
Naujausios
Rotariečiai ir samariečiai
Regina MUSNECKIENĖ
Kelmės rajono metų mokytoja išrinkta ir 300 eurų premiją už pasiaukojamą dviejų dešimtmečių darbą gavusi Violeta Truncienė nesilankstė valdžiai už pagaliau pelnytą įvertinimą. Metodininkės kvalifikaciją turinti vokiečių kalbos mokytoja neslėpė apmaudo – tiesiai rėžė, jog šiandieninis pedagogas dirba tik iš pašaukimo. O Vyriausybei paranku turėti tokius iš idėjos dirbančius žmones, kurie pasirūpina jaunimu.
5,6 euro už darbo valandą. Maždaug toks mokytojo metodininko atlyginimas. Vyresnysis mokytojas per valandą uždirba 5,3 euro, eilinis mokytojas – 4,7 euro. Šie skaičiai – apytiksliai. Jie priklauso nuo to, kiek mokyklai skirta pinigų ir koks koeficientas – didžiausias, mažiausias ar vidutinis – taikomas. Ši suma susidaro iš visų trijų vadinamųjų kišenių, įskaitant pasiruošimą pamokoms ir darbą mokyklos bendruomenei.
Už kontaktinę pamoką, kaip skelbiama viešoje erdvėje, išeina trys – keturi eurai. Ar daug kas Lietuvoje dirba dar pigiau? Ir kas prisiima dar didesnę atsakomybę? Suvaldyti trisdešimties ar dvidešimties mokinių klasę. Nepakeliant balso. Nepasakant nieko nemalonaus, kad, gink Dieve, mokinys neįsižeistų. Išmokyti dėstomo dalyko, nors norinčių išmokti gal tik pusė. Parengti egzaminams. Įtikti mokinių tėvams ir mokyklos vadovybei. O jeigu kam nors neįtikai, stovėti nuleidus galvą ir atsiprašinėti.
Oresnį gyvenimą mokytojui norėjusi suteikti valdžia milijonų paskyrė daugiau. Bet jie stebuklingu būdu prapuolė įmantriose skaičiuoklėse – mokytojų kaip ir nepasiekė. Kaip jau įprasta Lietuvoje: norėta kaip geriau – išėjo kaip visada.
Dažnai ir daug kalbame apie pinigų infliaciją, nuolat augančias kainas. Bet reikia rėkte rėkti apie kasdien augančią proto ir intelekto infliaciją. Visur. Visais lygiais.
Prezidentui ar Seimo nariui, kurie atsakingi už visą valstybę, nereikia aukštojo išsilavinimo. To nereikalauja Konstitucija. Vadinasi, valstybė gali patekti ir į visiško beraščio rankas.
Tuo tarpu mokytojui būtinas magistro laipsnis. Ir kartais ne vieno dalyko. Taip ir turi būti, nes tėvai tik pakankamai išprususiems mokytojams nori patikėti savo vaikus. Tik kiek už tą išprusimą mokame?
Kad ir su viduriniu išsilavinimu parlamentaras uždirba kelis kartus daugiau už mokytoją. Jo atlyginimas apie pustrečio tūkstančio eurų. Ministras gauna dar tūkstančiu daugiau.
Nelyginkime mokytojų su ministrais. Palyginkime su rajonų vadais, nes ne vienas jų yra baigęs tą patį pedagoginį institutą, turi žemės ūkio arba kokį inžinerinį išsilavinimą. Taigi, toks pat aukštojo mokslo diplomas. Beje, merams taip pat nėra būtinas aukštasis išsilavinimas. Pakanka ir vidurinio arba proftechninės mokyklos.
Bet pasižvalgius po interneto platybes ir suskaičiavus merų, savivaldybių administracijos direktorių, skyrių vedėjų, na ir eilinių specialistų pinigus, visus tuos specialistus paruošusio mokytojo atlyginimas geriausiu atveju sudaro trečdalį ar ketvirtadalį jų pajamų.
Kai kurių merų algos siekia tris tūkstančius, 2900 eurų ir beveik prilygsta ministrų atlyginimams. Jei tikėti viešoje erdvėje pateikta informacija, tiek gauna ir tik 8000 gyventojų turinčios Rietavo savivaldybės meras.
