Už poros indelių jogurto – pažeidžiamas žmogus

KO­MEN­TA­RAS

Už po­ros in­de­lių jo­gur­to – pa­žei­džia­mas žmo­gus

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Neį­ga­lių­jų drau­gi­jos kie­me­ly­je vy­ko šven­tė. Drau­gi­jos au­to­bu­sė­lis su­ve­žė neį­ga­lius žmo­nes iš vi­so ra­jo­no į prie­mies­ty­je esan­čią būs­ti­nę. Ten jų lau­kė ne tik pro­gra­ma, bet ir vai­šės.

Ta­čiau ne­gir­din­ti mo­te­ris iš vie­nos se­niū­ni­jos kai­mo ne­drį­so brau­tis prie vai­šių sta­lo. Pas­to­vė­jo prie me­džio. Iš to­lo ste­bė­jo sa­vo li­ki­mo se­ses ir bro­lius. O jos tar­si ne­pas­te­bė­jo nie­kas. Na­mo su­grį­žo al­ka­na. Kaip to­je pa­sa­ko­je: „Ir aš ten bu­vau, alų mi­dų gė­riau, per barz­dą var­vė­jo – bur­noj ne­tu­rė­jau.“

Dar la­biau su­si­sie­lo­ju­si iš neį­ga­lių­jų va­ka­rė­lio grį­žo Par­kin­so­no li­ga ser­gan­ti kel­miš­kė. Mo­te­ris gė­di­jo­si val­gy­ti jo­gur­tą prie vi­sų, nes dre­ba ran­kos. Ša­lia sto­vė­ju­si li­ki­mo drau­gė pa­ta­rė pa­siim­ti po­rą in­de­lių, įsi­dė­ti į ran­ki­nę. Su­val­gys na­muo­se nie­kie­no ne­trik­do­ma.

Ta­čiau tai pa­ste­bė­ju­si neį­ga­lių­jų drau­gi­jos ta­ry­bos na­rė pri­puo­lė prie mo­ters, atė­mė jo­gur­to in­de­lius ir iš­va­di­no ser­gan­čią mo­te­rį va­gi­le. Grį­žu­si na­mo va­gi­le iš­va­din­ta mo­te­ris aša­ro­ja jau po­ra sa­vai­čių. Jau­čia­si ne­pag­rįs­tai ap­kal­tin­ta ir pa­že­min­ta.

Iš peš­ty­nių dėl jo­gur­to in­de­lio ga­lė­tum tik pa­si­juok­ti. Ta­čiau už jų – neį­ga­lus, jaut­rus ir pa­žei­džia­mas žmo­gus, tu­rin­tis to­kią pat tei­sę gy­ven­ti, da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se, vai­šin­tis, nes tos vai­šės, fi­nan­suo­tos ko­kio nors pro­jek­to ar sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to lė­šo­mis skir­tos vi­siems: ir prie me­džio pra­sto­vė­ju­siai kur­čia­jai, ir Par­kin­so­no li­ga ser­gan­čiai.

Bet, pa­si­ro­do, net tarp neį­ga­lių­jų įma­no­ma su­da­ry­ti to­kias kon­ku­ren­ci­nes są­ly­gas, kai prie sta­lo priei­na tik drą­ses­ni.

Šis vaiz­de­lis dar kar­tą pa­tvir­ti­na jau se­niai apie įvai­rias ne­vy­riau­sy­bi­nes or­ga­ni­za­ci­jas sklan­dan­čias kal­bas, jog drau­gi­jų, bend­ruo­me­nių, klu­bų ir ki­to­kių da­ri­nių va­do­vai ne­re­tai pa­si­jau­čia vos ne mi­nist­rais.

Ką ten mi­nist­rai... Dau­ge­lis jų pa­si­va­di­na vi­so­kiau­sių aso­cia­ci­jų pre­zi­den­tais.

Vir­ši­nin­ko sind­ro­mas – vie­nas iš ryš­kiau­sių kai­miš­kos lie­tu­vių kul­tū­ros ypa­tu­mų. Nes ir že­miau­sio in­te­lek­to žmo­gus ge­ba įsi­są­mo­nin­ti, jog bū­ti vir­ši­nin­ku yra ge­rai. Tad jei­gu pa­ts ne­pra­si­mu­ši bent iki ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos va­du­ko, tuo­met di­džiuo­jie­si aukš­tas pa­rei­gas einančiu sa­vo gi­mi­nai­čiu, pa­žįs­ta­mu, drau­gu. Pa­žin­ti­mi ir drau­gys­te gąs­di­ni vi­sus, kas tik pa­si­mai­šo ta­vo ke­ly­je. Dau­ge­lis dėl šven­tos ra­my­bės pa­ten­ki­na ta­vo no­rus. Jei ne­pa­ten­ki­na, dras­kai­si tol, kol pa­sie­ki sa­vo.

Pa­na­ši tar­pu­sa­vio san­ty­kių kul­tū­ra kles­ti ir ki­tuo­se vi­suo­me­nės ly­giuo­se bei sluoks­niuo­se.

Ar ne kul­tū­ros sto­ka, kai ra­jo­no va­do­vai nuo­sto­lin­gai dir­ban­čios įmo­nės fi­nan­si­nes pro­ble­mas vi­su svo­riu už­krau­na gy­ven­to­jams ant pe­čių?

Ar kul­tū­rin­ga, kai vers­li­nin­kas su dar­buo­to­ju da­li­ja­si tik nuo­sto­liais, o pel­nu jau ne­be­si­da­li­ja? O kar­tais, mo­ty­vuo­da­mas nuo­sto­liais, net ne­su­mo­ka at­ly­gio dar­bi­nin­kams, neat­sis­kai­to su ran­go­vais ir su­bran­go­vais, ne­grą­ži­na sko­lų pa­gal­bos ran­ką sun­kiu mo­men­tu iš­tie­su­siems?

