Naujausios
Sovietinė sistema privertė tylėti
Cukrinis diabetas. Diagnozė, išgirsta prieš dvidešimt aštuonerius metus, šiauliečiui Antanui Kvietkauskui išmušė žemę iš po kojų. Bijodamas netekti darbo, teisės vairuoti ir mokytis, vyras nusprendė slėpti savo ligą ne tik nuo draugų, darbovietėje, bet ir nuo šeimos. Tylėjo vienuolika metų.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Nusprendė ligą nuslėpti
Šiandien Šiaulių krašto žmonių, sergančių cukriniu diabetu, klubo „Lemtis“ pirmininko pavaduotojas visiškai atvirai kalba apie savo ligą ir džiaugiasi, kad požiūris į sergančiuosius cukriniu diabetu ir gydymo metodai pasikeitė iš esmės.
Jaukiuose Antano ir Daivos Kvietkauskų namuose žybsi eglutė, kvepia kava. Ant stalo — gražiai įrėminta mero padėka Antanui, įteikta klubo „Lemtis“ 20— ojo jubiliejaus proga, už ilgametę ir nuoširdžią veiklą.
Aktyvus vyras antrą dešimtmetį skleidžia žinias apie cukrinį diabetą ir jo gydymo būdus. Atrodo, paradoksas: prieš tai jis daugybę metų savo ligos gėdijosi ir laikė didžiausia gyvenimo paslaptimi.
Kai išgirdo diagnozę, Antanui buvo 21-eri. Prisimena — tą pačią akimirką ištiko šokas. Tarybiniais laikais cukrinis diabetas tam tikra prasme visuomenėje reiškė vilko bilietą: ligonis netekdavo teisės vairuoti, būdavo sudėtinga įstoti į aukštąją mokyklą, dirbti atsakingą darbą, jokiais būdais negalėjai išvykti į užsienį. Į cukraligę žiūrėjo kaip į baubą.
Antanas dirbo milicijoje, be to, studijavo. Jis nenorėjo netekti darbo ir kitaip jaustis nevisaverčiu.
Iš pradžių jaunas vyras netgi kategoriškai atsisakė pripažinti diagnozę.
„Labai išsigandau. Šiaulių ligoninėje susipykau su medikais. Naiviai aiškinau jiems, kad klysta, nes nemėgstu saldumynų ir niekada jų nevalgau. Griežtai pareiškiau, kad jokio insulino nesileisiu. Gydytojai parašė, jog aš atsisakau gydymo ir išdavė siuntimą į Kauną.“
Važiuojant į Kauno klinikas, liga pati patvirtino apie save: baigiantis kelionei, pasidarė bloga. Antanas neprisimena, kaip nuvairavo paskutinius kilometrus ir susmuko Kauno klinikų kieme. Atbėgę medikai nuvedė į skyrių, kaip tyčia, tai buvo diabetikų skyrius. Paguldė į ligoninę, padarė tyrimus.
Nuosprendis galutinis ir neatšaukiamas — cukrinis diabetas. Teko patikėti, bet prireikė psichologo pagalbos.
Grįždamas namo, Antanas nusprendė: niekas šiame pasaulyje apie jo ligą nežinos. Žinojo, kad priešingu atveju jo gyvenimas keistųsi iš esmės: būtų buvęs atleistas iš darbo, netekęs galimybės studijuoti, vairuotojo teisių... Nieko nesakė nei šeimai, nei draugams, nes suprato, kad vienas, nors ir netyčia, išsprūdęs žodis apie ligą gali viską sugriauti.
Šio pažado jis tvirtai laikėsi vienuolika metų.
Gydėsi slapta
„Pirmiausia reikėjo keisti mitybą. Kad žmona nieko neįtartų, įsirašiau į sveikuolių draugiją — neva maitinuosi sveikai ir pats sau gaminuosi maistą, — pasakoja Antanas. — Insuliną leisdavausi pasislėpęs. Darbe turėjau kalbinetą. Didelė problema buvo išsivirinti švirkštus. Stengdavausi nutaikyti valandėlę, kai nieko nėra namuose, ir virindavau.“
Jis prisiminė, kaip kartą užsižiūrėjo įdomų filmą ir švirkštai ant viryklės išsilydė. Buvo šeštadienis. Tais laikais švirkštų be receptų neparduodavo. Bijodamas, kad neištiktų koma, skubiai lėkė pas draugą veterinarą, kuris davė gyvulinių švirkštų su gyvulinėmis adatomis.
Kadangi insuliną tekdavo leistis per dieną po keturis kartus, nuo storų adatų visas kūnas buvo vienos žaizdos, injekcijų vietose iškildavo skaudūs gumbai, kurie grėsė kraujo užkrėtimu. „Visas pilvas mėlynas, sėdmenys mėlyni“, — sako Antanas.
Kartą darbe ištiko koma. Nuvežė į ligoninę. Vėliau bendradarbiams paaiškino — skrandžio priepuolis. Pablogėjus sveikatai, išsisukinėdavo, prisigalvodamas visokiausių priežasčių, o jo kišenėse nuolatos buvo saldainių. Draugai šaipydavosi — Antanas panas kabina.
