Su aukso vainiku ir molio paukščiais

Su auk­so vai­ni­ku ir mo­lio paukš­čiais

Kur­šė­niš­kė ke­ra­mi­kė Vir­gi­li­ja Sil­vest­ra Šu­fins­kie­nė pa­sta­rai­siais me­tais ka­rū­nuo­ta vi­sais svar­biau­siais liau­dies me­no ap­do­va­no­ji­mais. Ant jos gal­vos bu­vo už­dė­tos vi­sų spal­vų ka­rū­nos – nuo mo­li­nės iki auk­si­nės. Ta­čiau jos 80-me­čio pro­ga apie ka­rū­nas kal­bė­jo­mės ne­daug. Svar­biau jai gy­ve­ni­me bu­vo skam­ban­čio „uz­bo­nė­lio“ uni­ver­si­te­tai, gy­vy­bės me­džio pra­smės tau­tos tra­di­ci­jo­je ir tai, kad mo­lio žie­di­mas ga­li tap­ti sak­ra­liu me­nu.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Mo­lio at­na­ša­vi­mas

Kai Vir­gi­li­ja Sil­vest­ra Šu­fins­kie­nė už­si­ri­ša pri­juos­tę, vie­lu­te at­si­pjau­na iš kam­pe sto­vin­čios mo­lio kup­ros dvie­jų sau­jų di­du­mo mo­lio rie­kę ir sė­da­si į žie­di­mo stak­les – vi­sa pa­si­kei­čia. Stak­lės ima su­kti mo­lio rie­kę, ne­di­du­kė ke­ra­mi­kės fi­gū­ra pa­links­ta, al­kū­nės šiek tiek at­kiš­tos į ša­lis, sa­ky­tu­mei paukš­tė spar­nais ap­gau­bia vis­ką, kas es­mi­nio vyks­ta šią se­kun­dę jos gy­ve­ni­me.

Mo­lio rie­kė ima aug­ti. Nes­ku­bė­da­ma, pa­leng­va. At­si­gau­na šiek tiek su­vil­gy­ta van­de­niu – vėl ima kil­ti, bet ke­ra­mi­kės pirš­tai mo­liui pa­lie­pia plės­tis į kraš­tus ir tas klau­so.

Ke­ra­mi­kės vei­das ra­mus, tar­si nie­ko ne­vyk­tų, gal tik akys šiek tiek įtemp­tos. Lū­pos kie­tai su­spaus­tos – jo­kių žo­džių, jo­kių kal­bų.

Vi­sa ke­ra­mi­kės gy­vy­bė ir jė­ga tar­si pe­rė­ju­si į ran­kas, gal net la­biau­siai į pirš­tus, jau pa­žy­mė­tus lai­ko ir mo­lio są­na­rius.

Žie­di­mo stak­lės su­ka­si, del­nai ir akys gau­do, kad mo­lio rie­kės ir stak­lių cent­rai su­tap­tų.

Sak­ra­lu­mą kiek iš­sklai­do, kai vy­ras Zig­mas jai kles­te­li ant gal­vos „Auk­so vai­ni­ką“ – vi­sų Lie­tu­vos liau­dies meist­rų iš­sva­jo­tą ap­do­va­no­ji­mą. Ke­ra­mi­kė nu­si­juo­kia ir lie­pia vy­rui ne­si­mai­vy­ti ir ne­truk­dy­ti. Vė­liau Zig­mas at­neš ir mo­li­nę Puo­džių ka­ra­lie­nės ka­rū­ną.

„Nu­vai­ni­kuo­ta“ vėl pa­links­ta prie stak­lių. Del­nų pa­ma­tas pri­lai­ko beau­gan­čią mo­lio rie­kę prie pat stak­lių pa­grin­do, pirš­tai pa­ma­žu spau­džia drėg­ną mo­lį ir tas ima trykš­ti, rai­ty­tis. Tai, kas ne­rei­ka­lin­ga, nu­skęs­ta du­be­nė­ly­je, kai ji mir­ko ran­kas, kad dar su­teik­tų mo­liui van­dens – gy­vy­bės.

