Valstybės kišenė – tai ne žmogaus piniginė

Vals­ty­bės ki­še­nė – tai ne žmo­gaus pi­ni­gi­nė

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Daž­nai pa­gal­vo­ju, ko­dėl vals­ty­bės fi­nan­sai ne­ga­lė­tų bū­ti val­do­mi taip, kaip sa­vo kuk­lią al­gą tvar­ko koks pro­tin­gas, tau­pus lie­tu­vis tau­tie­tis. Jis ne­kels puo­tos ir ne­leis sau pra­mo­gos, jei po to ne­liks pi­ni­gų duo­nos ke­pa­lui.

O vals­ty­bė­je – ki­taip. Pris­ta­ty­ta pra­mo­gų are­nų, nors kai­mo žmo­gus ne­tu­ri nė pa­do­raus ke­lio iki jų nu­va­žiuo­ti. Tu­ri­me ba­sei­nų ir pir­čių komp­lek­sų, spor­to cent­rų, bet tūks­tan­čiai žmo­nių dar ne­tu­ri nor­ma­laus ge­ria­mojo van­dens ir ka­na­li­za­ci­jos.

Ar­gi pro­tin­gas šei­mos tė­vas vie­nam vai­kui pirk­tų pra­ban­gų „Mer­ce­de­są“, kai ki­tas ne­tu­rė­tų net kur pa­kiš­ti gal­vos?

To­kios min­tys ki­lo po ke­le­to skam­bu­čių į re­dak­ci­ją.

Skruz­dė­ly­nės vien­sė­džio ūki­nin­kas Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius neieš­ko­jo žo­džių ki­še­nė­je, kal­bė­da­mas apie Kel­mės ra­jo­no, ypač Kra­žių se­niū­ni­jos ke­lius. Vieš­ke­liai duo­bė­ti. Au­to­mo­bi­liai ap­dul­ka. Kiek­vie­na ke­lio­nė pri­lygs­ta pra­ga­rui.

„Jei­gu mū­sų pro­tė­viai pri­si­kel­tų, val­džiai iš­karš­tų kai­lį, kad taip ap­lei­do kai­mo vieš­ke­lius. Gal ruo­šia­si ka­rui? Ke­lius duo­bėm iš­va­go­jo, kad ne­p­ra­va­žiuo­tų ru­sų tan­kai. NA­TO ka­riai tai va­ži­nė­ja greit­ke­liais. Jei­gu pa­va­žiuo­tų Kra­žių – Kark­lė­nų vieš­ke­liu, pri­vers­tų val­džią kaip mat išas­fal­tuo­ti ar bent pa­ly­gin­ti vieš­ke­lius“, – svars­tė ūki­nin­kas.

Že­mai­tu­kų veis­lės žir­gus au­gi­nan­tis M. Če­ka­vi­čius sa­vait­ga­lį į Kra­žiuo­se vy­ku­sius ren­gi­nius ve­žė žir­gą, kad juo ga­lė­tų pa­jo­di­nė­ti šven­tės da­ly­viai. Šo­kant per vie­ną iš duo­bių nu­lū­žo at­sar­gi­nis ra­tas, pri­tvir­tin­tas prie prie­ka­bė­lės šo­no.

Kai apie tai pa­pa­sa­ko­jo šven­tė­je su­tik­tam val­di­nin­kui, tas pa­ta­rė iš Pa­ši­lės iki Kra­žių jo­ti ark­liu – ma­žiau kra­tys.

Toks val­di­nin­ko po­žiū­ris į žmo­gų dar la­biau pa­pik­ti­no ūki­nin­ką. Jiems ne­rei­kia į Kark­lė­nus va­žiuo­ti nuo­sa­vu au­to­mo­bi­liu. Ir iš vi­so re­tai va­žiuo­ti ten rei­kia. Gal tik kar­tą per ke­le­rius me­tus, prieš rin­ki­mus...

