Rotariečiai ir samariečiai

Ro­ta­rie­čiai ir sa­ma­rie­čiai

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kel­mės ra­jo­no me­tų mo­ky­to­ja iš­rink­ta ir 300 eu­rų pre­mi­ją už pa­siau­ko­ja­mą dvie­jų de­šimt­me­čių dar­bą ga­vu­si Vio­le­ta Trun­cie­nė ne­si­lanks­tė val­džiai už pa­ga­liau pel­ny­tą įver­ti­ni­mą. Me­to­di­nin­kės kva­li­fi­ka­ci­ją tu­rin­ti vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­ja ne­slė­pė ap­mau­do – tie­siai rė­žė, jog šian­die­ni­nis pe­da­go­gas dir­ba tik iš pa­šau­ki­mo. O Vy­riau­sy­bei pa­ran­ku tu­rė­ti to­kius iš idė­jos dir­ban­čius žmo­nes, ku­rie pa­si­rū­pi­na jau­ni­mu.

5,6 eu­ro už dar­bo va­lan­dą. Maž­daug toks mo­ky­to­jo me­to­di­nin­ko at­ly­gi­ni­mas. Vy­res­ny­sis mo­ky­to­jas per va­lan­dą už­dir­ba 5,3 eu­ro, ei­li­nis mo­ky­to­jas – 4,7 eu­ro. Šie skai­čiai – apy­tiks­liai. Jie pri­klau­so nuo to, kiek mo­kyk­lai skir­ta pi­ni­gų ir koks koe­fi­cien­tas – di­džiau­sias, ma­žiau­sias ar vi­du­ti­nis – tai­ko­mas. Ši su­ma su­si­da­ro iš vi­sų tri­jų va­di­na­mųjų ki­še­nių, įskai­tant pa­si­ruo­ši­mą pa­mo­koms ir dar­bą mo­kyk­los bend­ruo­me­nei.

Už kon­tak­ti­nę pa­mo­ką, kaip skel­bia­ma vie­šo­je erd­vė­je, išei­na trys – ke­tu­ri eu­rai. Ar daug kas Lie­tu­vo­je dir­ba dar pi­giau? Ir kas pri­sii­ma dar di­des­nę at­sa­ko­my­bę? Su­val­dy­ti tris­de­šim­ties ar dvi­de­šim­ties mo­ki­nių kla­sę. Ne­pa­ke­liant bal­so. Ne­pa­sa­kant nie­ko ne­ma­lo­naus, kad, gink Die­ve, mo­ki­nys neį­si­žeis­tų. Iš­mo­ky­ti dės­to­mo da­ly­ko, nors no­rin­čių iš­mok­ti gal tik pu­sė. Pa­reng­ti eg­za­mi­nams. Įtik­ti mo­ki­nių tė­vams ir mo­kyk­los va­do­vy­bei. O jei­gu kam nors neį­ti­kai, sto­vė­ti nu­lei­dus gal­vą ir at­si­pra­ši­nė­ti.

Ores­nį gy­ve­ni­mą mo­ky­to­jui no­rė­ju­si su­teik­ti val­džia mi­li­jo­nų pa­sky­rė dau­giau. Bet jie ste­buk­lin­gu bū­du pra­puo­lė įmant­rio­se skai­čiuok­lė­se – mo­ky­to­jų kaip ir ne­pa­sie­kė. Kaip jau įpras­ta Lie­tu­vo­je: no­rė­ta kaip ge­riau – išė­jo kaip vi­sa­da.

Daž­nai ir daug kal­ba­me apie pi­ni­gų inf­lia­ci­ją, nuo­lat au­gan­čias kai­nas. Bet rei­kia rėk­te rėk­ti apie kas­dien au­gan­čią pro­to ir in­te­lek­to inf­lia­ci­ją. Vi­sur. Vi­sais ly­giais.

Pre­zi­den­tui ar Sei­mo na­riui, ku­rie at­sa­kin­gi už vi­są vals­ty­bę, ne­rei­kia aukš­to­jo iš­si­la­vi­ni­mo. To ne­rei­ka­lau­ja Kons­ti­tu­ci­ja. Va­di­na­si, vals­ty­bė ga­li pa­tek­ti ir į vi­siš­ko be­raš­čio ran­kas.

Tuo tar­pu mo­ky­to­jui bū­ti­nas ma­gist­ro laips­nis. Ir kar­tais ne vie­no da­ly­ko. Taip ir tu­ri bū­ti, nes tė­vai tik pa­kan­ka­mai iš­pru­su­siems mo­ky­to­jams no­ri pa­ti­kė­ti sa­vo vai­kus. Tik kiek už tą iš­pru­si­mą mo­ka­me?

