Naujausios
KOMENTARAS
Tautinis imunitetas
(Arba patriotiškumo įskiepis lietuviui)
Regina MUSNECKIENĖ
Lietuviška vasara gausi patriotinius jausmus žadinančių renginių. Artėja liepos šeštoji – Valstybės diena. Didmiesčiai ir provincija švenčia Sąjūdžio 25 -ąsias metines. Paminėta birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena.
Šventėmis ir įsimintinomis datomis, žyminčiomis skausmingą tautos istoriją, Lietuva lenkia kitus kraštus. Bet ar nuo to daugėja meilės gimtajam kraštui ir tikrojo nesuvaidinto patriotizmo? Ar užtenka savo gimdytoją prisiminti tik per Motinos dieną? Ar užtenka apie Tėvynę kalbėti tik ypatingomis progomis?
Šiemet pavyko detaliau stebėti Gedulo ir vilties dienos renginius. Birželio 14-ąją prasidėjo masiniai šviesiausių protų trėmimai į Sibirą. Tai viena skaudžiausių datų, žyminčių lietuvių tautos naikinimą.
Žiūrėjau, kaip mokiniai kabina laiškus Lietuvai ant iš vielos išlankstyto medžio ir pagalvojau, jog sočiosios ir laimingosios Europos tautos neturi tokios istorijos ir tokios patirties. Jos kitaip – linksmiau ir lengvabūdiškiau – švenčia valstybės šventes.
Iš skaudžios mūsų tautos istorijos jaunimo širdyse turėtų sudygti ypatingo patriotiškumo daigai. Juk daug iškentėjusį, bet sugebėjusį išlikti žmogų labiau mylime ir gerbiame. Taip pat turėtume elgtis ir su Tėvyne.
Tremtinių prisiminimus mūsų vaikai turėtų garsiai skaityti per istorijos pamokas. Kviestis dar gyvus liudininkus ir klausyti jų pasakojimų. Kad skausminga šalies istorija gyventų mūsų protuose ir širdyse. Kad suvoktume, jog išlikę skaudžiuose istorijos kataklizmuose privalome atlaikyti ir naujuosius gundymus.
Taip, dalis jaunimo domisi šalies istorija. Dalyvauja misijoje „Sibiras“, tvarko tremtinių kapus. Dalis gražių, šviesių jaunuolių dar mėgsta lietuvių liaudies dainas ir senąsias giesmes. Dalis išsamiai studijuoja Lietuvos istoriją, mokosi lietuviškų amatų. Dalis nori prikelti baltišką kultūrą.
Tačiau, kai stebi su skaudžiausiais Lietuvos gyvenimo momentais susijusius renginius ir matai tik žilagalvius senukus, klausančius jaudinančių, prasmingų kalbų, kyla klausimas, kur dingusi visa Lietuvos jaunuomenė?
Kur moksleiviai, studentija, jaunos šeimos? Kokiuose virtualaus ar ypač materializuoto pasaulio labirintuose jie klaidžioja?
Dalis jų savo gyvenimą kuria po svetimų valstybių vėliavomis, kalba svetima kalba, persiima svetimomis manieromis?
Tačiau bent tie, kurie dar liko Lietuvoje dirbti už minimumą, studijuoti, mokytis amato ar su viltimi kurti savo verslo, regis, turėtų parodyti susidomėjimą savo šaknimis, savo tautos likimu. Tik tuomet įgytų tautinį imunitetą.
Gal tas žinojimas veiktų kaip skiepai? Gal nepasiduotų svetimos šalies didesnio minimumo ir rafinuotesnio išnaudojimo vilionėms?
Savų šaknų pažinimas ir jautrus požiūris galėtų būti stiprus meilės Tėvynei įskiepis. Bet jis prigytų tik prigludęs prie stipraus ir tvirto poskiepio.
Ar po virtualų ir globalų pasaulį nardantis jaunimas gebės tapti tuo tvirtu Lietuvos laukų medeliu, išauginsiančiu patriotizmo šaką?
Ar nepritekliuose besimurdantis jaunas žmogus jaus pasididžiavimą, kad Santariškių klinikose be pjūvio atlikta pirmoji pasaulyje širdies vožtuvų operacija? Ar jam svarbu, kad pagal Europos lėšų panaudojimą Lietuva iš dvidešimtos vietos pakilo į ketvirtąją?
