Naujausios
KOMENTARAS
Žemės rūpesčiai ir dangaus sraigtasparniai
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Europa skyrė pinigų daugiabučiams renovuoti. O Vyriausybė nusprendė pirkti už tuos pinigus tris sraigtasparnius. Europos lėšos bus įsisavintos daug paprasčiau. Nei stogų perdenginėti. Nei betono maišyti... Nei plytų kilnoti. „Moki – veži", sakoma.
Sraigtasparnis – įdomus orlaivis. Savo būdu šiek tiek primena politiką – neaukštai skrenda, bet naudoja daug degalų. Tačiau sugeba ir kyboti ore, ir saugiai nutūpti net miško proskynoje.
Tik antai senučiukė, sutikta mažo miestelio gatvėje, nesupranta: „Gal, tamsta, žinai, kas tais spraigtasparniais skraidys?
Tikriausiai karo ministrė... Bet visų trijų jai vienai per daug. Gal perleis po spraigtasparnį Kubiliui ir Degutienei..?“
Močiutės logika „neneša“, kaip čia daugiau kaip šimtą milijonų pakloti už orlaivius. Tiek pinigų... „Tas pats, kas ubagas, besitrinantis apie konteinerius, pasiskolintų dešimt tūkstančių savo vestuvėms“, – kraipo galvą.
Tuo tarpu partijų lyderiai prieš rinkimus debatuose diskutuoja apie socialinę valstybės politiką. Sprendžia rebusą, kaip Lietuvoje, mažėjant žmonių ir nekuriant darbo vietų, padidinti „Sodros“ biudžetą.
Ar nereikėtų dar labiau pailginti pensinį amžių, kad žmogeliai iš viso nesulauktų pensijos. Ar ne per gerai vaikus auginančioms motinoms? Ar atlaikys biudžetas naštą, kai penkiasdešimčia litų padidins minimalų atlyginimą?
Pripuolę prie mikrofonų konservatoriai kaltina socdemus dėl prasto palikimo.
Socdemai priešininkus „apmėto akmenimis“ dėl visiško valstybės surietimo į ožio ragą. Anie atšauna, kad pagaliau subalansavo šalies biudžetą.
Kol partijos „balansuojasi“ televizijos eteryje, minios žmonių balansuoja ties skurdo riba. Skaičiuoja – išeis ar neišeis vaikui nauji batai. Ką pirkti – maisto, vaistų ar malkų. Nes visko, kas šiuo metu gyvybiškai svarbu, nupirkti neįmanoma. Ir televizorius su teoriškai samprotaujančiom galvom jiems čia jau ne patarėjas...
Bet grįžkim prie daugiabučių renovacijos. Už tuos milijonus, kuriuos sumokės už sraigtasparnius, buvo galima renovuoti per dvidešimt daugiabučių namų. Tūkstantis šeimų būtų tapusios laimingesnės ir turtingesnės, nes mažiau mokėtų už šildymą.
Valdantieji teisinasi – esą gyventojai labai nenoriai renovuoja daugiabučius. Sunku patikėti. Bent jau Kelmėje pasinaudoti Europos parama ir apšiltinti bei atnaujinti savo daugiabutį nori dauguma gyventojų. Nemanau, jog kitokia situacija didmiesčiuose.
Pažiūrėkim. Šiauliuose renovuotas vos vienas kitas daugiabutis. O stovi ištisi kvartalai praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje statytų blokinių ir mūrinių namų. Paklauskim bet kurio šiauliečio, ar jis nesutiktų, pridėdamas tik 15 procentų savo lėšų, atnaujinti būstą. Dauguma apie tai svajoja.
Tik valstybininkams į jo svajones nusispjaut. Geriau trys sraigtasparniai negu tūkstantis laimingų šeimų. Juolab kad artėja rinkimai. Laimėsi, nelaimėsi. Ką ten paliksi gerus darbus tęsti konkurentams.
Būsto problema apskritai tarsi skaudulys mūsų visuomenėje. Ypač ji aktuali jaunimui ir socialiai pažeidžiamoms šeimoms, kurios niekuomet gyvenime neturės tiek lėšų, kad galėtų įsigyti savą pastogę. Nėra kitos išeities, tik prašyti socialinio būsto.
Socialinių būstų Lietuvoje – vos trys procentai. O jų laukiančiųjų kasmet vis daugėja. Tačiau Europa neremia naujos statybos. Remia tik senų socialiniam būstui pritaikytinų pastatų remontą. Nors kartais pigiau kainuotų pastatyti naują modernų vienbutį ar daugiabutį, negu kišti pinigus į kokios lūšnos prikėlimą naujam gyvenimui.
Bet žinoma, kas duoda pinigus, tas užsako ir muziką. Visa valstybė kaip socialiai remtina, vieniša, daugiavaikė motina nuolankiai priima viską, ką siūlo džentelmeniškoji Europa ir stropiai vykdo visus jos nurodymus.
Aptekę kiaurasieniais socialiniais būstais seniūnai nežino, ką daryti. Siūlo juos pirkti patiems gyventojams, kad nereikėtų remontuoti. Juk kaimų socialinio būsto plėtrai Europa nė pinigų neskiria.
Viena iš socialinio būsto formų didmiesčiuose galėtų būti jaunimo namai. Tai būtų ne tik proga gerai pasirodyti labdaringai tetulei Europai, bet ir puiki niša statybų bei nuomos verslui.
Juk prieš rugsėjį Kaune ir Vilniuje arba Klaipėdoje studentai užsimušdami ieško pigių butų. Galuojasi glausdamiesi pas giminaičius ar gyvendami zuikiais bendrabutyje, pas bendrakursius. Nes tų šeimų, kurių šeimos nariui dar išeina penki šimtai litų atsiginti nuo bado, vaikams bendrabučiai nepriklauso.
Pigių nuomojamų butų taip pat trūksta. Apskritai mūsų valstybėje neišvystytas būsto nuomos verslas.
Vienoje iš turtingiausių ir taupiausių Europos šalių Vokietijoje būstus nuomojasi net 70 procentų gyventojų.
Lietuvoje nereikalingus butus ir namus žmonės labiau linkę laikyti kaip daiktų sandėlius, negu nuomoti, nes iš susiformavo atgrasus nuomininko paveikslas. Jis nesaugo svetimos nuosavybės. Gali išsikraustyti nė nesumokėjęs komunalinių mokesčių. Arba ir nemokėti, ir neišsikraustyti, nes turi mažų vaikų. Kol kas įstatymų bazė menkai saugo nuomotoją.
Taigi, aprūpinimo būstu ir būsto gerinimo rūpesčių valstybės vadovams turėtų pakakti dar bent porai dešimtmečių.
Bet Lietuva perka orlaivius. Dangus mielesnis už žemiškus rūpesčius. 
Leonido VOROBJOVO pieš.