Kad ir su vi­du­ri­niu iš­si­la­vi­ni­mu par­la­men­ta­ras už­dir­ba ke­lis kar­tus dau­giau už mo­ky­to­ją. Jo at­ly­gi­ni­mas apie pust­re­čio tūks­tan­čio eu­rų. Mi­nist­ras gau­na dar tūks­tan­čiu dau­giau.

Ne­ly­gin­ki­me mo­ky­to­jų su mi­nist­rais. Pa­ly­gin­ki­me su ra­jo­nų va­dais, nes ne vie­nas jų yra bai­gęs tą pa­tį pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, tu­ri že­mės ūkio ar­ba ko­kį in­ži­ne­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą. Tai­gi, toks pat aukš­to­jo moks­lo dip­lo­mas. Be­je, me­rams taip pat nė­ra bū­ti­nas aukš­ta­sis iš­si­la­vi­ni­mas. Pa­kan­ka ir vi­du­ri­nio ar­ba pro­ftech­ni­nės mo­kyk­los.

Bet pa­si­žval­gius po in­ter­ne­to pla­ty­bes ir su­skai­čia­vus me­rų, sa­vi­val­dy­bių ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rių, sky­rių ve­dė­jų, na ir ei­li­nių spe­cia­lis­tų pi­ni­gus, vi­sus tuos spe­cia­lis­tus pa­ruo­šu­sio mo­ky­to­jo at­ly­gi­ni­mas ge­riau­siu at­ve­ju su­da­ro treč­da­lį ar ket­vir­ta­da­lį jų pa­ja­mų.

Kai ku­rių me­rų al­gos sie­kia tris tūks­tan­čius, 2900 eu­rų ir be­veik pri­lygs­ta mi­nist­rų at­ly­gi­ni­mams. Jei ti­kė­ti vie­šo­je erd­vė­je pateik­ta in­for­ma­ci­ja, tiek gau­na ir tik 8000 gy­ven­to­jų tu­rin­čios Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės me­ras.

Tai­gi, Sei­mo na­rius dau­gu­ma me­rų len­kia sa­vo pa­ja­mo­mis. Pa­vyz­džiui, kad ir Kel­mės ra­jo­no, ku­ria­me jau nė­ra nė 30 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų, me­ro al­ga sie­kia 2814 eu­rų, Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rės – 2236 eu­rus. Sky­rių ve­dė­jai Kel­mės sa­vi­val­dy­bė­je gau­na 1433 eu­rus. Pa­na­šus ir se­niū­nų at­ly­gi­ni­mas. Net ei­li­nio spe­cia­lis­to, ku­riam kar­tais už­ten­ka ir ko­le­gi­jos iš­si­la­vi­ni­mo, at­ly­gi­ni­mas su­ka­si apie tūks­tan­tį eu­rų. Vi­sos šios su­mos Sa­vi­val­dy­bės in­ter­ne­to sve­tai­nė­je pa­teik­tos iki mo­kes­čių. Ar šios su­mos pa­teik­tos jau su prie­dais, in­for­ma­ci­jos nė­ra.

Tuo tar­pu daž­nas ra­jo­ne dir­ban­tis mo­ky­to­jas ten­ki­na­si su­krapš­tęs bent 500 – 600 eu­rų al­gą į ran­kas. Nors jo dip­lo­mas – toks pat ar­ba net ver­tes­nis. Tik ne­paš­laks­ty­tas ku­rios nors par­ti­jos kva­pu. Ypač ver­tin­gi val­dan­čio­sios par­ti­jos kva­pais pa­žy­mė­ti dip­lo­mai. Su jais į aukš­tes­nes pa­rei­gas ei­ni be kon­ku­ren­ci­jos.

Vie­no mies­to me­ras vie­šo­jo­je erd­vė­je skun­dė­si, kad jo at­ly­gi­ni­mas – la­bai ma­žas. Mat me­ras tu­ri gra­žiai reng­tis, kad ge­rai at­ro­dy­tų, au­ko­ti lab­da­rai, nes pri­klau­so "Ro­ta­ry" klu­bui, mo­kė­ti par­ti­jos na­rio mo­kes­tį. Iš­lai­dų pa­ti­ria, nes yra ir me­džio­to­jų bū­re­lio na­rys.

Da­lis mo­ky­to­jo rū­pes­čių – taip pat pa­na­šūs. Tik jo au­ka daug že­miš­kes­nė ir pra­smin­ges­nė. Jis taip pat tu­ri ge­rai reng­tis, kad gra­žiai at­ro­dy­tų, ir kad ne­si­šai­py­tų mo­ki­niai. Tik dra­bu­žius kar­tais pri­vers­tas pirk­ti pa­dė­vė­tus.