Ta­da abu nykš­čiai ima spaus­ti mo­lį iš vir­šaus ir tas jau da­ro­si pa­na­šus į in­dą. Au­ga, ple­čia­si, bė­ga.

„Gal jau ga­na?“ – tar­si pa­ža­di­na vi­sus, pa­si­nė­ru­sius į mo­lio at­na­ša­vi­mo apei­gą. Ir juo­kia­si, kad šian­dien dar­bo ne­baigs, nes tai ne žai­di­mas, ne spek­tak­lis.

Mo­lis pri­li­po at­si­tik­ti­nai

Žy­mio­ji ke­ra­mi­kė, drau­gų va­di­na­ma Sil­va, juo­kia­si, kad mo­lio nei pa­ži­no, nei no­rė­jo, nors po­lin­kį į me­ną tu­rė­jo. Be­si­mo­ky­da­ma pa­sku­ti­nė­je vi­du­ri­nės mo­kyk­los kla­sė­je pra­dė­jo lan­ky­ti Šiau­liuo­se me­di­ci­nos kur­sus, nes no­rė­jo sto­ti į me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą ir tap­ti gy­dy­to­ja, o be kur­sų – nie­kas į ins­ti­tu­tą ne­priė­mė.

„Bet lai­mė Die­vo, kad po kur­sų pri­va­lo­ma bu­vo ir pra­kti­ka. Kai nuė­jau į li­go­ni­nę, su­pra­tau – ačiū, me­di­ci­nos ne­be­no­riu! Kol dar bu­vau Chi­rur­gi­nia­me, Vai­kų li­gų sky­riu­je – dar lyg ir nie­ko, bet kai pa­puo­liau į Vi­daus li­gų sky­rių – amen! Taip man pa­si­da­rė bai­su!“ – juo­kė­si pri­si­mi­nu­si jau­nys­tės pa­tir­tis ke­ra­mi­kė.

„At­si­kan­du­si“ me­di­ci­nos, Vir­gi­li­ja Sil­vest­ra nuė­jo mo­ky­tis pie­ši­mo pas dai­li­nin­ką Sa­vic­ką ir iš­vy­ko sto­ti į Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tą, ta­čiau neįs­to­jo. Pa­ma­nė, kad me­tų ne­švais­tys ir iš Vil­niaus – tie­siai į Kau­ną, į Ste­po Žu­ko dai­lės tech­ni­ku­mą (da­bar – Kau­no ko­le­gi­jos Jus­ti­no Vie­no­žins­kio me­nų fa­kul­te­tas). Įs­to­jo į gra­fi­ką – po­lig­ra­fi­ją.

Me­tus stu­di­ja­vo po­lig­ra­fi­ją, o ant­rais ėmė ir pa­nai­ki­no sky­rių su vi­so­mis po­lig­ra­fi­jos stu­di­jo­mis, to­dėl stu­den­tams rei­kė­jo rink­tis iš nau­jo.

Sil­vest­ra svars­tė – teks­ti­lė (siu­vi­mas), me­ni­nis me­džio ap­dir­bi­mas ar ke­ra­mi­ka?

„Siu­vi­mas – tik­rai ne man, me­džio ap­dir­bi­mas – per sun­ku. Tai kas be­li­ko? Ke­ra­mi­ka?! Mo­lis?! Ne­no­rė­jau, bet kai nuė­jau, tai kaip pri­li­po prie ma­nęs mo­lis, tai vi­sam gy­ve­ni­mui!“, – pri­si­mi­nė net ke­lio­mis ka­rū­no­mis už meist­rys­tę ka­rū­nuo­ta ke­ra­mi­kė.

Ga­li bū­ti, kad gra­fi­ka, po­lig­ra­fi­jos moks­lai taip pat ne­nuė­jo vel­tui, nes į ke­ra­mi­ką kū­rė­ja per­kė­lė ažū­ri­nius, gra­fiš­kus pie­ši­nius.