Taigi, Seimo narius dauguma merų lenkia savo pajamomis. Pavyzdžiui, kad ir Kelmės rajono, kuriame jau nėra nė 30 tūkstančių gyventojų, mero alga siekia 2814 eurų, Savivaldybės administracijos direktorės – 2236 eurus. Skyrių vedėjai Kelmės savivaldybėje gauna 1433 eurus. Panašus ir seniūnų atlyginimas. Net eilinio specialisto, kuriam kartais užtenka ir kolegijos išsilavinimo, atlyginimas sukasi apie tūkstantį eurų. Visos šios sumos Savivaldybės interneto svetainėje pateiktos iki mokesčių. Ar šios sumos pateiktos jau su priedais, informacijos nėra.
Tuo tarpu dažnas rajone dirbantis mokytojas tenkinasi sukrapštęs bent 500 – 600 eurų algą į rankas. Nors jo diplomas – toks pat arba net vertesnis. Tik nepašlakstytas kurios nors partijos kvapu. Ypač vertingi valdančiosios partijos kvapais pažymėti diplomai. Su jais į aukštesnes pareigas eini be konkurencijos.
Vieno miesto meras viešojoje erdvėje skundėsi, kad jo atlyginimas – labai mažas. Mat meras turi gražiai rengtis, kad gerai atrodytų, aukoti labdarai, nes priklauso "Rotary" klubui, mokėti partijos nario mokestį. Išlaidų patiria, nes yra ir medžiotojų būrelio narys.
Dalis mokytojo rūpesčių – taip pat panašūs. Tik jo auka daug žemiškesnė ir prasmingesnė. Jis taip pat turi gerai rengtis, kad gražiai atrodytų, ir kad nesišaipytų mokiniai. Tik drabužius kartais priverstas pirkti padėvėtus.
Jis taip pat aukoja labdarai iš savo kuklios algos pirkdamas mokymo priemones, kanceliarijos reikmenis, o kartais ir pratybų sąsiuvinius, pieštukus ar akvarelę nepasiturintiems mokiniams.
Tik be partijos ir be medžiotojo bilieto mokytojas gali apsieiti.
Taigi, meras elgiasi kaip rotarietis, mokytojas – kaip samarietis.
Vien iš samarietiško pasiaukojimo ir pašaukimo dirba daugelis Lietuvos inteligentų, nesusidėjusių su partijomis ir nesutūpusių į patogesnes valstybės tarnybos ar kokių savivaldybių įmonių vadovų kėdes.
Neseniai į Užventį buvo atvykęs istorikas, trilogijos apie Joną Basanavičių autorius, dabar rašantis monografiją apie 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarą Joną Smilgevičių, Algirdas Grigaravičius.
Garbaus amžiaus žmogus į provincijos užkampį kelias valandas kratėsi autobusu, stojusiu kiekvienoje stotelėje. Po susitikimo su užventiškiais laukė šešioliktos valandos, kol tas pats autobusas vėl grįš į Užventį ir parveš į Vilnių. Nes jis neturi nei vairuotojo, kuris kaip merus ir kitus valdininkus atvežtų į susitikimus su gyventojais ar į sostinę, veikiausiai neturi nė automobilio. Ar tik tiek tėra vertas gabaus, plunksną valdančio istoriko, dirbusio valstybei, gyvenimas?
O gal Lietuvai nereikalingos jo monografijos apie Joną Basanavičių ar apie Joną Smilgevičių? Gal jas parašys kas nors iš savesniųjų už šimtą tūkstančių eurų?
Bet, pasirodo, Jonas Smilgevičius ir dar vienas 1918 metų signataras buvo likę vieninteliai, apie kuriuos neparašytos monografijos. Istorikas davė pažadą sau persiimti Jono Smilgevičiaus dvasia ir užpildyti šitą istorijos spragą, nors informacijos apie Užventyje gyvenusį ir ūkininkavusį signatarą išlikę labai mažai.
Užvenčio muziejaus vadovė Milda Knyzelienė apsidžiaugė, kai istorikas muziejui padovanojo visa, ką yra per pastaruosius metus surinkęs ir jau sudėjęs į monografijos tekstus.
Vadinasi, jo darbas Lietuvai reikalingas. Tik jį atlikti turi nemokamai, dargi iš savo pensijos skirdamas po 50 eurų kelionėms į archyvus. Kaip samarietis...
Kaip dažnai mes, murdydamiesi politinėse batalijose, ieškodami praeities ir dabarties, o gal net ateities priešų, ginkluodamiesi ir ruošdamiesi tariamiems karams, nepamatome šios dienos didvyrių, kurie kukliai, tyliai, kantriai ir kruopščiai dirba kasdienį savo darbą, suvokdami jį kaip pareigą Tėvynei ir žmonėms.