Žemė ir namai riša prie Tėvynės

Že­mė ir na­mai ri­ša prie Tė­vy­nės

Kel­mės ra­jo­ne, Ku­ke­čiuo­se, gy­ve­nan­tis ūki­nin­kas Re­mi­gi­jus Dzvan­kaus­kas nie­kuo­met ne­no­rė­jo emig­ruo­ti, nes ge­rai jau­čia­si sa­vo tė­viš­kė­je.

Jo pro­fe­si­ja – mu­zi­kos mo­ky­to­jas. Sup­ra­tęs, kad iš mu­zi­kos mo­ky­to­jo dar­bo neiš­lai­kys šei­mos, ri­šo­si prie že­mės. Da­bar dir­ba dau­giau kaip 600 hek­ta­rų. Su žmo­na Edi­ta au­gi­na tris sū­nus.

Ran­da lai­ko ir mėgs­ta­miems da­ly­kams: mu­zi­kai bei au­to­mo­bi­lių spor­tui. „Lie­tu­vo­je yra ką veik­ti“, – sa­ko Re­mi­gi­jus.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ūki­nin­kau­ja nuo de­vy­nio­li­kos me­tų

Po­rą me­tų Re­mi­gi­jus Dzvan­kaus­kas va­ži­nė­jo ves­ti mu­zi­kos pa­mo­kų į Mai­ro­nių pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. Kas­dien pir­myn ir at­gal – apie 30 ki­lo­met­rų.

„Sup­ra­tau, jog be­veik vis­ką, ką už­dir­bu, pra­va­ži­nė­siu“, – me­na iki šiol sa­vo pir­mo­sios pro­fe­si­jos ne­pa­mir­šęs Re­mi­gi­jus.

Tuo­met tė­vams Ste­fa­ni­jai ir Juo­zui Dzvan­kaus­kams ūki­nin­kau­ti pa­dė­jęs ir sa­vo ūke­lį po tru­pu­tį kū­ręs mu­zi­kos mo­ky­to­jas nu­spren­dė tvir­čiau riš­tis prie že­mės, o mu­zi­ką pa­lik­ti lais­va­lai­kiui.

Ūki­nin­kau­ti pra­dė­jo nuo 19 me­tų. Dar sep­ty­nio­li­kos Re­mi­gi­jus au­gi­no kiau­lių vie­no­je iš bu­vu­sios že­mės ūkio bend­ro­vės fer­mų. Daug pa­tir­ties įgijo dar­buo­da­ma­sis tė­vų ūky­je. Tė­vai au­gi­no cuk­ri­nius run­ke­lius ir ja­vus, tu­rė­jo mo­der­nios tech­ni­kos.

Pra­dė­jęs ūki­nin­kau­ti ir su­kū­ręs šei­mą nu­si­pir­ko so­dy­bą ta­me pa­čia­me Ku­ke­čių kai­me, kur gy­ve­na jo tė­vai. Na­mą rei­kė­jo re­konst­ruo­ti. No­rė­jo mo­der­nios tech­ni­kos. Pra­šė Eu­ro­pos pa­ra­mos, ta­čiau rei­kė­jo lė­šų ir sa­va­jai da­liai. Už par­duo­tą der­lių pir­ko že­mės, jei lik­da­vo pi­ni­gų – dar ir tech­ni­kos.

Vė­liau pe­rė­mė tė­vų ūkį. Da­bar dir­ba per 600 hek­ta­rų. 250 iš jų – Šiau­lių ra­jo­ne, Gil­vy­čiuo­se, ki­ti – ap­link Ku­ke­čius ir Kel­mę. Au­gi­na kvie­čius, mie­žius, pu­pas, rap­sus.

Pa­de­da ūky­je įdar­bin­ti dar ke­li žmo­nės. „Pa­vy­ko su dar­bi­nin­kais. Vi­si – vie­ti­niai žmo­nės. Vie­nas ūky­je dir­ba jau 15 me­tų. Nors žie­mą dar­bo ma­žiau, dar­bi­nin­kų neat­lei­džiu. O ras­ti pa­ti­ki­mų žmo­nių kai­me – ne taip leng­va. Žie­mą šiek tiek ato­sto­gau­ja. Po to va­lo pa­miš­kes, grio­vius, ruo­šia tech­ni­ką pa­va­sa­rio sė­jai“, – pa­sa­ko­ja ūki­nin­kas.

Prie že­mės pri­si­ri­šu­si ir žmo­na Edi­ta. Ji dir­ba so­cia­li­ne pe­da­go­ge Suau­gu­sių­jų mo­ky­mo cent­re. Šiuo me­tu mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se. Edi­ta, pa­sak Re­mi­gi­jaus, taip pat kai­mo vai­kas, ki­lu­si iš tos pa­čios Ku­ke­čių se­niū­ni­jos.