Ma­ras šei­mą at­gi­nė į Šiau­lius

Vir­gi­li­ja Sil­vest­ra Šu­fins­kie­nė gi­mė Šiau­liuo­se gruo­džio 31 die­ną ly­giai prieš 80 me­tų. Vir­gi­li­jos Sil­vest­ros gim­tie­ji na­mai bu­vo gre­ta Su­ki­lė­lių kal­ne­lio. Tie­sa, jie ne­bu­vo nuo­sa­vi, jau­na jos tė­vų šei­ma būs­tą nuo­mo­jo­si.

Kaip jos biog­ra­fi­jo­je – mo­lis, taip jos gi­mi­nės is­to­ri­jo­je – Šiau­liai at­si­ra­do vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai.

Po­mė­gį dai­lei Vir­gi­li­ja Sil­vest­ra pa­vel­dė­jo iš sa­vo tė­vo Ka­zi­mie­ro. Jis ta­py­da­vo pa­veiks­lus – gam­tos pei­za­žus, kar­tais per­ta­py­da­vo kie­no nors ki­to pa­veiks­lus ar pa­ti­ku­sias nuo­trau­kas. Iki šiol yra iš­li­kęs vie­nas tė­vo ta­py­tas pa­veiks­las, ku­rį sau­go Sil­vest­ros se­suo.

Iš kur tė­vo ta­len­tas ta­py­ti – Sil­vest­ra jam esant gy­vam neiš­siaiš­ki­no, nes jis žu­vo, kai ji dar bu­vo ne­di­de­lė. Ši tra­giš­ka is­to­ri­ja nu­ti­ko per ka­rą bom­bar­duo­jant Šiau­lius: tė­vas su­si­žei­dė bui­ty­je, krei­pė­si į gy­dy­to­ją, ku­rio kli­ni­ka bu­vu­si da­bar­ti­nė­je P. Vi­šins­kio gat­vė­je. Be­lau­kiant gy­dy­to­jo priė­mi­mo, pa­sta­tas bu­vo su­bom­bar­duo­tas – tė­vas žu­vo vie­to­je.

Sil­vest­ra pa­sa­ko­jo, kad jos gi­mi­nės šak­nys – Vil­niu­je, o į Šiau­lius su tri­mis ma­žais vai­kais at­ke­lia­vo jos mo­čiu­tė, kai se­ne­lis mi­rė Vil­niu­je ta­pęs ma­ro au­ka.

Dar vie­nas at­si­tik­ti­nu­mas – Kur­šė­nai

Vir­gi­li­ja Sil­vest­ra ir Kur­šė­nuo­se at­si­dū­rė at­si­tik­ti­nai – nei no­rė­jo, nei pla­na­vo, nei ži­no­jo, kas čia vyks­ta.

1964 me­tais bai­gė Kau­no St. Žu­ko tech­ni­ku­mą ir ga­vo pa­sky­ri­mą į Ky­bar­tus, kur vei­kė nau­jai pa­sta­ty­tas „Jie­sios“ dai­lio­sios ke­ra­mi­kos ga­myk­los ce­chas.

„Man tie Ky­bar­tai at­ro­dė – Si­bi­ras, to­ly­bė, ne­pa­žįs­ta­mas kraš­tas, už­kam­pis! Vos ne­mi­riau ant vie­tos! Man aiš­ki­na, ne­būk dur­na, juk nau­jas ce­chas, vi­si įren­gi­mai nau­jau­si, o aš – ne, ir vis­kas!“, – pa­sa­ko­jo Vir­gi­li­ja Sil­vest­ra.

Ki­tas va­rian­tas – Kur­šė­nai. Bet čia ke­ra­mi­kos ce­chas – se­nas, ap­griu­vęs, bet, kaip ta­da ma­nė Sil­vest­ra, – vis ne Ky­bar­tai!

