Sodai tampa namais

So­dai tam­pa na­mais

Šiau­lių mies­to te­ri­to­ri­jo­je esan­čios so­dų bend­ri­jos vis la­biau gun­do dau­giaaukš­čių „dė­žu­čių“ gy­ven­to­jus. Skly­pai šluo­ja­mi, o men­kų so­do na­me­lių vie­to­se dygs­ta erd­vūs gy­ve­na­mie­ji na­mai. Ka­dai­se tik se­zo­no me­tu gy­vos so­dų bend­ri­jos virs­ta mies­to mik­ro­ra­jo­nais, ku­riuo­se kas­met vis dau­giau gy­vy­bės.

Šiau­lių Vy­tu­rių gat­vės pa­šo­nė­je esan­čios so­dų bend­ri­jos „Ži­bu­tė“ žmo­nės – aki­vaiz­dus įro­dy­mas, kad gy­ve­ni­mas so­de tu­ri dau­gy­bę pri­va­lu­mų.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Kai­my­nas kai­my­nui – kai­my­nas

Dvi „Ži­bu­tės“ so­dų bend­ri­jos gat­ve­lės va­di­na­mos pa­pras­tai: pir­mo­ji ir ant­ro­ji. Kiek­vie­nas skly­pas su­nu­me­ruo­tas, nu­me­riai – ant ma­žes­nio na­me­lio ir di­des­nio na­mo. Dė­l tų nu­me­rių pa­pras­ta, jei ku­riam su­ne­ga­la­vu­siam so­die­čiui pri­reik­tų grei­to­sios ar ki­tų tar­ny­bų pa­gal­bos.

Ne­sun­ku ir pa­šti­nin­kui, at­ne­šu­siam re­gist­ruo­tą laiš­ką: vis­kas – pa­gal ad­re­są. O ne­re­gist­ruo­tą ar­ba pre­nu­me­ruo­ja­mą laik­raš­tį gy­ven­to­jai iš­sii­ma pa­tys iš ties įva­žia­vi­mu įreng­tų pa­što dė­žu­čių – kiek­vie­nam pri­ka­bin­ta sa­va, pa­gal ad­re­są.

„Čia vis­kas kaip mies­te", – sa­ko „Ži­bu­tei“ apie dvi de­šim­tis me­tų va­do­vau­jan­tis Sau­lius Tri­ma­kas. Mos­te­li ran­ka di­des­nių na­mų pu­sėn: nau­ja­ku­riai.

Jis su žmo­na Bi­ru­te į „Ži­bu­tę“ gy­ven­ti at­si­kė­lė prieš dau­giau ne­gu 20 me­tų. Juo­kia­si, pa­ska­ti­no šei­mai pa­do­va­no­tas rot­vei­le­rių veis­lės šu­niu­kas, mat gy­ve­nant bu­te ke­tur­ko­jį sun­kiau ve­džio­ti, o so­de to net da­ry­ti ne­rei­kia – pa­ts pa­laks­to.

Taip ap­si­gy­ve­no so­do na­me. Da­bar Sau­lius iro­ni­zuo­ja, esą to šu­ne­lio jau se­no­kai ne­bė­ra, o jie­du su Bi­ru­te vis dar čia gy­ve­na, ir sa­ko į nie­ką da­bar­ti­nio gy­ve­ni­mo ne­keis­tų.

„Išei­ni ry­tą į gat­ve­lę, pro ša­lį va­žiuo­jan­čiam kai­my­nui pa­mo­ji, su ki­tu žo­džiu per­si­me­ti – kur dar ki­tur to­kį ro­jų ra­si“, – gy­ve­ni­mu „Ži­bu­tė­je“ pui­kuo­ja­si po­nas Sau­lius.

Pir­mi­nin­kui ant­ri­na ir su­tik­tas kai­my­nas, už ke­lių na­mų nuo Tri­ma­kų kie­mo gy­ve­nan­tis Alek­sas Me­kys. Su žmo­na so­de jie­du gy­ve­na jau aš­tuo­ne­rius me­tus.

