Skola, kurios nėra kam grąžinti

Sko­la, ku­rios nė­ra kam grą­žin­ti

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Prieš Mi­ru­sių­jų pa­ger­bi­mo die­ną Ele­na įrė­mi­no se­ną, api­brai­žy­tą ir ap­di­lu­sį sa­vo tė­vų tro­bos rak­tą. Rė­me­lį pa­si­sta­tė ant sa­vo ra­šo­mo­jo sta­lo. Se­no­jo rak­to spe­cia­liai nea­ti­da­vė na­mo pir­kė­jams. Spaus­da­ma jį del­ne, mo­te­ris dar jau­tė ma­mos ran­kų ši­lu­mą. Juk tūks­tan­čius kar­tų ji lai­kė sa­vo na­mų rak­tą. Juo at­sar­giai, tar­si šven­to­vę at­ra­kin­da­vo du­ris.

Žiū­rė­da­ma į neįp­ras­tą at­vi­ru­ką su rak­tu mo­te­ris pri­si­me­na tą die­ną, kai li­gos kan­ki­na­mą sa­vo ma­mą pri­kal­bė­jo va­žiuo­ti į mies­tą. Su­rin­ko rei­ka­lin­giau­sius jos daik­tus, nu­ve­žė į sa­vo na­mus.

Kai at­va­žia­vo paim­ti jos pa­čios, ma­ma pa­glos­tė kiek­vie­ną sa­vo tro­bos sie­ną, per­žeg­no­jo vi­sas ker­čias, pa­dė­ko­jo už prie­globs­tį ir at­si­svei­ki­no vi­sam lai­kui. Ži­no­jo, kad dau­giau ne­beg­rįš.

Tie pri­si­mi­ni­mai Ele­ną ir šil­do, ir trik­do. Kar­tais jau­čia­si sko­lin­ga mi­ru­siems tė­vams, kad anks­čiau, kol dar bu­vo stip­res­ni, ne­par­si­ve­žė jų į mies­tą. Kar­tais svars­to – var­gu, ar bū­tų pra­tę­su­si jų gy­ve­ni­mą. Gal be sa­vo na­mų, ku­riuos sun­kiai dirb­da­mi pa­si­sta­tė, tė­vai bū­tų dar grei­čiau už­ge­sę?

Auš­ra po ke­tu­rio­li­kos me­tų su­grį­žo iš Ai­ri­jos. Į ka­pi­nes prieš lapk­ri­čio pir­mą­ją atė­jo ve­di­na bū­riu vai­kų. Gi­mę emig­ra­ci­jo­je jie ne­ma­tė gy­vų sa­vo se­ne­lių. Mo­te­ris at­ve­dė pa­ro­dy­ti bent am­ži­ną­ją jų poil­sio vie­tą. Auš­ros sko­la – žy­miai di­des­nė ne­gu Ele­nos. Išsk­ri­du­si į Ai­ri­ją ji nė kar­to neap­lan­kė sa­vo tė­vų. Nes­kam­bi­no ir ne­ra­šė.

Tė­vai krei­pė­si į po­li­ci­ją. Pa­rei­gū­nai jų duk­rą su­ra­do svei­ką ir gy­vą. Bet ji pa­reiš­kė ne­no­rin­ti bend­rau­ti su nie­kuo iš ar­ti­mų­jų. Esą tė­vai, bro­lis ir se­se­rys pra­šo pa­ra­mos. Įsi­vaiz­duo­ja, jog už­sie­ny­je snin­ga pi­ni­gais. O ji pa­ti ver­čia­si sun­kiai. Vie­nas po ki­to gims­ta vai­kai. Pa­čiai pi­ni­gai rei­ka­lin­gi.

Jo­nas jau­čia­si la­bai sko­lin­gas jau­nes­nia­jai sa­vo se­se­riai. Nor­ve­gi­jo­je dir­bęs vy­ras vis ža­dė­da­vo jai ir sau nu­pirk­ti ke­lio­nę į Tur­ki­ją. Vi­są sa­vai­tę bend­rau­tų, iš­si­kal­bė­tų už vi­są gy­ve­ni­mą.

Kai­mo ru­ti­ną ir sun­kius dar­bus ken­tu­si se­suo kiek­vie­ną žie­mą sva­jo­jo, jog pa­va­sa­riop bro­lis ją pa­kvies į ke­lio­nę. Ta­čiau bro­liui at­si­ras­da­vo vis svar­bes­nių rei­ka­lų. Na­mas No­ve­gi­jo­je, pa­sko­la ban­kui, dar­bai, dar­bai, dar­bai... Sa­ky­da­vo – gal ki­tą­met. Bet ki­tų me­tų ne­bu­vo. Se­se­rį pa­kir­to vė­žys.

Vy­ras pa­de­da krep­še­lį gė­lių ant se­sers ka­po, už­de­ga žva­ke­lę ir, nu­brau­kęs šykš­čią aša­rą, sun­kiu žings­niu pė­di­na į au­to­mo­bi­lį. Iš ka­pi­nių tie­siai į kel­tą. Vėl į Nor­ve­gi­ją. Į vie­nat­vę, ku­rio­je nė­ra nė vie­no sa­vo žmo­gaus. Ten vyks­ta gy­ve­ni­mas be tų, su ku­riais pra­lei­dai vai­kys­tę, žiū­rė­jai tuos pa­čius fil­mu­kus, su ku­riais ga­li pri­si­min­ti sma­gius jau­nys­tės nuo­ty­kius.