„Jie­sios“ ke­ra­mi­kos ce­chas Kur­šė­nuo­se bu­vo ku­ria­mas se­no­jo­je kok­li­nė­je. Se­nie­ji Kur­šė­nų puo­džiai ra­šė tuo­me­tei ša­lies val­džiai, mi­nis­te­ri­joms, kad jiems skir­tų pa­tal­pas, kur jie ga­lė­tų dirb­ti, nes so­vie­ti­niais lai­kais sa­vo dirb­tu­vių sta­ty­ti ar tu­rė­ti lais­vai ne­bu­vo ga­li­ma.

O puo­džių Kur­šė­nuo­se bu­vo daug ir jie vi­si nei mo­kė­jo, nei no­rė­jo mo­kė­ti ko nors ki­to, kaip tik dirb­ti su mo­liu.

Kai puo­das su­skam­ba kaip var­pas

Jau­no­ji spe­cia­lis­tė Vir­gi­li­ja Sil­vest­ra pa­čios pra­šy­mu bu­vo pa­skir­ta į Kur­šė­nų ke­ra­mi­kos ce­chą. At­vy­ko va­do­vau­ti dai­lio­sios ke­ra­mi­kos pro­ce­sui, o ce­che – tuš­čia.

Su­si­rin­ko vi­si žy­miau­si to me­to Kur­šė­nų puo­džiai – Vla­das Dam­kus, Jo­nas Ver­te­lis, Jo­nas Stu­pu­ras, An­ta­nas Rup­šys, Tau­ta­vi­čius, Vi­li­mas.

Se­nie­ji Kur­šė­nų puo­džiai su­si­ne­šė į ce­chą sa­vo stak­les – ne elekt­ri­nes, o dar ko­ja spi­ria­mas, at­si­ne­šė įran­kius, iš kai­my­nų pa­si­sam­dė ark­lį ir iš­va­žia­vo į pel­kę. Pri­si­ka­sė mo­lio ir pra­dė­jo dirb­ti.

At­vy­kę į Kur­šė­nų ce­chą meist­rai iš Kau­no per­sta­tė ke­ra­mi­kos pe­čių. Be triukš­mo ir se­nų­jų meist­rų pro­tes­to neap­siei­ta.

„Rei­kė­jo va­do­vau­ti. Ži­no­ma, aš la­bai daug ko mo­kiau­si iš jų, bet dėl nau­jų tech­no­lo­gi­jų bu­vo vi­so­kių cir­kų“, – juo­kia­si pri­si­mi­nu­si jau­no­sios ir se­no­sios kar­tos prin­ci­pus Sil­vest­ra.

Se­nie­ji bu­vo įpra­tę nau­do­ti švi­ni­nę gla­zū­rą, o nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos rei­ka­la­vo dirb­ti su fri­tuo­ta gla­zū­ra. Se­nie­ji – ne ir vis­kas, jo­kių žai­di­mų ne­bus! At­si­ne­šė švi­ni­nės – ir taš­kas. Dvi­de­šimt še­še­rių Vir­gi­li­ja Sil­vest­ra pri­va­lė­jo griež­tai pa­sa­ky­ti pa­triar­chams ne, nes rei­kia dirb­ti su nau­jos kar­tos be­švi­ne gla­zū­ra.

Kai ga­liau­siai iš­trau­kė iš pe­čiaus pa­gal nau­jas jau­nos meist­rės tech­no­lo­gi­jas gla­zū­ruo­tas puo­dy­nes, se­nie­ji meist­rai at­lė­go.

„Vla­das Dam­kus pa­siė­mė puo­dą, barš­ki­na pirš­tais ir džiau­gia­si, kad puo­dy­nė, gla­zū­ruo­ta pa­gal nau­ją tech­no­lo­gi­ją, skam­ba kaip var­pas!“, – džiu­gų mo­men­tą pri­si­mi­nė Sil­vest­ra.

Iš mo­lio ir Die­vo

Taip Kur­šė­nų ke­ra­mi­kos ce­che, kū­ru­sia­me bui­ti­nę ke­ra­mi­ką – puo­dus, gė­lių va­zo­nus, ąso­čius, įsi­ga­lė­jo nau­jos tech­no­lo­gi­jos.

