Vienuoliktas Dievo įsakymas: „Nepriekabiauk“

Vie­nuo­lik­tas Die­vo įsa­ky­mas: „Nep­rie­ka­biauk“

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Iš­ki­lus vie­šu­mon Sei­mo na­rio Kęs­tu­čio Pū­ko prie­ka­bia­vi­mo skan­da­lui, bu­me­ran­gu iš praei­ties at­si­ri­to prie­ka­bia­vi­mo is­to­ri­jų ban­ga. Mo­te­rys po sep­ty­ne­rių ar de­šim­ties me­tų pri­si­mi­nė, kaip, pa­si­nau­do­da­mi sa­vo pa­dė­ti­mi (o gal iš nuo­šir­daus su­si­ža­vė­ji­mo?), prie jų mei­li­no­si teat­ro va­do­vai, dai­li­nin­kai, pro­fe­so­riai, re­ži­sie­riai ir ki­ti šiuo me­tu aukš­tas po­zi­ci­jas vi­suo­me­nė­je uži­man­tys, ne­tgi na­cio­na­li­nes kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jas gau­nan­tys vy­rai.

Pū­ką pri­smei­gu­si prie­ka­bia­vi­mo ada­ta per­vė­rė ne­tgi Egi­di­jų Va­rei­kį, siun­ti­nė­ju­sį sa­vo ei­les ko­le­gėms, žur­na­lis­tėms ir ki­toms pa­žįs­ta­moms.

Skep­ti­kas sa­ky­tų: „Toms mo­te­rims nie­kaip neį­tik­si. Kaip Pū­kas pa­ro­dy­si dvi­gu­lę sa­vo lo­vą – blo­gai, kaip Va­rei­kis nu­sių­si ei­lė­raš­tį, į ku­rį su­dė­jai vi­są šir­dį, – vėl blo­gai.“

Pa­ly­gi­nus su Jo­nai­čiu, ku­ris mo­te­ris iš­prie­var­tau­da­vo, nu­žu­dy­da­vo, ir už­kas­da­vo miš­ke ar­ba su Dem­ba­vos tra­ge­di­ja, kai gy­va mer­gai­tė, ne­pri­si­šau­ku­si pa­gal­bos, su­de­gin­ta au­to­mo­bi­lio ba­ga­ži­nė­je, šios is­to­ri­jos ke­lia tik juo­ką.

Keis­ta, kad tos stu­den­tės pro­ble­mos į vie­šu­mą ne­kė­lė tuo­met, kai tie pa­lai­dū­nai pro­fe­so­riai prie jų prie­ka­bia­vo, o pra­kal­bo tik da­bar sau­giai bai­gu­sios uni­ver­si­te­tus ir aka­de­mi­jas, pa­to­giai įsi­tai­siu­sios pro­fe­si­jos sri­ty­je? Gal bi­jo­jo? Pro­fe­so­rius vi­sais at­ve­jais bu­vo stip­rio­ji pu­sė. Bet ko­kią dvi­ko­vą, tik­riau­siai bū­tų lai­mė­jęs jis.

Bet dar keis­čiau, kai Sei­mo na­riai, užuo­t ver­tę kal­nus tau­tos la­bui, gal­vo­ja, kaip įver­tus į lo­vą pa­dė­jė­jas, kad, užuo­t kū­rę įsta­ty­mus, ku­ria ei­lė­raš­čius ir siun­ti­nė­ja ko­le­gėms. Ne­tu­ri ką veik­ti?

O į pro­fe­si­nes aukš­tu­mas pa­ki­lę pro­fe­so­riai, pa­si­nau­do­da­mi sa­vo pa­dė­ti­mi ir įga­lio­ji­mais, vi­lio­ja stu­den­tes.

Tarp de­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų, ku­rie drau­džia žu­dy­ti, vog­ti, sve­ti­mo­te­riau­ti nė­ra įsa­ky­mo „Nep­rie­ka­biauk“.

Vy­res­nio­sios kar­tos lek­si­ko­ne pa­ts žo­dis tu­rė­jo kiek ki­to­kią reikš­mę. Kai dėl ko nors su­si­ner­vi­nę tė­vai pra­dė­da­vo bam­bė­ti, ma­mos juos ra­min­da­vo: „ne­prie­ka­biauk“, „ne­si­ka­bi­nėk“, „neieš­kok pri­či­nių“. O vy­riš­kio lin­di­mas prie mo­ters bu­vo va­di­na­mas ki­bi­ni­mu.

Ma­no kar­tos mer­gai­tėms dar pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je ber­niu­kai tam­py­da­vo už ka­sų, kar­tais kils­tel­da­vo į vir­šų si­jo­ną. Taip da­ry­da­vo, nes tur­būt ma­ty­da­vo, jog ši­taip jų tė­čiai ki­bi­na ma­mas. Tai gal da­bar iš­siaiš­kin­ti, kur tie bu­vę kla­sio­kai gy­ve­na ir ap­kal­tin­ti juos prie­ka­bia­vi­mu? Gal ku­ris nors bū­tų pa­sie­kęs ko­kių pro­fe­si­nių aukš­tu­mų ar­ba ga­vęs na­cio­na­li­nę pre­mi­ją? Vi­sai ne­blo­gai bū­tų pri­spjau­dy­ti į jų gar­bin­gą gy­ve­ni­mą?

O jau kal­bant apie uni­ver­si­te­tą maž­daug pu­sė kur­sio­kių bu­vo įsi­my­lė­ju­sios pro­tin­gus, in­te­li­gen­tiš­kus pro­fe­so­rius. Bet ne­pri­si­me­nu, jog ku­ris nors prie stu­den­čių bū­tų prie­ka­bia­vęs. Gal sun­kio­mis po­ka­rio są­ly­go­mis išau­gę ir su­bren­dę aka­de­mi­kai bu­vo mo­ra­liai sta­bi­les­ni...

