Rin­ki­mai ir de­mog­ra­fi­ja

Rin­ki­mai ir de­mog­ra­fi­ja

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Lie­tu­vo­je ma­žė­ja gy­ven­to­jų, ma­žė­ja šei­mų ir vai­kų, ma­žė­ja jau­ni­mo. Dėl to nu­nyks­ta mo­kyk­los, pa­štai, gy­dy­mo įstai­gos, kul­tū­ros na­mai. Rin­ki­mų būs­ti­nės dar iš­lie­ka ir kai­muo­se. Ta­čiau ir rin­kė­jų ma­žė­ja.

Bal­sa­vau vie­no­je iš ma­žiau­sių­jų Kel­mės ra­jo­ne Ku­ke­čių se­niū­ni­jo­je. Nuo 2015 – ųjų me­tų Sa­vi­val­dy­bių rin­ki­mų čia su­ma­žė­jo 150 rin­kė­jų.

Guo­džia bent tai, kad rin­kė­jai per šiuos rin­ki­mus bu­vo ak­ty­ves­ni. Vis tiek iš 24 926 rin­ki­mų tei­sę tu­rin­čių ra­jo­no gy­ven­to­jų bal­suo­ti nea­tė­jo nė pu­sė – tik 11 489.

Ta­čiau rin­kė­jų ma­žė­ji­mas ir ak­ty­vu­mas nie­kaip neat­si­lie­pia kan­di­da­tų į ra­jo­no Ta­ry­bą gau­sai. Pa­ly­gin­ti ne­daug gy­ven­to­jų tu­rin­čia­me Kel­mės ra­jo­ne rin­ki­muo­se da­ly­va­vo 8 po­li­ti­nės par­ti­jos ir du vi­suo­me­ni­niai ko­mi­te­tai. 260 jų at­sto­vų sie­kė Ta­ry­bos na­rio man­da­to. Man­da­tų – tik 25. Tai­gi, kon­kur­sas – dau­giau kaip de­šimt žmo­nių į vie­ną vie­tą.

Ką reiš­kia lie­tu­vių su­si­skal­dy­mas į to­kią dau­gy­bę par­ti­jų ir ju­dė­ji­mų? Nuo­mo­nių įvai­ro­vę? Lie­tu­vio na­cio­na­li­nį cha­rak­te­rį, ku­ria­me už­fik­suo­tas po­lin­kis prie­šin­tis ir skal­dy­tis? Ar po­rei­kį są­ra­še bū­ti pir­mu ir bent vie­nam pa­tek­ti į Ta­ry­bą?

Toks gau­sus ga­li­mų po­li­ti­kų pa­si­rin­ki­mas rin­kė­jui su­su­ka gal­vą. Tar­si pre­ky­bos cent­re iš­vy­dus di­džiu­lį pre­kių, ku­rių dar ne­si nei ma­tęs, nei ra­ga­vęs ar ki­taip iš­ban­dęs, asor­ti­men­tą.

Di­džiu­lis ga­li­mų po­li­ti­kų asor­ti­men­tas rin­kė­jui gal ir bū­tų ne­blo­gai, jei­gu apie juos dau­giau ži­no­tų.

De­ja, bent jau Kel­mės ra­jo­ne bu­vo su­reng­ta tik po­ra de­ba­tų. Kel­mė­je juos or­ga­ni­za­vo jau­ni­mas, Kra­žiuo­se – ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nin­kas ūki­nin­kas Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius. Abie­juo­se de­ba­tuo­se kal­bė­ti ir pri­si­sta­ty­ti ga­lė­jo tik pre­ten­den­tai į me­rus. Kan­di­da­tai į ra­jo­no Ta­ry­bą da­ly­va­vo tik kaip pa­lai­ky­mo ko­man­da. Va­di­na­si, su­si­rin­kę žmo­nės apie vie­ną ar ki­tą są­ra­šą ga­lė­jo spręs­ti tik pa­gal jų me­rą.

Jau­ni­mo su­reng­tuo­se de­ba­tuo­se kan­di­da­tai į me­rus pa­na­šiai kaip fil­muo­jant te­le­vi­zi­jos lai­das bu­vo įspraus­ti į lai­ko rė­mus. Vi­si įsi­tem­pę lau­kė – ar de­ba­tus ve­dan­tis žur­na­lis­tas ne­pak­laus, ko ne­su­ge­bės at­sa­ky­ti. O gal iš sa­lės kas nors at­siųs pro­vo­kuo­jan­tį ar komp­ro­mi­tuo­jan­tį klau­si­mą?

Kra­žiuo­se de­ba­tai vy­ko lais­viau, tai­gi, ir kan­di­da­tai la­biau at­si­sklei­dė, at­vi­riau bend­ra­vo su ko­kiu dvi­de­šimt į su­si­ti­ki­mą atė­ju­sių gy­ve­no­jų. Bū­tent to­kių de­ba­tų rei­kė­jo vi­so­se se­niū­ni­jo­se, gal net di­des­niuo­se kai­me­liuo­se. Kad gy­ven­to­jai vi­sus kan­di­da­tus ga­lė­tų pa­ma­ty­ti „in cor­po­re“, kad pa­ly­gin­tų jų min­tis ir pro­tus. Bet iš kur at­ras­ti to­kių ak­ty­vių or­ga­ni­za­to­rių kaip Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius?

