Naujausios
Užrištos burnos
Regina MUSNECKIENĖ
Kultūros darbuotojai, protestuodami dėl menkų atlyginimų, surengė tylius koncertus. Per tuos koncertus visuomenei pasirodė užrištomis burnomis.
Tikriausiai, patys to nesiekdami, kūrybingi protestuotojai pataikė į dešimtuką. Užrišta burna – ne tik koncertas be muzikos ir žodžių, ne tik aliuzija į tylinčią dainų šventę.
Tai tylinčią dorąją ir sveikąją mūsų tautos dalį simbolizuojanti metafora.
Šiaulių universitetas darbuotojams nesumoka atostoginių, neturi iš ko mokėti atlyginimų. Jų interesus turinti ginti profsąjungos pirmininkė ragina pakentėti, būti atsidavusiems universitetui, būti patriotais.
Vaiguvos mokytojai, norėdami išsaugoti miestelio vidurinę mokyklą, „sutaupo“ po vieną atlyginimą.
Supratingumą dėl sunkumų valstybėje rodo nepriteklius kenčiantys, bet daugiau nereikalaujantys pensininkai.
Didžioji dalis Lietuvos inteligentų dirba už darbui ir išsilavinimui neadekvatų atlyginimą.
Kaimo artojas, per porą valandų savo arkliuku suaręs kaimyno daržą, gauna penkiasdešimt litų. O pradedantis teisininkas, penkerius metus krimtęs sudėtingus mokslus, gauna 40 litų už dieną. Ir džiaugiasi, kad gavo darbo! Ne prekybos centre, o pagal specialybę.
Visi sąmoningi Lietuvos žmonės tai mato, viską supranta. Bet tyli tarsi būtų užrištomis burnomis.
Ir kultūros darbuotojai, užuot mušę būgnais kur nors Vilniuje, prie Vyriausybės, Seimo, Prezidentūros rūmų, rengę agitbrigadų pasirodymus, užsirišo burnas, kad, gink Dieve, nepasakytų ko nors nereikalingo.
Dar išmes iš darbo. Arba pradės persekioti. Teks viską palikus bėgti į užsienį.
Užtat tuščią protestuotojų nišą sumaniai užima gėjai. Apsivilkę geltonais marškiniais, laikydami plakatus, rėkiančius apie Lietuvoje pažeidžiamas jų teises, sutinka Europos komisijos narius, dalija jiems savo proklamacijas.
Ir negali suprasti, ko jiems dar reikia. Eitynės sostinės Gedimino gatve įvyko. Seimo narį Petrą Gražulį policija nuvilko eitynių nė nepamačiusį.
Juk ir mes, inteligentai, galėjome ponams iš Europos paverkti ant peties. Bet mes esame labai supratingi. Vis sutinkame pakentėti. Ir tai yra didžioji inteligento tragedija.
Nes tie, kurie dedasi didžiausiais Lietuvos patriotais, dažniausia pasigardžiuodami šlemščia Nepriklausomybės ir demokratijos vaisius, pasimėgaudami siurbia paskutinį valstybės kraują ir nežino žodžių: „palaukti“ ar „pakentėti“. Kai persivalgo, jie dar pavalgo. O mes leidžiame jiems tarpti ir vešėti.
Kultūros darbuotojų protestai vyko Dembavos tragedijos fone. Tai irgi savotiška metafora. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo šnekama, jog reikia kelti žmonių kultūros lygį. Nuo kultūros pareina šalies saugumas ir ekonomika.
Šnekos sau. Darbai sau. Kultūros darbuotojai apskaičiavo, jog per visą nepriklausomybės laikotarpį jų atlyginimai pakilo tik pusketvirto procento. Kaimuose uždaryti beveik visi kultūros namai. Nelieka bibliotekų. Uždarinėjamos mokyklos.
Tamsiose kaimų ir miestelių gatvėse nebešviečia ir kultūros židiniai.