Ne­rei­kia kas mė­ne­sį va­ry­ti au­to­mo­bi­lių į ser­vi­są. Tai da­ro vai­ruo­to­jai. Ne­rei­kia iš sa­vo ki­še­nės mo­kė­ti už bran­gias de­ta­les ir už pa­kar­to­ti­nes tech­ni­nes ap­žiū­ras. Už vis­ką su­mo­ka­ma iš biu­dže­to pi­ni­gų.

Iša­s­fal­tuo­ti ke­lių vie­tos val­džia ne­tu­ri lė­šų. O bent už­jaus­ti dul­kė­tais ir duo­bė­tais vieš­ke­liais va­žiuo­jan­čius žmo­nes ar bent pa­ly­gin­ti tu­ri­mus vieš­ke­lius, pa­si­ro­do, ir­gi ne­si­var­gi­na.

Au­to­mo­bi­lius lau­žo ne vie­nas Ma­ri­jus. Ne­se­niai ir šių ei­lu­čių au­to­rei tuo pa­čiu ke­liu te­ko pa­siek­ti Kup­še­lių kai­me gy­ve­nan­čią že­mėt­var­ki­nin­kų nu­skriaus­tą mo­te­rį.

Duo­bė ant duo­bės, vin­gis po vin­gio. Pil­na bur­na dul­kių. O au­to­mo­bi­lių tą šio­kia­die­nį ke­le­liu skrie­jo ir skrie­jo. Kal­bin­da­ma pa­ke­lė­se gy­ve­nan­čius žmo­nes su­ži­no­jau, jog ne vie­nas jų dir­ba Kra­žiuo­se ir Kel­mė­je. Tai­gi, va­ži­nė­ti ten­ka kas­dien.

Keis­čiau­sia, jog į žmo­nių var­gus su hu­mo­ru pa­žiū­rė­jo ir Kra­žių ren­gi­niuo­se da­ly­va­vęs Prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis. „Ki­to­kiuo­se pa­si­kal­bė­ji­muo­se“ pa­klaus­tas, ka­da bus išas­fa­tuo­tas vieš­ke­lis Kra­žiai – Kark­lė­nai, at­sa­kė: „Ar­ti­miau­siu me­tu“ ir pri­dū­rė, jog Vy­riau­sy­bei – ar­ti­miau­sias me­tas reiš­kia sa­vai­tę, sa­vi­val­dy­bei – mė­ne­sį.

Kai ra­jo­no Ta­ry­bos ko­mi­te­to po­sė­dy­je pa­klau­siau, ka­da Či­go­ny­nu va­di­na­ma­me Kel­mės pa­kraš­ty­je bus su­ren­ka­mos nuo­te­kos, van­dens tie­ki­mo įmo­nės di­rek­to­rius tik pa­trau­kė pe­čiais. Pas­kui paaiš­ki­no, jog van­dent­var­ka da­bar rū­pi­na­si Dva­ro gat­vės mik­ro­ra­jo­ne.

Tuo tar­pu į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nęs kel­miš­kis I. M. pik­ti­na­si, jog jau 60 me­tų gy­vuo­jan­čia­me Či­go­ny­no mik­ro­ra­jo­ne dar nė­ra ka­na­li­za­ci­jos įren­gi­nių.

„Dau­ge­lis mik­ro­ra­jo­no gy­ven­to­jų jau se­ny­vo am­žiaus. Ki­ti li­go­niai, var­to­mi lo­vo­se. Juos rei­kia nu­mau­dy­ti. Kaip tai pa­da­ry­ti, kai nė­ra nei van­den­tie­kio, nei ka­na­li­za­ci­jos?“

Dva­ro gat­vė­je anks­čiau gy­ve­nęs Kel­mės sen­buvis aiš­ki­na, jog ten bent van­dens bu­vę už­tek­ti­nai. O va­di­na­majame Či­go­ny­ne šie­met iš­džiū­vo ir šu­li­niai. Be to, šu­li­nių van­de­ny­je gau­su nit­ra­tų.