Iš Kur­šė­nų ke­ra­mi­kos ce­cho Sil­vest­ra išė­jo 1976 me­tais. Ap­lin­ky­bės taip su­si­klos­tė, kad Sil­vest­ra dėl duk­ros li­gos pir­miau­sia iš ce­cho meist­rės pe­rė­jo dirb­ti į dai­li­nin­kes-mo­de­liuo­to­jas, kur­da­vo sa­vo ga­mi­nių mo­de­lius ir pa­ti juos de­ko­ruo­da­vo, bet il­gai­niui tai ga­lė­jo da­ry­ti tik nak­ti­mis, nes die­no­mis rei­kė­jo bū­ti su duk­ra.

Ga­liau­siai te­ko pa­lik­ti Kur­šė­nų ke­ra­mi­ką, įsi­dar­bi­no Klai­pė­dos dai­lės kom­bi­na­te – ga­lė­jo dirb­ti na­mie. Su vy­ru Zig­mu bu­vo pri­vers­ti pa­si­sta­ty­ti na­mą, nors iš tie­sų rei­kė­jo dirb­tu­vių Sil­vest­rai.

Keis­ti lai­kai bu­vo, nes in­di­vi­dua­lių dirb­tu­vių ne­lei­do sta­ty­ti val­džia, jei­gu no­ri – tik na­mą. Taip šei­ma pa­si­sta­tė na­mą ir ja­me įsi­ren­gė dirb­tu­ves, ku­rios Sil­vest­rai tei­kė ir kū­ry­bos džiaugs­mą, ir duo­ną.

Vy­ras Zig­mas juo­kė­si, kad ke­ra­mi­kos ce­che dir­bo ir šalt­kal­viu, ir elekt­ri­ku, ir kuo tik rei­kė­jo, o pas žmo­ną dirb­tu­vė­je – tik „gi­ze­liu“.

Abu juo­kė­si pa­sa­ko­da­mi, kaip Zig­mas yra ban­dęs ir žies­ti, bet se­nie­ji ama­to meist­rai atė­jo pas ve­dė­ją į „kon­to­riu­ką“ ir pa­sa­kė, kad iš jos Zig­mo ge­ro žie­dė­jo ne­bus.

Bet Zig­mas nė kiek ne­nu­liū­do, jis tu­ri ki­tą aist­rą – me­džiok­lę, su­kau­pė pa­ro­di­nę me­džiok­lės tro­fė­jų ko­lek­ci­ją. Tie­sa, kar­tą iš­vy­ko į me­džiok­lę ir pa­mir­šo, kad bu­vo pa­lik­tas ke­ra­mi­kos kros­nies pri­žiū­rė­to­jo pa­rei­go­se. Kai pri­si­mi­nė, iš kros­nies iš­trau­kė iš­si­ly­džiu­sius žmo­nos su­kur­tus še­dev­rus.

„Ge­ram žie­dė­jui rei­kia mo­lio pa­jau­ti­mo ir tru­pu­tį Die­vo pa­te­pi­mo. Ge­rų žie­dė­jų iš tie­sų – vie­ne­tai. Ži­nau daug ke­ra­mi­kų, ku­rie daug me­tų duo­ną val­go tik iš ke­ra­mi­kos, yra gar­sūs meist­rai, bet žies­ti vis tiek ne­mo­ka. O ki­tas – pri­sė­da prie stak­lių ir žie­džia kaip Die­vas, nes – duo­ta!“, – pa­sa­ko­jo Vir­gi­li­ja Sil­vest­ra.

Dau­ge­lis ste­bi­si, kad smul­kaus su­dė­ji­mo Sil­vest­ra yra pui­ki žie­dė­ja ir nė­ra pra­šiu­si, kad jai kas nu­žies­tų no­ri­mą for­mą – vis­ką vi­sa­da pa­da­ro tik pa­ti.