Ne­no­ri sve­ti­mos duo­nos

„Ne­no­rė­čiau emig­ruo­ti. Sun­ku bū­tų iš čia pa­bėg­ti, – svars­to Re­mi­gi­jus. – Ūki­nin­kau­ti ne­leng­va. Esi pri­klau­so­mas nuo gam­tos. Per­nai daug li­jo. Ja­vų ko­ky­bę iš­plo­vė lie­tus. Pa­ja­mos ma­žes­nės. Šie­met ir­gi ne­ma­žai kvie­čių ti­ko tik į pa­ša­ri­nius. Ge­rai, kad tu­ri­me na­šią tech­ni­ką. Ja­vų bent jau ne­li­ko lau­kuo­se.

Ant­ra ver­tus, kur da­bar leng­va? Gal emig­ra­ci­jo­je, kur koks bri­tas, iš­gir­dęs, kad kal­bi lie­tu­viš­kai, už­siun­do ant ta­vęs sa­vo pyp­lį: „Spirk tam atė­jū­nui į šik­ną.“? Ir vai­kas spi­ria, o tu pri­va­lai šyp­so­tis. Pa­ban­dy­tum paauk­lė­ti. At­si­dur­tum po­li­ci­jo­je. To­kias si­tua­ci­jas pa­sa­ko­ja grįž­tan­tys emig­ran­tai. Jų grįž­ta vis dau­giau. At­si­kan­da sve­ti­mos duo­nos.“

Gi­mi­nė­je ir tarp pa­žįs­ta­mų Dzvan­kaus­kai iš­girs­ta ir sėk­min­gų emig­ran­tų is­to­ri­jų. Iš­vy­kę sve­tur kai ku­rie tau­tie­čiai gau­na ge­rai ap­mo­ka­mus dar­bus, nu­si­per­ka būs­tus, pi­ni­gus už­dir­ba leng­viau ne­gu Lie­tu­vo­je. Ta­čiau kal­bė­da­mas apie sve­ti­mą duo­ną Re­mi­gi­jus gal­vo­ja ne tik apie sa­ve, bet ir apie sa­vo vai­kus bei tė­vus.

Čia jų vai­kai – ly­gūs tarp ly­gių. Ne­di­de­li at­stu­mai į mo­kyk­lą. Neb­ran­gūs bū­re­liai.

Ga­liau­siai, kaip pa­lik­ti ta­ve išau­gi­nu­sius, tau tiek me­tų paau­ko­ju­sius tė­vus? Kas jiems pa­dė­tų se­nat­vė­je?

Abu ūki­nin­kų Ste­fa­ni­jos ir Juo­zo Dzvan­kaus­kų vai­kai li­ko gim­ti­nė­je. Duk­ra Ra­sa dir­ba vo­ka­lo mo­ky­to­ja Kel­mės me­no mo­kyk­lo­je. Re­mi­gi­jus ūki­nin­kau­ja.

Dir­ba tam, kad gy­ven­tų

Re­mi­gi­jus nei­dea­li­zuo­ja ūki­nin­ko dar­bo. Tai tik dar­bas. Jis rei­ka­lin­gas tam, kad gy­ven­tum. Tuo tar­pu emig­ra­ci­jo­je dau­ge­lis žmo­nių gy­ve­na tik tam, kad ten sun­kiai dirb­tų.

Ūkio dar­bus jis pla­nuo­ja taip, kad lik­tų lai­ko poil­siui ir po­mė­giams. Kad kuo dau­giau lai­ko pra­leis­tų su sū­nu­mis ir šei­ma. Vi­są šei­mą vie­ni­ja po­mė­gis mu­zi­kai.

Nors ran­kos, kaip pa­ts sa­ko, kve­pia ben­zi­nu, Re­mi­gi­jus kar­tais sa­vait­ga­liais dar pai­ma mu­zi­kos inst­ru­men­tą. Žmo­na Edi­ta dai­na­vo Kel­mės kul­tū­ros cent­ro cho­re „Can­tio“.

Vy­riau­sias sū­nus Ig­nas jau sep­ty­nio­li­kos me­tų. Bai­gė bir­by­nės kla­sę Kel­mės me­no mo­kyk­lo­je. Pas­kui dar ket­ve­rius me­tus mo­kė­si pa­pil­do­mai. Gro­ja ir ki­tais inst­ru­men­tais. Va­sa­rą da­ly­vaus res­pub­li­ki­nė­je dai­nų šven­tė­je.