Pro mik­ro­ra­jo­ną van­den­tie­kis praei­na. Bet žmo­nės ne­no­ri pri­si­jung­ti, kol nė­ra ka­na­li­za­ci­jos. Kiek kar­tų rei­kės ka­si­nė­ti grio­vius ir ties­ti vamz­džius? Ge­riau vis­ką pa­da­ry­ti iš kar­to.

Val­di­nin­kai aiš­ki­na, jog da­bar­ti­niai va­ly­mo įren­gi­mai ne­pa­jėg­tų iš­va­ly­ti vi­so mies­to ka­na­li­zuo­to van­dens. Pir­miau­sia rei­kia pra­plės­ti va­lyk­lą. O tam nė­ra pi­ni­gų.

I. M. ste­bi­si, kad jau be­veik tris de­šimt­me­čius iš­si­lais­vi­nu­sio­je Lie­tu­vo­je ne­pa­si­rū­pi­na­ma to­kiais ele­men­ta­riais, kas­die­nei žmo­gaus bui­čiai rei­ka­lin­gais da­ly­kais. Po pu­sę mi­li­jo­no ski­ria­ma ko­kiai nors aikš­te­lei, ku­rio­je kaž­ka­da bu­vo kenks­min­gos me­džia­gos, iš­va­ly­ti. Va­lė nuo kaž­ka­da ją ter­šu­sių naf­tos pro­duk­tų aikš­te­lę Už­ven­ty­je, va­lė Ty­tu­vė­nuo­se. Tam rei­ka­lui bu­vo pi­ni­gų, nors tas aikš­te­les ga­li­ma už­tver­ti, kad praei­viai iš to­lo ap­lenk­tų, ir su­tvar­ky­ti, kai žmo­nės tu­rės ele­men­ta­riau­sius bui­ties pa­to­gu­mus.

Taip su­dė­lio­ja­mi prio­ri­te­tai daž­niau­sia pa­tei­si­na­mi Eu­ro­pos rei­ka­la­vi­mais. Bet Eu­ro­pa tik­riau­siai ne­ži­no, kad dar dau­ge­lis ra­jo­no cent­ro žmo­nių gy­ve­na kaip de­vy­nio­lik­ta­ja­me am­žiu­je. Ge­ria už­terš­tą šu­li­nių van­de­nį ir gam­ti­nius rei­ka­lus at­lie­ka lau­ko tua­le­te.

Be­je, Eu­ro­pa jau drau­džia lau­ko iš­vie­tes. Ką da­rys Či­go­ny­no žmo­nės? Gal pra­šy­sis į tua­le­tą pas pa­to­gu­mus tu­rin­čius gi­mi­nai­čius? O gal skris tuš­tin­tis į kos­mo­są?

Kiek­vie­na tvar­kin­ga ir pro­tin­ga šei­ma sa­vo fi­nan­sus pir­miau­sia ski­ria gy­vy­biš­kai svar­biau­siems da­ly­kams.

Vals­ty­bė­je – vi­sai ki­taip. Biu­dže­tas iš­tru­pi­na­mas pa­gal kaž­ko­kius kri­te­ri­jus. Kiek­vie­nas gau­na sa­vo da­lį ir lau­kia ki­tų me­tų, kol gaus dar, kad ga­lė­tų už­kai­šio­ti be­si­žio­jan­čias sky­les.

Ar ne pro­tin­giau bū­tų su­tar­ti, jog vie­nais me­tais in­ves­tuo­ja­me tik į ša­lies ke­lius ir išas­fal­tuo­ja­me vi­sus ar bent di­džiu­mą vieš­ke­lių, ki­tais tie­sia­me van­den­tie­kį, tre­čiais tvar­ko­me ki­tą gy­vy­biš­kai svar­bų rei­ka­lą.

Bū­tent taip el­gia­si tvar­kin­gos lie­tu­vių šei­mos. Ir nors dau­ge­lio at­ly­gi­ni­mai – ma­ži, jie ne­vaikš­to nei al­ka­ni, nei ap­sku­rę, re­mon­tuo­ja­si na­mus, tvar­ko­si kie­mus.

indėliai