Koks tas gy­ve­ni­mas? Ar tik­rai toks, koks tu­ri bū­ti? O gal tik klim­pi­mas į mo­ra­li­nes sko­las sau ir pa­tiems ar­ti­miau­siems žmo­nėms?

„Ko­kios sko­los ge­riau? Pi­ni­gi­nės ar mo­ra­li­nės? Ko­kios lenv­giau ir pa­pras­čiau grą­ži­na­mos?“ – klau­sia Jo­nas trink­tel­da­mas au­to­mo­bi­lio du­re­les.

Lapk­ri­čio pir­mą­ją, kai be­veik vi­si ka­pai pra­žys­ta gė­lė­mis ir su­šy­la žva­ke­lių lieps­no­mis, nes gy­vie­ji atei­na grą­žin­ti nea­ti­duo­tas mei­lės, pa­gar­bos ir dė­me­sio sko­las, ypač skau­džiai pa­jau­čia­me žmo­gaus ir žmo­giš­ku­mo ry­šį.

Tuo­met su­vo­kia­me, jog Am­ži­ny­bės kal­ne­liuo­se gu­li ne ge­ne­ro­lai ir ne ei­li­niai, ne pro­fe­so­riai ir ne be­moks­liai, ne pre­zi­den­tai, prem­je­rai, me­rai ir ne pa­pras­ti jų rin­kė­jai... Tik­tai žmo­nės. Ir ti­tu­lus, ir už­tar­nau­tą ar neuž­tar­nau­tą gar­bę, ir nuo­dė­mes su­nai­ki­no mir­tis. Čia vi­si ly­gūs. Ti­tu­lai čia ne­be­ten­ka pra­smės.

Ne­be­ten­ka pra­smės ir tur­tai, dėl ku­rių taip ar­šiai kau­na­mės gy­ve­ni­me. Vis­kas lie­ka šia­pus. Ir de­ja, ne­re­tai neiš­min­tin­gai iš­švais­to­ma.

Ne­be­ten­ka pra­smės val­džios ga­lia. Nes čia nė­ra nei vir­ši­nin­kų, nei pa­val­di­nių. Vi­si be išim­ties ly­gūs. Žmo­gus ma­tuo­ja­mas tik žmo­giš­ku­mu. Kiek žmo­giš­ku­mo tu­rė­jo­me ir kiek jo do­va­no­jo­me ki­tiems, tiek mus ir at­si­mins.

Ži­no­ma, is­to­ri­ja at­si­me­na ku­ni­gaikš­čius, val­do­vus, sig­na­ta­rus, par­la­men­ta­rus ir ki­tas as­me­ny­bes, ku­rių vė­les­nės kar­tos nė ne­bu­vo su­ti­kę. Bet tai tik šal­ta ir ofi­cia­li is­to­ri­nė at­min­tis.

Yra at­min­tis šir­di­mi. Ji mus at­ve­da prie tė­vų, se­ne­lių, bro­lių, se­se­rų, sie­los dvy­nių, ko­le­gų ka­pų. Kuo dau­giau jie tu­rė­jo žmo­giš­ku­mo, tuo la­biau no­ri­si pa­bū­ti ša­lia kau­bu­rė­lio ir pa­ty­lė­ti.

Jie, ir bū­da­mi ten, ana­pus, mo­ko mus ne­sielg­ti taip tar­si bū­tu­me ne­mir­tin­gi. Juk ne­re­tai pa­stu­mia­me ša­lia esan­tį silp­nes­nį, per­li­pa­me per nai­ves­nio gal­vą, pa­ken­kia­me do­ram, nes ži­no­me, kad jis mums ne­ker­šys. Pa­mi­na­me žmo­giš­ku­mo prin­ci­pus, „ar­dy­da­mie­si“ dėl kar­je­ros ir ge­res­nės so­cia­li­nės pa­dė­ties, kol vie­ną die­ną paaiš­kė­ja, jog mums vi­so to ne­rei­kė­jo, kad vis­ko tu­ri­me už­tek­ti­nai, gal net per daug.

Mū­sų mi­ru­sie­ji ra­gi­na mus su­klus­ti ir pa­klaus­ti sa­vęs, ar tik­rai tei­sin­gai iš­nau­do­ja­me šio­je že­mė­je mums skir­tą lai­ką. Tą klau­si­mą sau už­duo­da sū­nus, nė kar­to neap­lan­kęs mo­ti­nos, kai ji gu­lė­jo mir­ties pa­ta­le, pa­kly­dė­lė duk­ra, už­kro­vu­si sa­vo vai­kus ir vi­sas sa­vo nuo­dė­mes gy­ve­ni­mo iš­var­gin­tiems tė­vams.

Nors atei­na­me grą­žin­ti jiems sko­los už ne­te­sė­tus lū­kes­čius, jie ir per­žen­gę Ana­pi­lio ri­bą, nie­ko nei­ma, tik duo­da žmo­giš­ku­mo pa­mo­kas lyg sa­vo na­mų rak­tą, kad įrė­min­tu­me į at­vi­ru­ką.

Lizingas