Neuždaromos tik bažnyčios. Jų dar nepaveikė nei demografinė situacija, nei bloga finansinė padėtis. Tačiau ne kiekvienas žmogus gali pasiekti ir bažnyčią.
Kaimas, iki šiol gimdęs Lietuvai pačius stipriausius ir kūrybingiausius žmones, daug kur paliekamas be jokios auklėjimo ir švietimo įstaigos. Kaimas sotinasi iš televizijos ekranų tvoskiančia antikultūra.
Švietimo ir kultūros įstaigų pastatai atiduodami bendruomenėms. Mat jos gali gauti Europos Sąjungos lėšų jiems atnaujinti. Iš Europos pinigų apšiltinamos ir nudažomos sienos, pakeičiami radiatoriai, nuperkamos naujos kėdės.
Patogiau ir gražiau pašarvojami išmirštantys ramūs ir taikūs kaimo žmonės.
Rengiami gedulingi pietūs. Yra patalpos šeimų ir bendruomenės šventėms. Žodžiu, renovuoti bendruomenių namai iš dalies atlieka komunalinę funkciją.
O kaip su kultūra? Ar jos padaugėja dėl gražesnių ir patogesnių bendruomenės namų? Lyg šauksmas tyruose nuskamba Gailių bendruomenės pirmininkės žodžiai, jog kaimas norėtų susiburti dainai, šokiui, kitokiai saviraiškai. Bet specialisto nėra.
Kai kurių bendruomenių pirmininkai, apskritai, sunkiai prikviečia žmones pabūti drauge bent kartą per metus.
O kai kuriuose kaimuose šie namai atviri tik bendruomenės elitui. Čia nekviečiamos socialinės rizikos šeimos, kuriose šiuo metu auga ir patys tėvų pavyzdžiu auklėjasi apie trečdalis kaimo vaikų.
Reta bendruomenė imasi misijos bent nedideliame savo kaime mažinti socialinę, kultūrinę ir dvasinę atskirtį. Gal tik viena kita į savo veiklą įtraukia silpnesnius, socialiai pažeidžiamus žmones.
Bet dažniausia socialiai pažeidžiami ir vieniši manosi patys, kaip pašviesinti savo būvį arba užsidaro, kad niekas nematytų jų gyvenimo tamsos.
Antai tomis dienomis, kai bagažinėje buvo sudeginta septyniolikmetė iš Dembavos, tame pačiame Panevėžio rajone kita septyniolikmetė, pagimdžiusi mergaitę, kartu su naujagime nusiskandino. Tik šią 21 – ojo amžiaus Veronikos tragediją tuomet nustelbė kiti skaudūs įvykiai.
Kodėl jauna motina pasirinko mirtį sau ir savo mažylei? Tikriausiai, niekas jai nepasakė, jog kas benutiktų, ji yra svarbi ir mylima. Kad svarbus, reikalingas ir mylimas bus jos kūdikis. Kas ir kodėl užrišo burnas mergaitės artimiesiems? Kaip bręstančios tragedijos nepastebėjo socialiniai darbuotojai ir kaimo bendruomenė?
Juk bendravimo kultūra taip pat yra kultūros dalis. Bet pažiūrėkime, kaip tarpusavyje bendrauja net ir akademinis jaunimas. Dažnas nesurezga sakinio, nepaskaninto keiksmažodžiu.
Brutalaus, šiurkštaus, įžūlaus elgesio stilius tampa norma, mada, vizitine kortele.
Subtilus, mandagus, pagarbus ir kultūringas bendravimas laikomas naftalinu dvelkiančia atgyvena.
Ir niekas nepasikeis, kol būsime užrištomis burnomis. Kol mokytojai pataikaus krepšelių politikai, kad turėtų ką dėti į burną sau ir savo vaikui. Kol tėvai dievins arba pinigus, arba alkoholį, arba malonumus, o ne atsakomybę.
Kol žmonės nesuvoks, jog burna duota ne tik valgyti duoną, bet ir ištarti griežtą: „Daugiau taip negalima.“