Šiais lai­kais prie žo­džio „prie­ka­biau­ti“ pri­dė­tas ro­ži­nis žo­de­liu­kas „sek­sua­liai“ taip su­reikš­mi­no šį veiks­mą, kad jau ir akies pa­mer­ki­mas ar stip­res­nis ran­kos pa­spau­di­mas kve­pia nu­si­kal­ti­mu.

Ri­ba tarp prie­ka­bia­vi­mo ir dė­me­sio pa­ro­dy­mo – la­bai plo­na. Vie­nas ko­le­ga pa­juo­ka­vo, kad pro­fsą­jun­gos ga­lė­tų pa­teik­ti mo­te­rų ir vy­rų bend­ra­vi­mo ko­lek­ty­ve tvar­kos ap­ra­šą.

O gal tarp de­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų įra­šy­ti vie­nuo­lik­tą­jį :"Nep­rie­ka­biauk“. Tik ar to­kie laz­dos per­len­ki­mai neat­si­suks prieš pa­čias mo­te­ris? Ar neat­si­tiks taip, kad vy­ras prie mo­ters iš vi­so bi­jos net priei­ti ar­čiau kaip per pen­kis met­rus? Kaip sto­vint ei­lė­je ban­ke...

Taip jau yra kai ku­rio­se la­bai ci­vi­li­zuo­to­se vals­ty­bė­se, kur gy­ve­na la­bai eman­ci­puo­tos mo­te­rys. Ten spar­čiai dau­gė­ja vie­ni­šų, ne­su­si­tuo­ku­sių žmo­nių. Pras­tė­ja de­mog­ra­fi­nė si­tua­ci­ja.

Kar­tais at­ro­do, jog pa­sau­ly­je įjung­ta spe­cia­li pro­tin­gų, ci­vi­li­zuo­tų žmo­nių po­pu­lia­ci­jos ma­ži­ni­mo pro­gra­ma. Li­be­ra­lė­ja po­žiū­ris į šei­mą. Tuok­tis no­ri vy­ras su vy­ru, mo­te­ris su mo­te­ri­mi. Prii­ma­mi įstay­mai, kad iš dar­bo ga­li­ma at­leis­ti nėš­čias mo­te­ris. Vis­kas da­ro­ma, kad gim­tų kuo ma­žiau vai­kų.

Prie­ka­bia­vi­mų su­reikš­mi­ni­mas ga­li tap­ti dar vie­na bom­ba jau ir taip pra­stai Lie­tu­vos de­mog­ra­fi­nei si­tua­ci­jai. Į kom­piu­te­rius su­lin­dę jau­nuo­liai nei drįs­ta, nei mo­ka bend­rau­ti su prie­šin­gos ly­ties at­sto­vė­mis. O jei­gu dar pra­dės bi­jo­ti, kad bus ap­kal­tin­ti sek­sua­li­niu prie­ka­bia­vi­mu, iš vi­so nu­si­spjaus ir ne­kurs šei­mų.

Juk da­bar yra dau­gy­bė ki­tų ma­lo­nių da­ly­kų, gal net ma­lo­nes­nių už dau­gi­ni­mą­si!

Ir kaip šio­se prie­ka­bia­vi­mo si­tua­ci­jo­se be­smerk­tu­me Kęs­tu­tį Pū­ką, jis su­ge­bė­jo net pen­kis kar­tus ves­ti ir į pa­sau­lį pa­leis­ti de­šimt vai­kų. Tik­riau­siai, ir ali­men­tus vi­siems jiems mo­kė­jo ir mo­ka. Vals­ty­bei ne­rei­kia pri­dė­ti iš Vai­kų iš­lai­ky­mo fon­do. Ne did­vy­ris. Bet mei­lės žmo­gus – ir ne ki­taip.

Dėl šių iro­niš­kų pa­ste­bė­ji­mų te­neį­si­žei­džia mo­te­rų tei­sių gy­nė­jos. Jos at­lie­ka svar­bų dar­bą, nes vy­rai pa­triar­cha­li­nių re­lik­tų tirš­to­je mū­sų vi­suo­me­nė­je uži­ma do­mi­nuo­jan­čią pa­dė­tį. Daž­niau­sia jie ma­žiau dir­ba, bet gau­na di­des­nes al­gas. Mo­te­ris tu­ri bū­ti ke­lis kar­tus pra­na­šes­nė už vy­rą, kad lai­mė­tų ko­kį nors su kar­je­ra ar ta­len­tu su­si­ju­sį kon­kur­są. Ji ne­re­tai disk­ri­mi­nuo­ja­ma net sa­vo pa­čios šei­mo­je: že­mi­na­ma, nie­ki­na­ma, pa­ti­ria fi­zi­nį, fi­nan­si­nį ir sek­sua­li­nį smur­tą. Ge­rai, kad bent po tru­pu­tį ban­do­ma šias ne­ge­ro­ves iš­gy­ven­din­ti.

Bet... Be­ra­šant ši­tas ei­lu­tes į re­dak­ci­ją už­su­ko mo­te­ris. „Įdė­kit skel­bi­mą. No­riu su­si­pa­žin­ti su vy­ru.“

Ir pa­neik tu, žmo­gau, nuo tų lai­kų, kai Die­vas Ado­mui su­kū­rė Ie­vą, iš­si­lai­kiu­sią tra­di­ci­ją – vy­rui rei­kia mo­ters, mo­te­riai – vy­ro.

Tad po­ruo­ki­tės, my­lė­kit ir gim­dy­ki­te vai­kus. Var­dan tos! Juk atei­na pa­va­sa­ris!