„Žie­dė­jui jė­gos rei­kia, kol iš­cent­ruo­ji mo­lio ga­ba­lą, o kai jau tai pa­vyks­ta, ta­da tik lai­ky­kis! Kai pra­de­di kel­ti mo­lį, tu­ri jaus­ti, kaip jis bė­ga tarp ran­kų, jei­gu ne­jau­ti ir da­rai vis­ką iš jė­gos – nie­ko ne­bus. Ne­su­siš­ne­kė­si su mo­liu“, – ži­no kū­rė­ja.

Skam­ban­čio „uz­bo­nė­lio“ es­mė

Dar Sil­vest­rai pa­tin­ka žies­ti, nes ta­da „mo­lis pa­si­da­ro gy­vas, jis bė­ga, šo­ka, au­ga“. Lip­do­mas mo­lis, ži­no ji, – ne­tu­ri to­kios gy­vy­bi­nės jė­gos.

Ta gy­vy­bė Vir­gi­li­jai Sil­vest­rai ir pa­tin­ka, nors yra ieš­ko­ju­si ir ki­to ke­lio. Da­bar ji nie­ko ne­be­lip­do.

Jos gy­ve­ni­me bu­vo pui­kus ieš­ko­ji­mų eta­pas su ke­ra­mi­ke Al­do­na Vi­soc­kie­ne ir ži­no­mu ak­va­re­lės meist­ru An­ta­nu Vi­soc­kiu – su­kur­ta ne­ma­žai ži­no­mų sie­ni­nės ke­ra­mi­kos dar­bų Šiau­lių in­ter­je­rams, pa­vyz­džiui, bu­vu­sia­me Šiau­lių ga­lan­te­ri­jos fab­ri­ke sie­ni­nės ke­ra­mi­kos dar­bas, „Šiau­lių“ vieš­bu­čio res­to­ra­ne, „Šiau­lių van­de­nų“ sa­lė­je.

Ta­čiau Sil­vest­ra ži­no, kad tik­rie­ji jos uni­ver­si­te­tai vis tik bu­vo Kur­šė­nų ke­ra­mi­kos ce­che su se­nai­siais Kur­šė­nų puo­džiais.

Nors jau­nys­tė­je gal­vo­jo ki­taip.

Grį­žu­si su ke­ra­mi­kės dip­lo­mu sten­gė­si bū­ti gre­ta pro­fe­sio­na­lių me­ni­nin­kų, da­ly­vau­ti pa­ro­do­se, bū­ti mo­der­nių me­ni­nin­kų drau­gi­jo­se ir kur­ti nau­jo­viš­ką ke­ra­mi­ką, ieš­ko­ti nau­jų mo­der­nių ke­ra­mi­kos for­mų.

Ta­čiau da­bar ji pri­pa­žįs­ta, kad di­dy­sis jos mo­ky­to­jas vis tik bu­vo Vla­das Dam­kus, Puo­džių ka­ra­liaus ka­rū­na ka­rū­nuo­tas 1974 me­tais.

„Jis vis atei­na pas ma­ne ir sa­ko: „Ve­dė­ja, paimk ir pa­si­žiū­rėk į tą sa­vo va­zą... Gal ji ir ne­bjau­ri, bet ar ji jums gra­ži? O paimk uz­bo­nė­lį! Žiū­rėk, koks kak­le­lis nuo­sta­bus, o ąse­lė ko­kia! O pa­skam­bink – juk skam­ba kaip var­pas!“, – pa­sa­ko­jo švy­tė­da­ma iš džiaugs­mo žy­mio­ji ke­ra­mi­kė.

Iš­gir­du­si ir įver­ti­nu­si liau­diš­kų tra­di­ci­jų skam­be­sį šir­di­mi ji at­si­svei­ki­no su mo­der­niz­mu. Pa­ju­to, kad tai, kas stip­ru – ei­na iš kar­tos į kar­tą, o kaž­ka­da bu­vęs mo­der­niz­mas jau po po­ros de­šim­čių me­tų kar­tais ga­li at­ro­dy­ti nai­vus. Tra­di­ci­nė liau­dies kū­ry­ba, ke­ra­mi­kės nuo­mo­ne, taip pat šiek tiek to­bu­lė­ja, bet per am­žius atė­ju­si es­mė vis tiek iš­lie­ka.