Jis taip pat au­ko­ja lab­da­rai iš sa­vo kuk­lios al­gos pirk­da­mas mo­ky­mo prie­mo­nes, kan­ce­lia­ri­jos reik­me­nis, o kar­tais ir pra­ty­bų są­siu­vi­nius, pieš­tu­kus ar ak­va­re­lę ne­pa­si­tu­rin­tiems mo­ki­niams.

Tik be par­ti­jos ir be me­džio­to­jo bi­lie­to mo­ky­to­jas ga­li ap­siei­ti.

Tai­gi, me­ras el­gia­si kaip ro­ta­rie­tis, mo­ky­to­jas – kaip sa­ma­rie­tis.

Vien iš sa­ma­rie­tiš­ko pa­siau­ko­ji­mo ir pa­šau­ki­mo dir­ba dau­ge­lis Lie­tu­vos in­te­li­gen­tų, ne­su­si­dė­ju­sių su par­ti­jo­mis ir ne­su­tū­pu­sių į pa­to­ges­nes vals­ty­bės tar­ny­bos ar ko­kių sa­vi­val­dy­bių įmo­nių va­do­vų kė­des.

Ne­se­niai į Už­ven­tį bu­vo at­vy­kęs is­to­ri­kas, tri­lo­gi­jos apie Jo­ną Ba­sa­na­vi­čių au­to­rius, da­bar ra­šan­tis mo­nog­ra­fi­ją apie 1918 me­tų Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rą Jo­ną Smil­ge­vi­čių, Al­gir­das Gri­ga­ra­vi­čius.

Gar­baus am­žiaus žmo­gus į pro­vin­ci­jos už­kam­pį ke­lias va­lan­das kra­tė­si au­to­bu­su, sto­ju­siu kiek­vie­no­je sto­te­lė­je. Po su­si­ti­ki­mo su už­ven­tiš­kiais lau­kė še­šio­lik­tos va­lan­dos, kol tas pa­ts au­to­bu­sas vėl grįš į Už­ven­tį ir par­veš į Vil­nių. Nes jis ne­tu­ri nei vai­ruo­to­jo, ku­ris kaip me­rus ir ki­tus val­di­nin­kus at­vež­tų į su­si­ti­ki­mus su gy­ven­to­jais ar į sos­ti­nę, vei­kiau­siai ne­tu­ri nė au­to­mo­bi­lio. Ar tik tiek tė­ra ver­tas ga­baus, plunks­ną val­dan­čio is­to­ri­ko, dir­bu­sio vals­ty­bei, gy­ve­ni­mas?

O gal Lie­tu­vai ne­rei­ka­lin­gos jo mo­nog­ra­fi­jos apie Jo­ną Ba­sa­na­vi­čių ar apie Jo­ną Smil­ge­vi­čių? Gal jas pa­ra­šys kas nors iš sa­ves­nių­jų už šim­tą tūks­tan­čių eu­rų?

Bet, pa­si­ro­do, Jo­nas Smil­ge­vi­čius ir dar vie­nas 1918 me­tų sig­na­ta­ras bu­vo li­kę vie­nin­te­liai, apie ku­riuos ne­pa­ra­šy­tos mo­nog­ra­fi­jos. Is­to­ri­kas da­vė pa­ža­dą sau per­siim­ti Jo­no Smil­ge­vi­čiaus dva­sia ir už­pil­dy­ti ši­tą is­to­ri­jos spra­gą, nors in­for­ma­ci­jos apie Už­ven­ty­je gy­ve­nu­sį ir ūki­nin­ka­vu­sį sig­na­ta­rą iš­li­kę la­bai ma­žai.

Už­ven­čio mu­zie­jaus va­do­vė Mil­da Kny­ze­lie­nė ap­si­džiau­gė, kai is­to­ri­kas mu­zie­jui pa­do­va­no­jo vi­sa, ką yra per pa­sta­ruo­sius me­tus su­rin­kęs ir jau su­dė­jęs į mo­nog­ra­fi­jos teks­tus.

Va­di­na­si, jo dar­bas Lie­tu­vai rei­ka­lin­gas. Tik jį at­lik­ti tu­ri ne­mo­ka­mai, dar­gi iš sa­vo pen­si­jos skir­da­mas po 50 eu­rų ke­lio­nėms į ar­chy­vus. Kaip sa­ma­rie­tis...

Kaip daž­nai mes, mur­dy­da­mie­si po­li­ti­nė­se ba­ta­li­jo­se, ieš­ko­da­mi praei­ties ir da­bar­ties, o gal net atei­ties prie­šų, gink­luo­da­mie­si ir ruoš­da­mie­si ta­ria­miems ka­rams, ne­pa­ma­to­me šios die­nos did­vy­rių, ku­rie kuk­liai, ty­liai, kant­riai ir kruopš­čiai dir­ba kas­die­nį sa­vo dar­bą, su­vok­da­mi jį kaip pa­rei­gą Tė­vy­nei ir žmo­nėms.