„Aš netgi susiveikiau dvi medicinos korteles: vieną — sveiko žmogaus, su ja praeidavau medikų komisijas, kitą turėjau tikrą. Tais laikais gydytojai buvo labai geranoriški, jie suprato sistemos absurdiškumą ir tokius ligonius labai palaikė“, — su pagarba sako Antanas.
Tais laikais sergantieji cukriniu diabetu nežinojo, kokia iš esmės yra jų būklė, nes tyrimai būdavo atliekami labai retai: jeigu neguli ligoninėje, tiktai vieną kartą per mėnesį.
Pasikeitė laikai ir požiūris
Atrodo sunkiai įtikėtina, bet Antanui pavyko išsaugoti paslaptį. Suėjus terminui, išėjo į pareigūno pensiją.
Diabetikams nepalyginti lengviau tapo, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Atsirado vienkartiniai švirkštai, kuriuos pradžioje taupydami naudodavo tiek kartų, kol atbukdavo adatos. 1991 metais susikūrė „Lemties“ klubas, Antanas iš karto tapo jo nariu.
Kaip tikrą stebuklą prisimena labdaros būdu iš Vokietijos gautas gliukozės matavimo juosteles. Tai buvo didelis palengvinimas, nes gliukozės kiekį galėjo pasitikrinti namuose. Ligoniai jas labai taupė, karpydavo į dvi dalis.
Atsirado daugiau literatūros, netgi imta kalbėti, kad sergantys cukriniu diabetu gali maitintis kaip visi žmonės. Panaikinti buvę apribojimai dėl darbo ir studijų, diabetikams leista vairuoti automobilį. Bet svarbiausia — pradėjo keistis požiūris į sergančiuosius.
„Žmonės atsipalaidavo. Jie troško kuo daugiau informacijos, plūdo į “Lemties“ klubą. Tada Šiauliuose buvo 1000 sergančiųjų cukriniu diabetu, iš jų klube — 600. Vyresni dalijosi savo patirtimi su jaunais, vieni kitus drąsino. Atsirado patogių prietaisų su mažytėmis adatėlėmis, jais bet kada be vargo gali pasimatuoti gliukozės kiekį ir susileisti insulino, vaikams — specialių pompų. Pradėjo formuotis požiūris, kad diabetas nėra liga, o gyvenimo būdas. Kad tai — tarsi tavo vaikas, kuris mylimas ir prižiūrimas nekels jokių problemų“, — apie savo ligos metamorfozes pasakoja Antanas.
Kitoks gyvenimo būdas
Šį mėnesį Šiaulių krašto žmonių, sergančių cukriniu diabetu, klubas „Lemtis“ mini 20 metų sukaktį. Jame yra 300 narių, iš jų 73 vaikai. Mažiausiajam ligoniukui — 1 metai ir trys mėnesiai.
„Sunkiausias etapas — susitaikyti su liga ir su ja susidraugauti. Mylėti ir gerbti, kitaip ji tau keršys“, — sako Antanas.
Šiuo metu Šiauliuose yra 3000 cukralige sergančių žmonių, kurių ypač padaugėjo pastaraisiais, krizės, metais. Mat pagrindinė šios ligos priežastis yra stresas, aukštas kraujospūdis, nesveikas maistas, žalingi įpročiai.
Nors visuomenės požiūris į diabetikus pasikeitė iš esmės, Antanui skaudu, kad vaikai ir jauni žmonės vis dar gėdijasi savo ligos. Vaikai užsidaro savyje, baiminasi, kad jų neatstumtų bendraamžiai.
Kartais Antanui norėtųsi juos supurtyti ir griežtai pasakyti: taip nėra. Kad šiandien su diabetu galima ir reikia gyventi oriai, visavertį gyvenimą ir kad jo sveikata labiau nukentėjo ne nuo ligos, o nuo nuolatinės įtampos, kurią, kovojant už normalų gyvenimą, teko patirti dėl sistemos ypatumų.
Energingas ir žvalus Antanas yra klubo siela. „Telefonas skamba ir skamba, nuolatos lekia, ieško rėmėjų, organizuoja seminarus, paskaitas, ekskusijas. Jeigu ne jis, tas klubas neegzistuotų,“ — šypsodamasi guodžiasi Antano žmona Daiva.
Antanas moja ranka: neva nereikia jo indėlio perdėti.
Dėkingas už kitų įvertinimus ir žmonos kantrybę, sako, jog dabar šimtus narių vienijančiam ir vis besiplečiančiam klubui svarbiausia gauti didesnes patalpas. Šiuo metu klubas glaudžiasi viename nedideliame kabinete.
PATIRTIS: Antanas Kvietkauskas, Šiaulių krašto žmonių, sergančių cukriniu diabetu, klubo „Lemtis“ pirmininko pavaduotojas: “Sunkiausias etapas — susitaikyti su liga ir su ja susidraugauti. Ligą reikia mylėti ir gerbti, kitaip ji tau keršys“.
PROGRESAS: Antanas Kvietkauskas parodė, kokiomis adatomis tekdavo kelis kartus per dieną leistis insuliną tarybiniais laikais ir kokiomis — dabar. kvietkauskas
Jono TAMULIO nuotr.