„Tra­di­ci­nė kū­ry­ba ne­pra­puo­la, nes ji yra mū­sų tau­tos es­mė. La­bai su­pra­tin­gai, są­mo­nin­gai ir jaus­min­gai atė­jau prie liau­dies me­no šak­nų. O mo­der­nis­ti­niai ieš­ko­ji­mai li­ko tik vie­nas iš eta­pų“, – įsi­ti­ki­nu­si kū­rė­ja.

Su­si­ža­vė­jęs Ant­ho­ny

2017 me­tų ge­gu­žę Vir­gi­li­ja Sil­vest­ra Šu­fins­kie­nė ta­po Puo­džių ka­ra­lie­ne, šis jau tra­di­ci­ja ta­pęs ke­ra­mi­kų ti­tu­las, yra pa­ts gar­bin­giau­sias ke­ra­mi­kos sri­ty­je.

2018 me­tų sau­sio 6-ąją ji bu­vo ka­rū­nuo­ta „Auk­so vai­ni­ku“. Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio kul­tū­ros cent­ro įsteig­ti „Auk­so vai­ni­ko“ ap­do­va­no­ji­mai – svar­biau­sias ša­lies tau­to­dai­li­nin­kų įver­ti­ni­mas. Dėl „Auk­so vai­ni­ko“ V. S. Šu­fins­kie­nės kū­ry­ba var­žė­si su vi­sos Lie­tu­vos tai­ko­mo­sios dai­lės – teks­ti­lės, ke­ra­mi­kos, tai­ko­mų­jų me­džio dir­bi­nių, kal­vys­tės, ju­ve­ly­ri­kos bei pa­pro­ti­nius mar­gu­čių, ver­bų, so­dų – kū­rė­jais.

To­dėl paauk­suo­tas ir gin­ta­rais puoš­tas „Auk­so vai­ni­kas“, yra ver­tin­ges­nis vi­sai ne me­džia­gi­ne ver­te už Puo­džių ka­ra­lie­nės mo­lio ka­rū­ną bei už anks­tes­niais me­tais lai­mė­tus „Si­dab­ro vai­ni­ką“ ir „Bron­zos vai­ni­ką“.

V. S. Šu­fins­kie­nės ta­len­tą jau se­no­kai ste­bi ir juo ža­vi­si ne tik ša­lies kū­rė­jai. Jos dar­bais yra su­si­ža­vė­jęs ita­lų kil­mės me­no­ty­ri­nin­kas iš JAV Ant­ho­ny Stel­lac­cio. Jis ra­šė apie tra­di­ci­nę lie­tu­vių ke­ra­mi­ką ir taip at­ra­do V. S. Šu­fins­kie­nės kū­ry­bą.

Jis ne kar­tą yra at­vy­kęs į Lie­tu­vą, da­ly­va­vęs ir pa­ro­do­se, kur eks­po­nuo­ja­mi lie­tu­vių liau­dies meist­rų, o svar­biau­sia – V. S. Šu­fins­kie­nės dar­bai.

A. Stel­lac­cio „Šiau­lių kraš­tui“ yra pa­sa­ko­jęs, kad jo spe­cia­ly­bė – ty­ri­nė­ti ke­ra­mi­ką nuo se­nų­jų liau­diš­kų­jų iš­ta­kų iki šiuo­lai­ki­nės ke­ra­mi­kos kū­ri­nių.

„Jū­sų Šu­fins­kie­nė yra kaž­kas ypa­tin­go. Ji vie­na ko­ja sto­vi liau­dies tra­di­ci­jo­je, o ki­ta – jau me­ne“, – su­si­ža­vė­jęs kal­bė­jo vie­no­je iš tau­to­dai­lės pa­ro­dų, su­reng­tų Šiau­liuo­se, Ant­ho­ny.

