
Naujausios
Sodai tampa namais
Šiaulių miesto teritorijoje esančios sodų bendrijos vis labiau gundo daugiaaukščių „dėžučių“ gyventojus. Sklypai šluojami, o menkų sodo namelių vietose dygsta erdvūs gyvenamieji namai. Kadaise tik sezono metu gyvos sodų bendrijos virsta miesto mikrorajonais, kuriuose kasmet vis daugiau gyvybės.
Šiaulių Vyturių gatvės pašonėje esančios sodų bendrijos „Žibutė“ žmonės – akivaizdus įrodymas, kad gyvenimas sode turi daugybę privalumų.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Kaimynas kaimynui – kaimynas
Dvi „Žibutės“ sodų bendrijos gatvelės vadinamos paprastai: pirmoji ir antroji. Kiekvienas sklypas sunumeruotas, numeriai – ant mažesnio namelio ir didesnio namo. Dėl tų numerių paprasta, jei kuriam sunegalavusiam sodiečiui prireiktų greitosios ar kitų tarnybų pagalbos.
Nesunku ir paštininkui, atnešusiam registruotą laišką: viskas – pagal adresą. O neregistruotą arba prenumeruojamą laikraštį gyventojai išsiima patys iš ties įvažiavimu įrengtų pašto dėžučių – kiekvienam prikabinta sava, pagal adresą.
„Čia viskas kaip mieste", – sako „Žibutei“ apie dvi dešimtis metų vadovaujantis Saulius Trimakas. Mosteli ranka didesnių namų pusėn: naujakuriai.
Jis su žmona Birute į „Žibutę“ gyventi atsikėlė prieš daugiau negu 20 metų. Juokiasi, paskatino šeimai padovanotas rotveilerių veislės šuniukas, mat gyvenant bute keturkojį sunkiau vedžioti, o sode to net daryti nereikia – pats palaksto.
Taip apsigyveno sodo name. Dabar Saulius ironizuoja, esą to šunelio jau senokai nebėra, o jiedu su Birute vis dar čia gyvena, ir sako į nieką dabartinio gyvenimo nekeistų.
„Išeini rytą į gatvelę, pro šalį važiuojančiam kaimynui pamoji, su kitu žodžiu persimeti – kur dar kitur tokį rojų rasi“, – gyvenimu „Žibutėje“ puikuojasi ponas Saulius.
Pirmininkui antrina ir sutiktas kaimynas, už kelių namų nuo Trimakų kiemo gyvenantis Aleksas Mekys. Su žmona sode jiedu gyvena jau aštuonerius metus.
Daugybę metų, anot pono Alekso, gyveno viename iš Tilžės gatvės dvylikaaukščių, dviejų kambarių bute. Ir štai sulaukė Anglijoje gyvenančios dukters prašymo suieškoti jos šeimai butą Šiauliuose.
„Gelbėjom dukrą, butą užleidom, persikėlėm gyventi į uošvės sodą. Ir mums čia visai patiko“, – šypsosi vyras.
Praeityje dirbęs statybininku, A. Mekys įjunko į statybas. Taip, jo žodžiais, nugriauto mažulyčio sezoninio sodo namelio vietoje išdygo erdvus 90 kvadratinių metrų gyvenamasis namas, kuriame dabar gyvena ne tik abu su žmona, bet ir ligota uošvė.
Pašnekovas sako, kad bendrijos gyventojai draugiškesni ir atviresni vienas kitam, kad kaimynas kaimyną, skirtingai negu miesto daugiabutyje, pažįsta.
Vieni privalumai
Daugiau negu 40 metų administratore vienoje Šiaulių įmonėje dirbusi Nijolė Gudelienė nuolatine „Žibutės“ gyventoja tapo prieš penkerius metus, nors sodą bendrijoje turi nuo 1991-ųjų.
„Kokie minusai! Čia vieni privalumai, – energingai sako ponia Nijolė. – Ramybė, grynas oras, savo daržovės: pomidorai, agurkai, salotos! Sau prisiauginame ir marčiai duodame“.
Susisiekimas, aiškina, puikus: į visus miesto rajonus iš Vyturių gatvės kursuoja net trys maršrutiniai autobusai. Parduotuvės, Pabalių turgus – ranka pasiekiami, kitos įstaigos – netoliese. Elektra – sutvarkyta, centralizuotą dujų tiekimo sistemą numatyta įrengti jau šiemet.
Sako, kad minusų sodo bendrijoje nėra net žiemą: prisninga – nusikasa, šalta – pasišildo pagal poreikį.
„Gyvendama pietiniame žiemomis bagažinėje kastuvą vežiodavausi. Būdavo, atsikasu automobilio stovėjimo vietą, o grįžusi vakare randu ją jau užimtą“, – prisimena moteris.
N. Gudelienės sutuoktinis – statybininkas. Jis ir buvo tas, kuris sudėjo, kaip sakoma, taškus apsisprendime dėl gyvenimo sode. Sykį, anot pašnekovės, viena šeimos draugė paprašė jos vyrą pamūryti namo kaminą Bubiuose (Šiaulių rajonas). Sutuoktinis grįžo pakerėtas kaimo tylos ir ramybės. Abu apsisprendė, dabar juokiasi Nijolė, per vieną dieną.