Dau­gy­bę me­tų, anot po­no Alek­so, gy­ve­no vie­na­me iš Til­žės gat­vės dvy­li­kaaukš­čių, dvie­jų kam­ba­rių bu­te. Ir štai su­lau­kė Ang­li­jo­je gy­ve­nan­čios duk­ters pra­šy­mo suieš­ko­ti jos šei­mai bu­tą Šiau­liuo­se.

„Gel­bė­jom duk­rą, bu­tą už­lei­dom, per­si­kė­lėm gy­ven­ti į uoš­vės so­dą. Ir mums čia vi­sai pa­ti­ko“, – šyp­so­si vy­ras.

Praei­ty­je dir­bęs sta­ty­bi­nin­ku, A. Me­kys įjun­ko į sta­ty­bas. Taip, jo žo­džiais, nu­griau­to ma­žu­ly­čio se­zo­ni­nio so­do na­me­lio vie­to­je iš­dy­go erd­vus 90 kvad­ra­ti­nių met­rų gy­ve­na­ma­sis na­mas, ku­ria­me da­bar gy­ve­na ne tik abu su žmo­na, bet ir li­go­ta uoš­vė.

Paš­ne­ko­vas sa­ko, kad bend­ri­jos gy­ven­to­jai drau­giš­kes­ni ir at­vi­res­ni vie­nas ki­tam, kad kai­my­nas kai­my­ną, skir­tin­gai ne­gu mies­to dau­gia­bu­ty­je, pa­žįs­ta.

Vie­ni pri­va­lu­mai

Dau­giau ne­gu 40 me­tų ad­mi­nist­ra­to­re vie­no­je Šiau­lių įmo­nė­je dir­bu­si Ni­jo­lė Gu­de­lie­nė nuo­la­ti­ne „Ži­bu­tės“ gy­ven­to­ja ta­po prieš pen­kerius me­tus, nors so­dą bend­ri­jo­je tu­ri nuo 1991-ųjų.

„Ko­kie mi­nu­sai! Čia vie­ni pri­va­lu­mai, – ener­gin­gai sa­ko po­nia Ni­jo­lė. – Ra­my­bė, gry­nas oras, sa­vo dar­žo­vės: po­mi­do­rai, agur­kai, sa­lo­tos! Sau pri­siau­gi­na­me ir mar­čiai duo­da­me“.

Su­si­sie­ki­mas, aiš­ki­na, pui­kus: į vi­sus mies­to ra­jo­nus iš Vy­tu­rių gat­vės kur­suo­ja net trys marš­ru­ti­niai au­to­bu­sai. Par­duo­tu­vės, Pa­ba­lių tur­gus – ran­ka pa­sie­kia­mi, ki­tos įstai­gos – ne­to­lie­se. Elekt­ra – su­tvar­ky­ta, cent­ra­li­zuo­tą du­jų tie­ki­mo sis­te­mą nu­ma­ty­ta įreng­ti jau šie­met.

Sa­ko, kad mi­nu­sų so­do bend­ri­jo­je nė­ra net žie­mą: pri­snin­ga – nu­si­ka­sa, šal­ta – pa­si­šil­do pa­gal po­rei­kį.

„Gy­ven­da­ma pie­ti­nia­me žie­mo­mis ba­ga­ži­nė­je kas­tu­vą ve­žio­da­vau­si. Bū­da­vo, at­si­ka­su au­to­mo­bi­lio sto­vė­ji­mo vie­tą, o grį­žu­si va­ka­re ran­du ją jau užim­tą“, – pri­si­me­na mo­te­ris.

