tradicinių amatų centre Kuršėnų dvare.
Birželio mėnesį Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos ir informacijos skyriuje bus atidaryta jubiliejinė tautodailininko Rimanto Paunksnio paroda.
Kokia tautodailės situacija Šiaulių regione? „Viskas keičiasi po truputėlį, susidomėjimas tautodaile, tautodailės gyvenimu mažesnis, nei buvo prieš keliolika ar net prieš penkerius metus. Didesnis susidomėjimas rajonuose. Kaip tą susidomėjimą padidinti – ir mokyklose nebeliko nei etnodėstymo, nei pristatymo etnokultūros. Lietuvoje tautodailininkų yra per du tūkstančius. Šiaulių regione būdavo keturi šimtai su viršum, dabar trys šimtai su puse. Vyksta natūrali atranka, žmonės sensta, pasikeitė karta, man pirmininke esant dalis mirė, dalis išvyko, dalis atsisakė dalyvauti kūrybinėje veikloje. Bet ateina ir naujų, pernai priėmėme trylika žmonių. Ateina ir trisdešimtmečių, keturiasdešimtmečių, pačių aktyviausių žmonių. Jų nėra daug, bet ateina, dalyvauja parodose.“
Pasak L. Kelmelienės, rajonuose, jei yra žmogus, kuris dega noru, ir kitus paskatina dalyvauti kūrybinėje veikloje, pritraukia jaunesnių žmonių, vienija. Rajonuose žmones suburia ir amatų centrai – svarbu, kad būtų žmogus, kuris degtų šia veikla.
Parodai reikia kokybinio pokyčio
Šiaulių dailės galerijos direktorė Ernesta ŠIMKIENĖ:
– Kelerius metus buvo kalbamasi su pirmininke Laima Kelmeliene, kad reikėtų parodas daryti daugiau temines. Nors ir būdavo deklaruojama, kad yra tema, bet tos parodos visą laiką būdavo tokios pat. Kalbėjome kelerius metus, gal parodai reikėtų kuratoriaus – pagalvoti, kad jos nebūtų tas pats suneštinis balius kiekvienais metais. Pirmininkė atsisakė judėti ta linkme, sakė, aš to nedarysiu. Šiemet buvo pasiūlyta žirgo tematika, bet supratome, kad bus taip pat, kaip visą laiką. Ir dar abejotinos kokybės tapybos paroda buvo pasiūlyta. Bet mes galvojame ir apie žiūrovą.
Kitas dalykas – mūsų galerijos nuostatuose yra labai aiškiai parašyta, kad mes atstovaujame šiuolaikiniam profesionaliajam menui. Bet čia buvo iš senų laikų besitęsianti tradicija, lyg ir nerašyta taisyklė, kad tik pas mus ta paroda gali būti. Bet mieste yra daugybė ir kitų erdvių, kuriose galbūt tas parodas galima rengti.
Mes tikrai nesakome, kad niekada neįleisime tautodailės. Esame darę visokias kolaboracijas tarp šiuolaikinių menininkų ir tautodailininkų – tiesiog, mano manymu, šiai parodai reikia kokybinio pokyčio. Ne tai, kad pats menas keistųsi – tautodailė yra tokia, kokia yra, kokią ją kuria, bet turi būti kitoks priėjimas, parodos pristatymas visuomenei. To pokyčio nebuvo. Mes galvojome, kad reikia daryti arba pertrauką, arba ieškoti kitų erdvių ar formų – trisdešimt ar penkiasdešimt metų nesikeisti negali dalykai.
Žinoma, kad ateityje galime šauniai daryti įvairiausias kolaboracijas. Prieš porą metų meno festivalyje buvo lazdų drožėjas iš Kelmės, lazdos buvo pristatytos šiuolaikinio meno kontekste.
Galų gale yra ir kita pusė: jeigu mes, kaip galerija, atstovaujame profesionaliam šiuolaikiniam menui, žiūrovas irgi yra klaidinimas, kai yra kviečiamas į tautodailės parodą būtent tokioje galerijoje.
Mes jau kokius trejus metus kalbėjome apie tai su L. Kelmeliene, kad galime ieškoti kuratoriaus, kuris pasižiūrėtų į ekspoziciją kitaip, kad nebūtų sunešta ir sudėta į tas pačias vietas kaip kiekvienais metais. Manau, kad ir patys tautodailininkai vargiai atskiria vieną parodą nuo kitos, nes ir ekspozicija dažniausiai tose pačiose vietose, ir objektai tie patys. Suprantama, yra kiekvieno tautodailininko asmeninė ambicija parodyti savo kūrinį, kad būtų toje parodoje, bet gal kartais pamirštame apie žiūrovą – ką jis pamato atėjęs.
Galime pažiūrėti ir pagal lankomumą: prieš kokius 15 metų tos parodos buvo labai lankomos, dabar mes to nebejaučiame, lankomumas nėra didesnis nei kitų mūsų parodų. Anksčiau buvo tendencija, kad per tautodailės parodas jausdavome suaktyvėjimą. Galbūt kai kasmet kartojasi tas pats formatas, žmonės galvoja: aš jau mačiau, gal praleisiu, gal eisiu dar kitais metais.
Bendradarbiavimo neatsisakome, bet nebuvo iš pačių tautodailininkų noro ieškoti kito varianto. Neatsisakome jokio bendradarbiavimo ir ieškome formatų, kurie būtų įdomesni ir žiūrovams.
