Naujausios
IŠ PO SKRYBĖLĖS
Vilius PURONAS
SENATVĖ – JAUNIMO ATEITIS
Jaunimas visais laikais buvo toks pat – jaunas, norintis veistis, matyti savo ateitį, jaustis reikalingas, galintis save įprasminti. Tokia buvo manoji karta sovietmečiu, tokie buvome prie Vytauto, toks ir dabartinis jaunimas Artūro ir jo „chebros“ laikais.
Jaunimas vaitoja, nes jam skauda, o ką daryti nežino – rėkia iš instinkto. Ir aš jų vietoje rėkčiau. Jei būčiau boba – juos guosčiau, nes jau, berods, senovės Platonas dejavo, kad „netikęs dabartinis jaunimas, ne tuo keliu eina...“. Akivaizdūs dabartinės veiklos rezultatai – „klozetininkų“ vardas ir pasiekimai, kurių, šiukštu, neleistina uostyti ir šaipytis. Taigi – nieko naujo nuo priešistorinių laikų.
Senatvė – jaunimo ateitis, todėl jaunimui duoti kelią – senimo pareiga. Rekomenduoju apie tai šnekėtis su gydytojais. Norite – su vidaus ligų, norite – su vaikų ar psichologais, nes ne biologiniame amžiuje glūdi žmogaus galvos ir gyvenimo prasmė.
Kodėl nutylima esmė – branda? Juk tai – pagrindinis gyvenimo tarpsnis, biografijos kūrėjo ir šeimininko, pati kūrybiškiausia ir derlingiausia gyvenimo dalis. Jai, o ne senatvei, yra skirta žmogaus paskirtis, prasmė ir esmė. Ir pasiekimų statistika.
„Nesutinkate? Diskutuokite!“ Tokį klystkelį siūlo demokratija, nutylėdama, kad bet kuri diskusija – kvailių monologai, todėl kad plepalai – ne kūriniai.
Kūriniams sukurti reikalingos žinios, talentas, noras didžiuotis savo protu ir rankomis sukurtu rezultatu. O jei tas rezultatas – vien tuščios diskusijos ar konferencijos? Nieko neduodančios, nebent iliuzijas apie „dangiškus migdolus“, kurie savaime neįkris į išžiotas burnas. Kiek tokių diskusijų prisiklausiau dirbdamas Savivaldybėje, jos kabinetuose ar salytėse.
O mieste – mažėjanti gyventojų statistika, nedarbas, urzgesys tautoje ir laisvų darbo vietų gausa darbo biržoje... Reiškia – ne biologiniame amžiuje ar jaunystėje esmė, o administracinio darbo broke. Žinių stokoje galvose, bet ne algose. Padarinius matome.
Norinčių rėkti – aibės.
Norinčių dirbti – vienetai.
Žinau metodiką – visuomet duok rėksniui galimybę ir realybę pasigarsinti siūlomu darbu, t. y. pačiam susistatyti apimtį ir terminą, jį įvykdyti. Padėk jam, bent netrukdyk. Visais laikais tie garsiagerkliai apsidirbdavo, sprukdavo į krūmus, iš ten šnypšdavo, inkšdavo. Tik vienetai save realizuodavo. Jie likdavo mano bičiuliais, kolegomis. Beje, tai jie XX amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais sukūrė tą Šiaulių aurą, tą įvaizdį, kuriuo ir dabar vidutinybės, sėdinčios kabinetuose, spekuliuoja.
Rėksniai rėkia, nes jiems skauda. Žurnalų reklamos jiems siūlo aukso kalnus, kai gyvenime net žmoną reikia protu ir darbštumu užsidirbti, žinia, jei tėvelis ne iš turtingųjų luomo... Niekas nieko už dyką neduoda, „arklys arklio už dyką nekaso“, neskaitant nei manęs, nei manųjų „skardų“. Ypač biurokratija.
Tačiau tai – kita šneka.
Apie anoniminius interneto komentatorius. Zirzliai – ne vien jaunimas, nes zirzia dažniausiai tie, kuriems dantį gelia, kai dantistui pinigų trūksta.
Jei tu anonimas – „nulis“ ar „laisvas“, tu – ne tik savo, bet ir tautos statistinis skausmas. Kodėl piktnaudžiauji internetine „laisve“ viešai dergi savo tautiečius, nežinodamas išeities iš aklavietės, kurioje tupite kartu?
Akivaizdu, kad „nulis“ visada yra ir bus nulis, nes jis – anonimas. Net matematikai žino, kad tik konkretūs skaičiai nuliams suteikia vertę. Prie nulio prirašius nulį bus du nuliai, o prie nulio prirašius vienetą – bus dešimt. Tęsiu mintį toliau: du nuliai – tai išvietė, WC!
Fe! Vėl grįžome prie pradžios, prie pasimetusios „klozetininkų“ kartos.
Tėvynės nemaišykime su kadencija!
Mes – Lietuvos piliečiai, mes – šeima,
kurią jungia praeitis, dabartis ir ateitis.
Ir kalba...
.jpg)