N. Gu­de­lie­nės su­tuok­ti­nis – sta­ty­bi­nin­kas. Jis ir bu­vo tas, ku­ris su­dė­jo, kaip sa­ko­ma, taš­kus ap­si­spren­di­me dėl gy­ve­ni­mo so­de. Sy­kį, anot pa­šne­ko­vės, vie­na šei­mos drau­gė pa­pra­šė jos vy­rą pa­mū­ry­ti na­mo ka­mi­ną Bu­biuo­se (Šiau­lių ra­jo­nas). Su­tuok­ti­nis grį­žo pa­ke­rė­tas kai­mo ty­los ir ra­my­bės. Abu ap­si­spren­dė, da­bar juo­kia­si Ni­jo­lė, per vie­ną die­ną.

Ir iki šiol ne­ga­lin­tys at­si­džiaug­ti pa­si­rin­ki­mu, esą rei­kė­jo tai pa­da­ry­ti kur kas anks­čiau.

Se­ne­lių na­mais pa­ten­kin­tos ir per ato­sto­gas į sve­čius at­vyks­tan­čios Gu­de­lių anū­kės.

Jei tik bū­tų jau­nes­nė...

Štai pro ša­lį sku­ba so­di­nin­kė Te­re­sė Al­do­na Mi­chai­lo­va. Stab­te­li tik trum­pam – bė­ga į au­to­bu­są, ku­riuo va­žiuos na­mo, į bu­tą Šiau­liuo­se.

Jei, sa­ko, bū­tų nors kiek jau­nes­nė, o ne 82 me­tų, grei­čiau­siai „pa­kel­tų“ sa­vo na­mu­ką ir „Ži­bu­tė­je“ ap­si­gy­ven­tų nuo­la­tos. Ta­čiau „pa­kel­ti“ rei­kia ne tik svei­ka­tos, o ir ne­ma­žų pi­ni­gų.

To­dėl so­di­nin­kė į so­dą at­va­žiuo­ja tik dar­žo­vių nu­ra­vė­ti, pa­lais­ty­ti – taip jai čia ge­ra.

T. A. Mi­chai­lo­va gal­vo­ja, kad čia, ke­li ki­lo­met­rai nuo Šiau­lių cent­ro esan­čio­je „Ži­bu­tė­je“, gy­ven­ti ir vai­kus au­gin­ti – pa­to­giau­sia vie­ta.

„Gy­venk ir žvenk“

Iš kiek dau­giau ne­gu 120-ies skly­pų, nuo­lat gy­ve­na­mi per 30. Bend­ri­jos pir­mi­nin­kui ži­no­ma, kad kai ku­rie „se­zo­ni­niai“ so­di­nin­kai taip pat jau rez­ga min­tį tap­ti nuo­la­ti­niais gy­ven­to­jais.

Ir jau­nų šei­mų su ma­žais ir ūg­te­lė­ju­siais vai­kais su­skai­čiuo­tu­mei ne­be vie­ną. To­dėl ry­tais, S. Tri­ma­ko tei­gi­mu, iš bend­ri­jos gat­ve­lių au­to­mo­bi­liu iš­su­kant į Vy­tu­rių gat­vę, jun­gian­čią ne tik „Ži­bu­tę“, bet ir dar ma­žiau­siai pen­kias so­dų bend­ri­jas, bū­ti­na kaip rei­kiant ap­si­dai­ry­ti.

„Tai ro­do, kad jau ne tik pen­si­nin­kai, bet ir dar­bin­gi žmo­nės ma­siš­kai gy­ve­na so­duo­se", – pa­ten­kin­tas S. Tri­ma­kas.

Jo tei­gi­mu, še­šių arų so­do skly­pą „Ži­bu­tė­je“ ga­li­ma „įkąs­ti“ už 10–15 tūks­tan­čių eu­rų.

„Pas­kui žmo­gaus rei­ka­las: na­mą sta­ty­ti ar dar­žą su­siar­ti, ar ža­lia ve­ja už­sė­ti ir kiek­vie­ną va­ka­rą šaš­ly­kus kep­ti, – są­mo­jo ne­sto­ko­ja pir­mi­nin­kas. – Gy­venk ir žvenk“.