Gal­būt to ga­lė­tų im­tis bend­ruo­me­nių pir­mi­nin­kai ar­ba se­niū­nai­čiai? Bet ar ga­li pri­vers­ti de­ba­tus or­ga­ni­zuo­ti žmo­nes, dir­ban­čius vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais? Be to, kai ku­rioms po­li­ti­nėms jė­goms gal ne­pa­ran­ku ro­dy­tis su vi­sais kar­tu? Pa­ran­kiau nuo ki­tų at­ski­rai – ga­li dau­giau pa­gir­ti sa­ve ir pa­peik­ti ki­tus. Juk ir tur­gu­je pre­kei­viui pa­lan­kiau, kai ma­žiau tos pa­čios rū­šies pre­kių.

Tai­gi, kiek­vie­nas kan­di­da­tas į me­rus ir jo są­ra­šo at­sto­vai sa­vo pur­vy­nė­lį iki rin­ki­mų fi­ni­šo bri­do at­ski­rai. Kaip kas iš­ma­nė! Kas į pa­što dė­žu­tes mė­ty­da­mas lanks­ti­nu­kus, kas siū­ly­da­mas žvy­ro, kas sunk­ve­ži­mį mal­kų, kas išas­fal­tuo­ti vieš­ke­lį iki rin­kė­jo na­mų, kas da­ly­vau­da­mas prieš rin­ki­mus ypač pa­gau­sė­ju­siuo­se ren­gi­niuo­se ir teik­da­mas pa­dė­kos raš­tus.

Kiek­vie­nas nuė­jo apie po­rą mė­ne­sių tru­ku­sį ne­leng­vą ke­lią. Bet ne kiek­vie­nas bu­vo iš­girs­tas ir iš­rink­tas. Ne kiek­vie­no pa­ža­dai bu­vo pa­kan­ka­mai rea­lūs.

De­mog­ra­fi­nė si­tua­ci­ja ypač at­si­lie­pia or­ga­ni­zuo­jant rin­ki­mus. Gau­sioms par­ti­jų ir ko­mi­te­tų pa­jė­goms rei­kė­jo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kų, ko­mi­si­jos na­rių ir ste­bė­to­jų. Sa­vo už­duo­tis ga­vo kiek­vie­nas raš­tin­ges­nis kai­mo ar mies­te­lio žmo­gus. Ne vi­soms par­ti­joms tų raš­tin­ges­nių žmo­nių ir už­te­ko. Ne­bu­vo lais­vų nuo po­li­ti­nio su­si­sais­ty­mo. Juk ne vie­no­je šei­mo­je yra biu­dže­ti­nė­se įstai­go­se ar Sa­vi­val­dy­bės įmo­nė­se dir­ban­čių žmo­nių. Neat­sar­gu ki­tiems šei­mos na­riams dar­buo­tis ne tai par­ti­jai.

Leng­viau bu­vo per ke­lis Nep­rik­lau­so­my­bės de­šimt­me­čius įsi­ga­lė­ju­sioms par­ti­joms.

Nau­jes­nėms, jau­nes­nėms – sun­kiau. Ne vi­sos tu­rė­jo pa­kan­ka­mai ste­bė­to­jų ir ko­mi­si­jos na­rių. Gal ir ne vi­sų po­li­ti­nių jė­gų pa­gal­bi­nin­kai bu­vo tų pa­čių pa­žiū­rų ir ne vi­si iš­ti­ki­mai joms tar­na­vo?

Su­ne­rim­ti bent jau Kel­mės ra­jo­ne ver­čia ir be­veik tūks­tan­tis su­ga­din­tų biu­le­te­nių. Išei­tų, jog biu­le­te­nius ga­di­no be­veik kas de­šim­tas rin­kė­jas. Spe­cia­liai? Pro­tes­tuo­da­mas? Ty­čio­da­ma­sis? O gal dėl ne­ži­no­ji­mo, kaip tą biu­le­te­nį pa­žy­mė­ti?

Dau­gia­bu­čio kie­me su­tik­ta gar­baus am­žiaus mo­te­ris tvir­ti­no ži­nan­ti, už ką bal­suo­ti. Jos bu­te lan­kė­si kan­di­da­tas į Pre­zi­den­tus iš Vil­niaus. Agi­ta­vo bal­suo­ti už jo par­ti­ją. Bet ir toks gar­bus sve­čias se­no­lės ne­per­kal­bė­jęs. Ji pa­ti, be agi­ta­ci­jos, ap­si­spren­dė ir spren­di­mo ne­keis.

Bet bu­vo ir to­kių mo­čiu­čių, ku­rios no­rė­jo bal­suo­ti „už di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ją“. To­kios gra­fos biu­le­te­ny­je ne­ra­do. Į bal­sa­dė­žę įme­tė neužb­rauk­tą biu­le­te­nį.

Rin­ki­mai kai­nuo­ja daug. Ir lė­šų. Ir in­te­lek­ti­nių iš­tek­lių. Nu­dė­vė­tų au­to­mo­bi­lio pa­dan­gų. Nup­lėš­tų ba­tų. Daug svei­ka­tos ir ne­ri­mo. Kai kam gal ir ne­mi­go nak­tų.

Gal vi­sa tai la­biau at­si­pirk­tų, jei­gu žmo­nės bū­tų ne ak­lai agi­tuo­ja­mi pri­myg­ti­nai pa­sa­kant, už ką bal­suo­ti, o mo­ko­mi ele­men­ta­rių da­ly­kų, kaip pa­žy­mė­ti biu­le­te­nį. Ne pa­slap­tis, jog kar­tais to ne­sup­ran­ta ne tik se­nu­kai, bet ir jau­ni, po­li­ti­ka ne­si­do­min­tys žmo­nės.

Rin­ki­mų agi­ta­ci­ja nė­ra prie­ši­nin­ko pla­ka­to nu­plė­ši­mas ir sa­vo­jo pa­ka­bi­ni­mas. Ji tu­rė­tų bū­ti rin­kė­jo pra­ti­ni­mas mąs­ty­ti.