Verslas – atstumtieji vaikai?

KO­MEN­TA­RAS

Vers­las – at­stum­tie­ji vai­kai?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kel­mės ra­jo­no ta­ry­bos na­rė su­si­ti­ki­me su gy­ven­to­jais ra­gi­no žmo­nes im­tis so­cia­li­nio vers­lo – glo­bo­ti sve­ti­mus, tė­vų at­stum­tus vai­kus. Pas­kai­čia­vo net kiek įma­no­ma per mė­ne­sį už­dirb­ti.

Po jos žo­džių aky­se iš­ki­lo vie­nuo­se kai­me­lio bend­ruo­me­nės vai­kų na­muo­se ma­ty­tas vaiz­das. Iš­gir­dę, jog at­va­žia­vo di­rek­to­rės au­to­mo­bi­lis, ma­žy­liai strim­gal­viais puo­la į kie­mą. At­ro­do lyg ma­ži lėk­tu­vė­liai – iš­sklei­dę ran­kas puo­la sa­vo gel­bė­to­jai į glė­bį. Su vi­sa jė­ga. Čiup­lu­tė, lie­sa vai­kų na­mų įkū­rė­ja net su­svir­du­liuo­ja nuo vie­nas po ki­to į ją at­si­tren­kian­čių vai­kų. Bet šyp­so­si, su­pran­ta, kad vai­kai spė­jo jos per nak­tį pa­siilg­ti.

Di­rek­to­rė sė­da ant minkš­ta­suo­lio. Ją ap­lim­pa še­ši ma­žy­liai. Kiek­vie­ną so­di­na­si ant ke­lių, pa­glos­to, pa­klau­sia, kaip mie­go­jo. Ki­ti kant­riai lau­kia sa­vo ei­lės. O pa­te­kę ant ke­lių spau­džia­si prie krū­ti­nės tar­si no­rė­tų įlįs­ti į pa­čią šir­dį ir ten pa­si­lik­ti.

Ma­ži vai­kų na­me­liai išau­go ša­lia vai­kų die­nos cent­ro. Cent­rą lan­ko ke­lios de­šim­tys li­ki­mo nu­skriaus­tų ma­žy­lių. Po pa­mo­kų tie­siai į die­nos cent­rą atei­nan­tys vai­kai pa­val­go, pa­bū­na švie­sio­se, erd­vio­se pa­tal­po­se, pa­ruo­šia pa­mo­kas, pa­žai­džia lau­ke, pri­sė­da prie kom­piu­te­rio. Va­ka­re ei­na na­mo, nors ne vi­si no­riai. Kai ku­rie pa­vy­di čia pa­si­lie­kan­tiems vai­kų na­mų gy­ven­to­jams.

Tik nak­čiai grįž­da­mi į na­mus jie trum­piau jau­čia sa­vo skur­dą, ne­pri­tek­lių, ge­rian­čius ar­ba ne­ge­ban­čius jais pa­si­rū­pin­ti tė­vus. Jie dar tu­ri vil­ties, kad vis­kas pa­si­keis.

Glo­bos na­me­liuo­se lie­ka tie, ku­rių ap­lin­ka neį­ma­no­ma sau­giam gy­ve­ni­mui. Jų šir­de­lės „ma­ma“ šau­kia tą, ku­ri pri­glau­džia, pa­glos­to ir pa­sa­ko švel­nes­nį žo­dį. Ga­lė­tų va­din­ti tie­siog var­du ar­ba di­rek­to­re. Bet va­di­na ma­ma, nes šis žo­dis su­tei­kia dau­giau sau­gu­mo.

Jie per ma­ži svars­ty­ti, kad bio­lo­gi­nės mo­ti­nos kar­tais tam­pa tik gim­dy­to­jo­mis. Ačiū Die­vui, kad dar ne žu­di­kė­mis, nes ir to­kių pa­si­tai­ko.

Žo­dis „ma­ma“ šiems ma­žy­liams reiš­kia vi­są pa­sau­lį. Ma­ma – jų sau­lė, ne­šan­ti du svar­biau­sius da­ly­kus – švie­są ir ši­lu­mą. Ap­link ją tar­si ma­žas že­mės ru­tu­liu­kas su­ka­si vai­ko gy­ve­ni­mas.

Kas iš­tri­na pa­čios gam­tos duo­tą jų mo­ti­niš­ką ins­tink­tą? Per sun­kus, o gal per leng­vas gy­ve­ni­mas? Ap­lin­ka, ku­riai mik­liai pa­si­duo­da blo­giui neats­pa­rus jų cha­rak­te­ris? Men­ta­li­nis de­fi­ci­tas ar nuo­vo­kos sto­ka? Al­ko­ho­lis?

Ma­tyt, yra šim­tai iš anks­čiau at­si­neš­tų ir šio­mis die­no­mis su­si­for­ma­vu­sių so­cia­li­nių prie­žas­čių, ku­rios mo­ti­nos var­dą ir įvaiz­dį de­val­va­vo tiek, kad mo­ti­nai rei­kia pa­dė­jė­jų – so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, ku­rios pa­si­rū­pin­tų ofi­cia­liais jų vai­kų rei­ka­lais, nu­pirk­tų mo­ky­mo reik­me­nis, ap­reng­tų, iš­skalb­tų rū­be­lius, iš­vir­tų val­gio, o kar­tais iš­plau­tų ir grin­dis. Kai ku­rių vai­kams rei­kia ma­mos pa­kai­ta­lų – lai­ki­nų ar il­ga­lai­kių glo­bė­jų.