Tvar­ka ir pre­ven­ci­ja

Prieš ke­le­rius me­tus S. Tri­ma­kas kar­tu val­dy­ba nu­spren­dė abe­jo­se bend­ri­jos gat­ve­lė­se įreng­ti „gu­lin­čius po­li­ci­nin­kus“ – gy­ny­bai nuo dul­kes ke­lian­čių laks­tū­nų. Kai ku­riems gy­ven­to­jams tie kal­ne­liai ne­pa­ti­ko, to­dėl ap­skun­dė pir­mi­nin­ką, kad vals­ty­bi­nė­je že­mė­je nu­ties­to­se gat­ve­lė­se kliū­tis įren­gė. Va­žia­vo spe­cia­lis­tai, prie­tai­sais ma­ta­vo ir kons­ta­ta­vo: kal­ne­liai nu­ma­ty­to aukš­čio ne­vir­ši­ja, to­dėl ne­lie­pė jų pa­nai­kin­ti.

Ta­da S. Tri­ma­kui gi­mė idė­ja, kaip gin­tis nuo tų, ku­rie ne tik sa­vų šiukš­lių į kon­tei­ne­rius pri­me­ta, bet dar ir sve­ti­mų at­ve­ža. Ėmė ir prieš ant­ri­nių at­lie­kų kon­tei­ne­rius sto­vin­čia­me stul­pe ka­me­rą įren­gė. Sė­di sau pir­mi­nin­kas na­mie, įra­šus per­žiū­ri: vie­nus šiukš­lin­to­jus „ant ki­li­mo“ pa­si­kvie­čia, apie ki­tus po­li­ci­jai pra­ne­ša. Da­bar, tei­gia, auk­lė­ti be­veik ne­bė­ra ką: nie­kas ne­no­ri „nu­si­fil­muo­ti“.

Su prie bend­ri­jos tven­ki­nu­ko pri­riš­tais did­mai­šiais, skir­tais ža­lio­sioms at­lie­koms, kiek ki­taip. Kiek „Ži­bu­tės“ tvark­da­rys auk­lė­jo kai­my­nus, vis tiek ne vi­si me­tė žo­lę ir ša­kas, kur pri­klau­so. Kar­tą ne­te­kęs kant­ry­bės S. Tri­ma­kas su­si­ra­do kiau­lės nuo­trau­ką ir pa­ka­bi­no ją kaip per­spė­ji­mą šiukš­lin­to­jams. Ne­se­niai nuo­trau­kos ne­be­li­ko, te­ko pa­ka­bin­ti ki­tą per­spė­ji­mą.

Da­bar pir­mi­nin­kas bran­di­na vil­tį, kad Sa­vi­val­dy­bės pla­nai įreng­ti so­duo­se cent­ra­li­zuo­tus van­den­tie­kio ir ka­na­li­za­ci­jos tink­lus ne­liks tik pai­ki pa­ža­dai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Per ato­sto­gas be­si­sve­čiuo­jan­čioms po­nios Ni­jo­lės anū­kėms čia daug veik­los.

„Ži­bu­tės“ so­dų bend­ri­jos pir­mi­nin­kas Sau­lius Tri­ma­kas tu­ri dau­gy­bę pla­nų.

Alek­sas Me­kys įsi­ti­ki­nęs, kad so­duo­se gy­ven­ti ne tik svei­kiau, bet ir kur kas pi­giau ne­gu mies­to dau­gia­bu­ty­je.

Ni­jo­lė Gu­de­lie­nė sa­vo­jo so­do ne­par­duo­tų už jo­kius pi­ni­gus.

Gra­žiau­sia vie­ta „Ži­bu­tės“ so­di­nin­kai va­di­na skly­pų ap­sup­ty­je ža­liuo­jan­tį ber­žy­nė­lį ir tven­ki­nį. Čia vyks­ta gy­ven­to­jų suei­gos.

1969 me­tais įkur­ta „Ži­bu­tės“ so­dų bend­ri­ja pa­sta­rai­siais me­tais vis gy­ves­nė.

Tvar­ka yra tvar­ka: vis­kas tu­ri bū­ti vie­to­se.