Naujausios
KOMENTARAS
Vieni limuzinais, kiti – vežimais
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Panašu, jog šiuose Seimo rinkimuose aštuoniolika Lietuvos partijų startavo ne vienodomis sąlygomis. Į lenktynių trasą vieni išvažiavo limuzinais ir visureigiais, kiti – dviračiais ir vežimais.
Tai ne tuščia metafora. O begėdiškas valdžia vis pasidalijančių sisteminių partijų lapnojimas iš skurdaus Lietuvos biudžeto.
Partijų dotacijoms iš biudžeto šiemet skirta 20 milijonų 278 tūkstančiai litų.
Televizijos ekrane kasdien po kelis kartus šmėsčiojo premjero ir Seimo pirmininkės veidai, žadantys dabar tai jau tikrai kurti gerovės valstybę.
Reklamos minutė televizijoje – brangesnė už auksą. Bet argi gaila lietuvaičių uždirbtų pinigų? Kaip skelbia spauda, konservatoriai nesikuklindami tam reikalui pasiskyrė 1,6 milijono litų.
Kaip informuoja žiniasklaida, iš kuklumo nemirs ir kitos iš biudžeto finansuojamos partijos. Jos rinkimams vidutiniškai galėjo išleisti po pusę milijono litų. Didžioji dalis šių pinigų – biudžeto asignavimai.
Ir tokie dalykai Lietuvoje vyksta, kai dėl lėšų trūkumo uždaromos mokyklos, didinamas mokinių skaičius klasėse, nekompensuojami vaistai sunkiomis ligomis sergantiems vaikams, ilginamas pensinis amžius, senukams negrąžinami mažinant pensijas nusavinti vargani jų litai.
Atsisukusios čiaupą, iš kurio bėga valstybės pinigai, partijos tapo naujomis biudžetinėmis įstaigomis, pakeitusiomis uždarytus ligoninių skyrius, mokyklas, bibliotekas ir kultūros namus.
Negana to, kad būdamos valdžioje jos neūkiškai valdo valstybę, nugyvena Lietuvą, bet dar gauna ir milijoninę premiją, kad vėl laimėtų mandatų ir toliau tyčiotųsi iš žmonių.
Mokesčius dar mokantis Lietuvos žmogus tapo už maistą dirbančiu arkliu. Pasirodo, dar ir nuo maisto turi sutaupyti, kad pats sau nusipirktų pakinktus ir balną – paremtų valdančiąsias partijas.
Rinkimų sistema, kai vienos partijos finansuojamos iš biudžeto, kitos – tik iš aukų ir iš partijos nario mokesčio, – aiškiai diskriminacinė.
Jeigu jau valstybė nusprendė, kad reikia finansuoti partijų dalyvavimą rinkimuose, visų startui turėtų būti skiriamas vienodas, bet ne toks didelis finansavimas.
Kur reikia išleisti tiek pinigų? O gal rinkimai tampa pirkimais? Manau, jog protingiems ir sąžiningiems rinkimams užtenka to, ką parengia Vyriausioji rinkimų komisija.
Kiekvienas rinkėjas gauna leidinuką su kandidatų programomis. Gali atsisėsti, ramiai pastudijuoti programas ir apsispręsti. Tik leidinėlyje reikėtų pateikti šiek tiek daugiau informacijos apie kandidatą: kur jis gyvena, koks jo išsilavinimas, ką dirba, kokios jo gyvenimo vertybės. Ir dar reikėtų, jog toks leidinėlis pasiektų kiekvienus namus.
O savo išmintį kandidatas turėtų pademonstruoti susitikimuose su rinkėjais. Deja, susitikimai lyg ir išėję iš mados, nors turėtų rungtyniauti ne plakatai su kandidatų nuotraukomis, ne bukletukai, pripildantys šiukšlių dėžes, o kandidato elgesys, jo protas ir kompetencija.
Rinkimų organizatoriai turėtų pasirūpinti ir dar vienu mažmožiu – tvarkingomis skelbimų lentomis. Po stiklu turėtų kabėti kandidatų nuotraukos, trumpos programos, biografijos ir kita rinkėjui reikalinga informacija.
Deja, dabar tenka „muštis“ dėl vietos šiukšlyną primenančiose skelbimų lentose. Vakare pakabini skelbimą apie susitikimą ar plakatą, rytą randi jį nuplėštą arba ant viršaus užklijuotą kitos partijos kandidato plakatą.
O kai kurių kandidatų nuotraukos sudarkytos: į dantis “sudėtos“ plombos, išdurtos arba paryškintos akys, pripaišyti ūsai ir t. t.
Argi tai pagarba kandidatams į Seimą? O gal tai išankstinis kerštas?
Vieno kaimo gyventojas atvirai piktinosi: „Prikabina čia visokių snukių. Mums nėra kur klijuoti skelbimų!“
Nesisteminių partijų kandidatai diskriminuojami ir kita prasme. Valdančios daugumos atstovai dažniausiai yra įtakingi. Pavyzdžiui, nuo jų gali priklausyti projektų finansavimas, patikrinimo rezultatai. Juos į susitikimus su rinkėjais lydi kelių asmenų delegacijos: merai, administracijos direktoriai, seniūnai. Neformalią agitaciją veda biudžetinių įstaigų darbuotojai. Viena tokių darbuotojų išsitarė, jog rinkimų kampanijos metu net sekama, kas už ką agituos ir su kuo bendraus.
Maža to, valstybininkų diskriminuojamas partijas diskriminuoja ir televizija, turinti didelės įtakos apsisprendimui.
Kai kurie ministrai keliauja iš laidos į laidą. Atrodo, jog jie net nakvoja televizijos studijoje, o darbe nespėja nė sušildyti savo kėdės. Jų nuomonė atvirai proteguojama. Ekspertai jiems sąmoningai ar nesąmoningai priskiria kitų lyderių pasakytas protingas mintis arba sureikšmina jų pačių kad ir neprotingus samprotavimus.
Tuo tarpu mažesniųjų partijų atstovai, pakviesti į valstybės finansuojamus debatus, kartais negauna net dorai išsižioti. Laidos vedėjai ir politologai, užuot išlikę neutralūs, korektiški, viešai demonstruoja savo simpatijas ir antipatijas. Lyg kokie egzaminatoriai „sukirtinėja“ pašnekovus. Reta debatų laida virsta protų ir idėjų mūšiu.
Ką gi, bet tauta jau pasirinko. Pasirinko tuos, kurių yra verta. Ir gyvensime toliau taip, kaip esame verti.
Autorės nuotr.
NEPAGARBA: Tokiuose šiukšlynuose gėda kabinti plakatą su kandidato veidu ir apskritai būti kandidatu.