Šios temos jam per plačios. Jaunimas tiesiog privalo koncentruotis į savo būties ir buities problemas, nes jo būvis kasdien priklauso nuo to, kiek litų dar liko piniginėje.
Ir ne jaunas žmogus sureikšmino pinigus. Tai padarė viesulu į mūsų gyvenimą įsiveržusi ir visas gyvenimo sritis apėmusi „pirk – parduok“ mada, kai be pinigo, regis, negali žengti nė žingsnio.
Atrodo, jog žmogus ir gyvena tik tam, kad mokėtų, mokėtų ir mokėtų. Kartelė užkelta aukščiau negu senosios demokratijos šalyse. O galimybės – keliskart mažesnės.
Turi būti tvirtas kaip uola, kad sugalvotum, kaip „prasisukti“ netobulame tobulų vartotojų pasaulyje ir dar išlikti patriotu.
Tėvynę mes siejame ne vien su valstybės sienomis apribota teritorija, bet ir su čia gyvenančiais žmonėmis. Ar turi ko pasiilgti svetur išvažiavęs jaunimas?
Pasiilgsta savo žemės, savo medžių, savo namų ir savo artimųjų. Bet artimuosius daugelis jau persikelia į svetimus kraštus. Pasiima močiutes ir motinas, tėvus ir senelius. Sukuria ten mažas Lietuvas, kalbančias savąja kalba, saugančias savus papročius.
Ar turi į ką atsiremti čia likęs jaunimas? Ar daug mūsų rodo patriotiškumo pavyzdį? Kiek tų asmenybių, kurias nuoširdžiai galėtų gerbti? Iš ko imti gyvenimo pavyzdį? Iš susidievinusių politikų, praradusių gėdos jausmą, neva gerinančių mūsų gyvenimą, bet leidžiančių sau gyventi žymiai geriau už mokesčių mokėtojus?
Sėkmė Lietuvoje piešiama ne kaip sistemingo doro darbo išdava, o kaip laimėjimas loterijoje, atsiradimas tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Ar tokia gyvenimo filosofija gali sutapti su patriotiniais jausmais? Ar gali skatinti dirbti vardan savęs ir savo Tėvynės?
Nepaisant to, Lietuvoje yra labai daug žmonių nedeklaruojančių patriotizmo, bet gyvenančių Lietuvai ir dėl Lietuvos. Jie švysteli lyg pajūryje po audros išmesti gintaro gabaliukai. Kas nors pamato – gerai. Nepamato – vėl nuplauna bangos arba užberia smėlis.
Niekas šių kuklių grynuolių neieško. Aplinkoje tvyro tvankus visuotinės savigyros kvapas. Nori būti pastebėtas – girkis pats. Kas savęs negiria – išmeta iš turgaus. Juk gyvename visuotinės apgaulės ir visuotinio turgaus laikais.
Parduodama darbo jėga, protas, idėjos, projektai, verslas... Jau nedirbami, o perkami darbai. Perkama netgi žmogiškumo ar gero elgesio imitacija.
Bet iš kur ir už kiek parsivežti patriotiškumo? Gal iš buvusių sovietų propagandistų agitatorių? Niekas geriau už juos nemokėjo užkrėsti patriotinėmis idėjomis. Ar pamenate, kaip gyvenome sovietų okupacijos laikais? Okupuoti, o eidavome į demonstracijas ir šaukdavome „Valio“.
Žygiuodavome pagal maršą grojant pučiamųjų orkestrui. Mes, karta, užaugusi tarybiniais metais, mokykloje skaičiusi tik ploną Lietuvos istorijos knygutę, kartais patikėdavome, jog gyvename laimingoje tėvynėje.
Šiandieninę kartą sunkiau kuo nors užkrėsti ar įtikinti. Daugelis į Tėvynę žiūri tik kaip į jos duotas galimybes. Visa kita praeina. Laike ištirpsta pozicijų ir opozicijų susipriešinimas, tariami ir tikri politikų nuopelnai Tėvynei. Lieka tik tai, ką gero padarei savo šalies žmonėms, kiek palengvinai ir pagražinai vienintelį savo šalies žmogaus gyvenimą.
Žmogiškumas yra vienintelė amžinai išliekanti vertybė ir tikrasis patriotizmas.
