Naujausios
KOMENTARAS
Spjūvis į pensininko arbatą
Regina MUSNECKIENĖ
Valstybė „Sodros“ lūpomis dar kartą spjovė į Lietuvos pensininkus. Spjovė ir į Konstituciją.
Nors Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pensijų sumažinimas dirbantiems pensininkams keliskart daugiau negu nedirbantiems prieštarauja Konstitucijai, valstybė kol kas nė piršto nepajudino, kad atitaisytų krizės laikotarpiu dirbusiems pensininkams padarytą skriaudą.
Prisidengdama valstybės neveiklumu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba nepriima pensininkų prašymų sugrąžinti jiems po kelis ar keliolika tūkstančių krizės laikotarpiu nurėžtos pensijos. Kol skundo neišnagrinėja „Sodra“, prašymo negalima teikti Administraciniam teismui.
Teisingumo paieškos baigiasi ten pat, kur prasidėjo neteisybė.
Keturiasdešimt metų dirbusiam, valstybei ir „Sodrai“ mokesčius sąžiningai mokėjusiam žmogui vieną dieną ėmė ir nurėžė pusę, kai kam net 70 procentų pensijos. Niekas nesiteikė atsiųsti net apie tai informuojančio rašto. Tik per žiniasklaidos priemones ištrimitavo, jog taip daroma dėl krizės.
Dirbantis pensininkas jau ir taip gelbėjo Lietuvą nuo krizės, nes dirbdamas toliau mokėjo mokesčius. Bet valstybei buvo to maža. Žmogus kas mėnesį dar turėjo susimokėti kelių šimtų litų „baudą“ už tai, kad dirba.
Dabar paaiškėjo, jog ta „bauda“ buvo neteisėta. Tačiau niekas taip paprastai neperveda pavogtų jo pinigėlių į sąskaitą, kaip paprastai prieš ketvertą trejetą metų „nuskaitė“. Aiškina, jog nesukurtas grąžinimo mechanizmas. Teisybės ir savo pinigų paieškos galimos tik per teismą.
Tačiau ir į teismą per krizę dirbęs pensininkas negali kreiptis supaprastinta tvarka. Pirmiausia turi rašyti prašymą „Sodros“ vietiniam skyriui. Lyg malonės melsti pažymos, kurioje būtų pripažįstama, jog iš jo, kaip iš dirbančio pensininko, tikrai buvo „nuskaičiuota“ dalis pensijos.
Gavęs pažymą vėl prašo to paties „Sodros“ skyriaus išmokėti neteisėtai nuskaičiuotą pensijos dalį. „Sodros“ skyrius, aišku, neišmoka. Tik atsiunčia pasiteisinimą, jog valstybė dar nėra nustačiusi grąžinimo tvarkos.
Tuomet vietinio skyriaus sprendimą reikia skųsti centrinei Socialinio draudimo fondo valdybai. Kai neigiamą atsakymą atsiunčia ir ši, galima kreiptis į Administracinį teismą.
Po daug laiko, kantrybės ir lėšų pareikalavusių susirašinėjimų kai kuriems Lietuvos pensininkams Administracinis teismas jau priteisė neteisėtai nusavintą jų pensijų dalį.
Bet šiomis dienomis ant pensininko teisybės paieškų kelio užritintas dar vienas sunkus akmuo. Šįkart – neįveikiamas.
Centrinė valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba nenagrinėja per krizę dirbusių pensininkų skundų dėl nusavintos pensijos dalies.
Motyvuoja tuo, kad praleistas trejų metų apskundimo terminas. Esą pensininkai, manę, kad pažeidžiamos jų teisės, gavę pirmąją sumažintą pensiją, galėjo kreiptis į institucijas.
Iš centrinės „Sodros“ neturėdamas jokio raštiško atsakymo žmogus negali kreiptis į Administracinį teismą.
O gal tai teismo ir valstybės sąmokslas prieš žmogų? Juk kai visi Andriui Kubiliui krizę padėję įveikti dirbantys pensininkai pradės reikalauti tūkstančių, „Sodrai“ teks bristi dar giliau į skolas.
Tik ar pensininkas, kuriam gyventi liko gal keletas, gal keliolika metų, turi išrišti visas valstybės bėdas?
Ir kodėl trejų metų galimo apskundimo terminas skaičiuojamas ne nuo tos dienos, kai Konstitucinis Teismas išaiškino, jog pažeistos dirbusių pensininkų teisės?
Juk iki tol garbaus amžiaus lietuvis, būdamas pensininku ir dirbęs, žinoma, ne iš gero gyvenimo, tikėjo, jog valstybė turėjo teisę kišti ranką į jo kišenę ir nuspręsti, kiek iš tos kišenės išsitraukti, kiek pensininkui palikti.
Kovojimas su valstybe jo vaizduotėje prilygo varlės šokinėjimui prieš dalgį.
Ar galėjo būti kitaip? Juk net Seimo nariai, teisėjai, teisininkai ir visa gvardija valstybės klerkų nesusiprotėjo, kol „stop“ nepasakė Konstitucinis Teismas.
Bet, pasirodo, ir anuomet, ir dabar lengviausia visus šunis karti ant pensininko.
Darbingo amžiaus Lietuvos žmonės iki rudens turi apsispręsti, kaip toliau kaups lėšas senatvei – privačiuose fonduose ir „Sodroje“ ar vien „Sodroje“.
Prieš keletą metų visais įmanomais būdais agituoti kaupti privačiuose fonduose, Lietuvos žmonės vėl pasijuto apgauti. Po vieną du procentus nuo jų pajamų privatiems fondams vos išdrebinusi „Sodra“ ne dešimčia ir ne dvidešimčia litų sumažino kintamą pensijos dalį privačiai kaupiantiems.
Iš tokio neva papildomos pensijos kaupimo privačiuose fonduose išėjo tik Monkės biznis. Beveik dešimtmetį kaupus paaiškėjo, jog privačiame fonde – tik keli tūkstančiai, o „Sodros“ pensija gerokai sumažėjusi.
Dabar, kai tūkstančiai Lietuvos žmonių „pašėrė“ bankus ir draudimo bendroves, sako – užteks, galite grįžti į „Sodrą“. Bet sukauptus pinigus turite palikti privačiuose fonduose.
Kokia nauda iš tokio „Sodros“ gerumo būsimam pensininkui? „Sodros“ pensija vis tiek jau bus mažesnė. O banke sukauptus, bet nepapildomus pinigus surys administravimo mokesčiai. Juolab, kad pastarosiomis dienomis dvigubai brangsta kai kurių bankų paslaugos. Kas žino, kiek kartų ir kiek jos dar brangs?
Dar žiūrėk, sukaupti pinigai bus kur nors nuostolingai investuoti. Kol sulauksi pensijos, ir ištirps tie keli tūkstančiai...
Kaip pasverti, kurioje pusėje tave mažiau apvogs? O gal vadovautis vieno turtingo verslininko logika: „Kam sielotis dėl pensijos? Juk lietuviška pensija vis tiek tik arbatai?"
Deja, tie skurdūs valstybės numetami arbatpinigiai daugeliui Lietuvos senukų – ir maistas, ir vaistas, ir apdaras.
O kai į tavo arbatą dar prispjauna, ne tik arbata, bet ir patsai gyvenimas tampa negardus.