Ir iki šiol negalintys atsidžiaugti pasirinkimu, esą reikėjo tai padaryti kur kas anksčiau.
Senelių namais patenkintos ir per atostogas į svečius atvykstančios Gudelių anūkės.
Jei tik būtų jaunesnė...
Štai pro šalį skuba sodininkė Teresė Aldona Michailova. Stabteli tik trumpam – bėga į autobusą, kuriuo važiuos namo, į butą Šiauliuose.
Jei, sako, būtų nors kiek jaunesnė, o ne 82 metų, greičiausiai „pakeltų“ savo namuką ir „Žibutėje“ apsigyventų nuolatos. Tačiau „pakelti“ reikia ne tik sveikatos, o ir nemažų pinigų.
Todėl sodininkė į sodą atvažiuoja tik daržovių nuravėti, palaistyti – taip jai čia gera.
T. A. Michailova galvoja, kad čia, keli kilometrai nuo Šiaulių centro esančioje „Žibutėje“, gyventi ir vaikus auginti – patogiausia vieta.
„Gyvenk ir žvenk“
Iš kiek daugiau negu 120-ies sklypų, nuolat gyvenami per 30. Bendrijos pirmininkui žinoma, kad kai kurie „sezoniniai“ sodininkai taip pat jau rezga mintį tapti nuolatiniais gyventojais.
Ir jaunų šeimų su mažais ir ūgtelėjusiais vaikais suskaičiuotumei nebe vieną. Todėl rytais, S. Trimako teigimu, iš bendrijos gatvelių automobiliu išsukant į Vyturių gatvę, jungiančią ne tik „Žibutę“, bet ir dar mažiausiai penkias sodų bendrijas, būtina kaip reikiant apsidairyti.
„Tai rodo, kad jau ne tik pensininkai, bet ir darbingi žmonės masiškai gyvena soduose", – patenkintas S. Trimakas.
Jo teigimu, šešių arų sodo sklypą „Žibutėje“ galima „įkąsti“ už 10–15 tūkstančių eurų.
„Paskui žmogaus reikalas: namą statyti ar daržą susiarti, ar žalia veja užsėti ir kiekvieną vakarą šašlykus kepti, – sąmojo nestokoja pirmininkas. – Gyvenk ir žvenk“.
Tvarka ir prevencija
Prieš kelerius metus S. Trimakas kartu valdyba nusprendė abejose bendrijos gatvelėse įrengti „gulinčius policininkus“ – gynybai nuo dulkes keliančių lakstūnų. Kai kuriems gyventojams tie kalneliai nepatiko, todėl apskundė pirmininką, kad valstybinėje žemėje nutiestose gatvelėse kliūtis įrengė. Važiavo specialistai, prietaisais matavo ir konstatavo: kalneliai numatyto aukščio neviršija, todėl neliepė jų panaikinti.
Tada S. Trimakui gimė idėja, kaip gintis nuo tų, kurie ne tik savų šiukšlių į konteinerius primeta, bet dar ir svetimų atveža. Ėmė ir prieš antrinių atliekų konteinerius stovinčiame stulpe kamerą įrengė. Sėdi sau pirmininkas namie, įrašus peržiūri: vienus šiukšlintojus „ant kilimo“ pasikviečia, apie kitus policijai praneša. Dabar, teigia, auklėti beveik nebėra ką: niekas nenori „nusifilmuoti“.
Su prie bendrijos tvenkinuko pririštais didmaišiais, skirtais žaliosioms atliekoms, kiek kitaip. Kiek „Žibutės“ tvarkdarys auklėjo kaimynus, vis tiek ne visi metė žolę ir šakas, kur priklauso. Kartą netekęs kantrybės S. Trimakas susirado kiaulės nuotrauką ir pakabino ją kaip perspėjimą šiukšlintojams. Neseniai nuotraukos nebeliko, teko pakabinti kitą perspėjimą.
Dabar pirmininkas brandina viltį, kad Savivaldybės planai įrengti soduose centralizuotus vandentiekio ir kanalizacijos tinklus neliks tik paiki pažadai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Per atostogas besisvečiuojančioms ponios Nijolės anūkėms čia daug veiklos.
„Žibutės“ sodų bendrijos pirmininkas Saulius Trimakas turi daugybę planų.
Aleksas Mekys įsitikinęs, kad soduose gyventi ne tik sveikiau, bet ir kur kas pigiau negu miesto daugiabutyje.
Nijolė Gudelienė savojo sodo neparduotų už jokius pinigus.
Gražiausia vieta „Žibutės“ sodininkai vadina sklypų apsuptyje žaliuojantį beržynėlį ir tvenkinį. Čia vyksta gyventojų sueigos.
1969 metais įkurta „Žibutės“ sodų bendrija pastaraisiais metais vis gyvesnė.
Tvarka yra tvarka: viskas turi būti vietose.