Ar gra­žu, kai ra­jo­no Ta­ry­bos na­rys iš­si­rei­ka­lau­ja sa­vo gat­vei ap­švie­ti­mo, o kai­my­ni­nę gat­vę pa­lie­ka sken­dė­ti tam­so­je? Kai įta­kin­gi as­me­nys vals­ty­bės lė­šo­mis iš­sias­fal­tuo­ja gat­ves, ku­rio­se gy­ve­na, o neį­ta­kin­guo­sius pa­lie­ka ger­ti dul­kes ir tran­ky­tis duo­bė­mis?

De­šimt me­tų Ang­li­jo­je gy­ve­nu­si da­bar į Lie­tu­vą grį­žu­si „Šiau­lių kraš­to“ he­ro­jė Bi­ru­tė Juo­die­nė pa­ste­bi daug ge­rų da­ly­kų Lie­tu­vo­je, bet pa­ste­bi ir tai, jog lie­tu­viams la­bai trūks­ta bend­ra­vi­mo kul­tū­ros. Mes li­pa­me vie­ni ki­tiems per gal­vas.

Tą pa­tį sa­ko šim­tai lie­tu­vių, gy­ve­nan­čių už­sie­ny­je. Neį­si­gi­li­nę tei­sia­me. Ne­to­le­ruo­ja­me ki­to­kios nuo­mo­nės. Ne­kan­ki­na­mi są­ži­nės grau­ža­ties ga­li­me vie­nas ki­tą ap­gau­ti, nu­skriaus­ti. Do­ras žmo­gus tu­ri bū­ti nuo­la­ti­nės ko­vos bū­se­nos, kad lai­kus su­spė­tų ap­si­gin­ti.

Kar­tais si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je pri­me­na ge­du­lin­gus pie­tus kai­mo val­gyk­lo­je. Po il­gai už­tru­ku­sų gies­mių ir po­te­ria­vi­mo ima barš­kė­ti pei­liai ir ša­ku­tės. Vi­si sku­ba pri­si­krau­ti sa­vo lėkš­tes, nes, gink Die­ve, ga­li ne­lik­ti. Pas­ku­bo­mis ki­ša­si į bur­nas. Daug ne­kram­ty­da­mi ry­ja. Ir krau­na­si dar, kad vis­ko su­spė­tų pa­ra­gau­ti.

Gal dėl to kal­tas dar so­vie­ti­nį prie­sko­nį tu­rin­tis neiš­sig­ry­ni­nęs mū­sų ka­pi­ta­liz­mas? Gal ir lie­tu­vio na­cio­na­li­nis cha­rak­te­ris?

Juk tiek ne­daug lai­ko bu­vo­me lais­vi. Vis pa­verg­ti, vis oku­puo­ti. Lyg tie naš­lai­čiai. Vie­ni nuo­lan­kiai dai­ry­da­mie­si, kas iš sve­ti­mų­jų mus pa­glos­tys. Ki­ti nuo­lat pa­šiau­šę nu­ga­ras ir pa­si­ruo­šę ko­vai.

Tik oku­puo­ti gy­ve­no­me su lo­zun­gu „Žmo­gus žmo­gui – bi­čiu­lis, drau­gas, bro­lis“, to­dėl ir užuo­jau­tos vie­nas ki­tam bu­vo dau­giau.

Da­bar pro­tus su­mai­šė dar ir ne pa­ts ge­riau­sias va­ka­rie­tiš­kos kul­tū­ros prie­sko­nis, kai kiek­vie­no pro­ble­ma yra tik jo pro­ble­ma, kai lai­mi tas, kuris gar­siau rė­kia ir gra­žiau vai­di­na, kai ty­lu­sis ir ne­drą­su­sis nie­kam neį­do­mus, kai sve­ti­mas skaus­mas be­veik vi­siems sve­ti­mas.

Vie­na­me Sa­ma­rie­čių bend­ri­jos ren­gi­ny­je smui­ke­liu pro­fe­sio­na­liai grie­žė rad­vi­liš­kie­tis Ro­lan­das Se­rei­ka. Pap­ras­tas, nuo­šir­dus žmo­gus, sce­no­je ir vie­ny­bė­je su sa­vo smui­ke­liu pa­virs­tan­tis vir­tuo­zu. Jo­kio su­si­reikš­mi­ni­mo, jo­kios po­zos! Nie­ko dau­giau ir ne­ži­nau apie šio žmo­gaus gy­ve­ni­mą. Tik vi­sas jo kuk­lu­mas la­bai aso­cia­vo­si su My­ko­liu­ku iš Juo­zo Tu­mo Vaiž­gan­to „Dė­džių ir dė­die­nių“.

To­kių žmo­nių Lie­tu­vo­je taip pat yra daug. Jie pro­fe­sio­na­liai dir­ba sa­vo dar­bą, įgy­ven­di­na vers­lo idė­jas, čir­pi­na smui­ke­lį, at­si­duo­da sa­vo vaid­me­niui sce­no­je. Jie – ge­rie­ji, tik­rie­ji Lie­tu­vos my­ko­liu­kai, de­ja kar­tais at­si­du­rian­tys nie­ko ne­tu­rin­čių ir nie­ko neuž­gy­ve­nu­sių dė­džių pa­dė­ty­je.

Nes ten, kur neį­ga­li vi­di­nė kul­tū­ra, trūks­ta ir tei­sy­bės. Tad konf­lik­to prie­žas­ti­mi ga­li tap­ti net šim­tas gra­mų jo­gur­to.