Paukš­čiu­kai

80-me­čio pro­ga Šiau­lių et­ni­nės kul­tū­ros ir tra­di­ci­nių ama­tų cent­re eks­po­nuo­ja­ma Vir­gi­li­jos Sil­vest­ros Šu­fins­kie­nės, jos abie­jų duk­te­rų ke­ra­mi­kės Re­na­tos Riap­šie­nės ir rū­bų siu­vė­jos-mo­de­liuo­to­jos Vir­gi­li­jos Bart­kie­nės bei anū­kės Kor­ne­li­jos kū­ry­bos dar­bų pa­ro­da.

Duk­ros Re­na­tos ke­ra­mi­ko­je ryš­kūs, spal­vin­gi ieš­ko­ji­mai iš įvai­rių fak­tū­rų ir spal­vų mo­lio.

O Sil­vest­ros dar­buo­se iš­skir­ti­nis bruo­žas – paukš­čiai, gie­dan­tys įvai­rių for­mų gy­vy­bės me­džiuo­se, atė­ję iš gi­lios se­no­vės per liau­dies dai­nas, pa­sa­kas, sim­bo­li­zuo­jan­tys gy­vas­tį, jos pra­džią, ap­sau­gą ir es­mę.

Ap­žiū­ri­nė­da­mi pa­ro­dos eks­po­na­tus, ieš­ko­da­mi vis ki­to­kių paukš­čiu­kų ant dai­lių­jų „uz­bo­nė­lių“ su fo­tog­ra­fu už­kliu­do­me vie­ną ąsuo­tį. Ne­duok­die, su­dau­žy­ti!

Cent­ro va­do­vė Bi­ru­tė Poš­kie­nė nu­ra­mi­na: ke­ra­mi­kė nė kiek ne­per­gy­ven­tų. Ji ne kar­tą sa­kiu­si: „Kas tas puo­das – juk ne meist­ro gal­va su­duž­tų!“

Tie­są sa­kant, ke­ra­mi­kė net ne­la­bai ga­li žiū­rė­ti į sa­vo dar­bus, la­biau­siai džiau­gia­si ta­da, kai jos dar­bai iš­ke­liau­ja pas žmo­nes gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ir kur­ti sa­vo is­to­ri­jų.

Jos dar­bų yra įsi­gi­jęs Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus – tai be­veik tik­ra ga­ran­ti­ja, kad jos kū­ry­ba tu­rės atei­tį tau­tos gy­vy­bės me­dy­je ir ja­me gie­dan­čiuo­se paukš­čiuo­se.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vir­gi­li­ją Sil­vest­rą Šu­fins­kie­nę se­na­sis Kur­šė­nų puo­džių ka­ra­lius Vla­das Dam­kus iš­mo­kė iš­girs­ti, kaip nuo­sta­biai skam­ba mo­li­niai „uz­bo­nė­liai“.

Ke­ra­mi­kės na­muo­se jos pa­čios ga­min­ti ir mar­gin­ti in­dai.

Kaip au­ga mo­lis meist­ro ran­ko­se.

Svar­biau­sias ke­ra­mi­kės įver­ti­ni­mas – „Auk­so vai­ni­kas“.

Vy­ras Zig­mas, kol Vir­gi­li­ja Sil­vest­ra Šu­fins­kie­nė ro­do žie­di­mo pro­ce­są, ka­rū­nuo­ja žmo­ną „Auk­so vai­ni­ku“.

Vy­ras Zig­mas Šu­fins­kas „gi­ze­liau­ja“ žy­mia­jai ke­ra­mi­kei prie de­gi­mo kros­nies.

Dvi ka­rū­nos – „Puo­džių ka­ra­lie­nės“ ir „Auk­so vai­ni­ko“ , ku­rio­mis V. S. Šu­fins­kie­nė bu­vo ka­rū­nuo­ta per­nai ir už­per­nai.

Prie žie­di­mo stak­lių rei­kia jė­gos ir pa­jau­ti­mo.

V. S. Šu­fins­kie­nės ke­ra­mi­ka ir paukš­čiai.

Ke­ra­mi­kės dar­buo­se su­si­jun­gia tau­to­dai­lės tra­di­ci­jos ir da­bar­tis.