Ar po vai­kų atė­mi­mo ar­ba so­cia­li­nių dar­buo­to­jų įsi­ter­pi­mo į jų gy­ve­ni­mą jos at­virs­ta į mo­ti­nas ar bent pu­siau mo­ti­nas? Ar ir to­liau šir­dis joms skau­da dėl šimtg­ra­mio deg­ti­nės ir nau­jo su­gy­ven­ti­nio, o ne dėl vai­kų?

Bet ar mes dėl mo­ti­nos silp­ny­bių tu­ri­me tei­sę iš ne­lai­min­gų jos vai­kų da­ry­ti vers­lą? Te­gu ir so­cia­li­nį. Vers­le – pi­ni­gai. O šei­mo­je tu­ri vy­rau­ti mei­lė.

Ma­no kar­tos tė­vai kai­my­nams pa­dė­da­vo kas­ti bul­ves, kad vie­na kla­se vy­res­ni jų vai­kai ati­duo­tų nau­do­tą va­do­vė­lį. Va­do­vė­liai tuo­met bu­vo de­fi­ci­tas.

Kai­me­lio mo­te­rys iš šu­li­nio temp­da­vo van­de­nį, šil­dy­da­vo jį puo­de, skalb­da­vo sa­vo kū­di­kių pa­lu­tes ir šliauž­ti­nu­kus, nes saus­kel­nių ne­bu­vo. O jei lik­da­vo pus­va­lan­dis lais­vo lai­ko, skai­ty­da­vo kny­gas. Šven­ta­die­niais su­si­rink­da­vo pas ku­rią nors iš kai­my­nių per­skai­ty­to ro­ma­no ap­tar­ti. Ir ne­bu­vo jos iš­si­la­vi­nu­sios, dau­gu­ma bai­gu­sios aš­tuo­nias kla­ses ar­ba tik pra­di­nę mo­kyk­lą.

Šian­dien praė­ju­sio am­žiaus ma­mos, jau at­li­ku­sios gy­ve­ni­mo dar­bus, il­si­si smė­lio kal­ne­ly­je. Bet mums, išau­gi­nu­siems sa­vo vai­kus, kar­tais glau­džian­tiems ir anū­kus, jų la­bai il­gu. Daž­ną ry­tą gal­vo­je su­spur­da žo­džiai: „Man ta­vęs rei­kia, ma­ma“. Daž­ną šven­tę šir­dis ne­ra­miai dau­žo­si – trūks­ta ma­mos. O liū­de­sio aki­mir­ką tie­siog plė­šia sie­lą – taip no­rė­tų­si jai pa­si­guos­ti. Nes tik ji bu­vo ta at­ra­ma, prie ku­rios ga­lė­jai pri­glus­ti ir di­de­lio džiaugs­mo, ir ne­pa­gy­do­mo siel­var­to mi­nu­tė­mis.

Taip jau­čia­me mes, jau apau­gę nuo­skau­dų ir nu­si­vy­li­mų ran­dais, sto­vin­tys ei­lė­je prie išė­ji­mo į ne­bū­tį. O ką jau­čia mo­ti­ną tu­rin­tys ir drau­ge ne­tu­rin­tys ma­žy­liai, ku­riems dar vi­sas gy­ve­ni­mas prieš akis? Kas pa­dės jiems užaug­ti? Mū­sų so­cia­li­nis vers­las ar mū­sų mei­lė?

Vai­kų na­me­lius įkū­ru­si di­rek­to­rė sa­ko, jog at­stum­tie­ji vai­kai ir sve­ti­mų disk­ri­mi­nuo­ja­mi. Jei kai­me ap­va­gia kie­no nors so­dy­bą ar­ba iš­dau­žia lan­gą, kal­ti­na na­me­lių glo­bo­ti­nes. Nors čia au­ga tik ke­lios ma­žos mer­gai­tės, be dar­buo­to­jų nei­šei­nan­čios to­liau kie­mo.

Kar­tais ste­bi­na ir auk­lė­to­jų po­žiū­ris. Kai di­rek­to­rė, nu­si­ve­ža mer­gai­tes į mies­tą ir nu­per­ka joms nau­ją striu­kę ar ba­tus, dar­buo­to­jos su pa­vy­du sa­ko: „Kam rei­kė­jo pirk­ti – juk tu­rė­jo ati­duo­tų iš lab­da­ros.“

Sa­vo vai­ką at­stū­mu­si mo­ti­na jį tar­si pa­ženk­li­na. Jis lai­ko­mas at­lie­ka­mu žmo­gu­mi...

Mo­ti­nys­tė ge­ro­kai pa­žen­gė į prie­kį. Su­tei­kia­mos mo­ti­nys­tės ato­sto­gos, ma­ma­die­niai ir tė­va­die­niai. Praė­jo lai­kas, kai tu­rė­ti daug vai­kų jau­nos šei­mos gė­dy­da­vo­si, nes bū­da­vo ka­bi­na­ma aso­cia­lų eti­ke­tė.

Išau­gin­ti žmo­gų – ver­tin­giau ne­gu gau­ti na­cio­na­li­nę pre­mi­ją. Kad ir ko­kie svar­būs ar žy­mūs bū­tu­me, pa­si­bai­gus kar­je­rai, gat­vė­je ne vi­si, ku­rie iš to­lo len­kė gal­vas, ta­ve pa­svei­kins.

Am­žiams iš­lik­si tik tė­vu ar­ba ma­ma.

CI­TA­TA: „Ką jau­čia mo­ti­ną tu­rin­tys ir drau­ge ne­tu­rin­tys ma­žy­liai, ku­riems gy­ve­ni­mas prieš akis? Kas pa­dės jiems užaug­ti? Mū­sų so­cia­li­nis vers­las ar mū­sų mei­lė?