Ke­tu­rio­lik­me­tis Pau­lius gro­ja lumz­de­liu, yra lai­mė­jęs ne vie­ną mu­zi­ki­nį kon­kur­są. Skam­bi­na pia­ni­nu. Abu sū­nūs gro­ja „Kel­my­nės“ ka­pe­lo­je. Ar pa­mils mu­zi­ką jau­niau­sias pust­re­čių me­tų Džiu­gas, dar neaiš­ku.

Čem­pio­nas

Dar vie­nas šei­mos po­mė­gis – au­to­mo­bi­lių lenk­ty­nės. „Vi­si esa­me ben­zin­gal­viai“, – sod­raus že­mai­tiš­ko hu­mo­ro ne­sto­ko­ja po­nas Re­mi­gi­jus. Jau še­še­ri me­tai jis drau­gau­ja su au­to­mo­bi­lių spor­tu.

Nau­jas po­mė­gis at­si­ra­do tuo­met, kai su­si­pa­ži­no su kel­miš­kiu lenk­ty­ni­nin­ku To­mu Sa­vic­ku. Ra­lio su­bti­ly­bių jį mo­kė kel­miš­kiai Sva­jū­nas Kui­zi­nas ir Ra­mū­nas My­nio­tas.

Au­to­ra­lio var­žy­bo­se R. Dzvan­kaus­kas va­žiuo­da­vo po­ro­je su Da­riu­mi Dzi­mi­da­vi­čiumi. Da­bar va­žiuo­ja su sa­vo kai­my­nu Ne­ri­ju­mi Kar­pu. Per­nai ši po­ra Lie­tu­vos ra­lio sprin­to var­žy­bo­se lai­mė­jo tre­čią­ją vie­tą, šie­met ta­po Lie­tu­vos čem­pio­nais dviem ra­tais va­ro­mų au­to­mo­bi­lių kla­sė­je.

Sau­sio 19 -ąją lau­kia dar vie­nos var­žy­bos Lat­vi­jo­je.

Re­mi­gi­jus lenk­ty­niau­ja au­to­mo­bi­liu „Hon­da Ci­vic Ty­pe“, ku­rį lenk­ty­nėms pri­tai­kė pa­ts su apie tech­ni­ką nu­si­ma­nan­čiais drau­gais. Ta­čiau ir au­to­mo­bi­lio per­dir­bi­mas kai­nuo­ja la­bai bran­giai. Ar ne­pyks­ta dėl iš­lai­dų žmo­na?

Re­mi­gi­jus sa­ko, jog žmo­na Edi­ta kaip tik yra tas va­rik­lis, ku­ris už­ve­da ir ska­ti­na tu­rė­ti po­mė­gių. Ji ir pa­ti da­ly­vau­ja mo­te­rų sla­lomo var­žy­bo­se. Yra lai­mė­ju­si pri­zą.

Ji mėgs­ta ir var­žy­bas ant le­do. Var­žy­bo­se ant le­do šie­met ruo­šia­si da­ly­vau­ti ir vy­riau­sias sū­nus Ig­nas. Spe­cia­liai lenk­ty­nėms ant le­do šei­ma tu­ri au­to­mo­bi­lį „Mit­su­bi­chi Colt“.

Re­mi­gi­jus ne­sle­pia – au­to­mo­bi­lių var­žy­bos ke­lia daug jau­du­lio. Bet jau­du­lys bū­na tik prieš star­tą. Pas­kui akys pa­si­da­ro kvad­ra­ti­nės – ir le­ki. Va­do­vau­ja­si po­sa­kiu: „Jei bi­jai ne­da­ryk. Jei da­rai, ne­bi­jok.“

Au­to­rės nuo­tr.

Edi­ta ir Re­mi­gi­jus Dzvan­kaus­kai ne­si­gai­li li­kę gim­ti­nė­je.

Re­mi­gi­jus Dzvan­kaus­kas sa­ko, jog, dirb­da­mas sa­vo ūky­je, jau­čia daug įtam­pos, bet dar­bus pa­vyks­ta su­pla­nuo­ti taip, kad lik­tų lai­ko ir spor­tui. Bū­da­mas emig­ra­ci­joe to ne­ga­lė­tų sau leis­ti.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Re­mi­gi­jus Dzvan­kaus­kas (de­ši­nė­je), va­žiuo­da­mas po­ro­je su Ne­ri­jum Kar­pu (kai­rė­je), pel­nė tau­rę, nes ta­po Lie­tu­vos čem­pio­nais dviem ra­tais va­ro­mų au­to­mo­bi­lių kla­sė­je. Vi­du­ry­je – Kel­mės au­to­mo­bi­lių spor­to klu­bo va­do­vas To­mas Sa­vic­kas.