
Naujausios
Premija išprovokavo „Manifestą“
„Šiaulių krašte“ rašyta, kad praėjusį ketvirtadienį Kelmėje įteikta čia gyvenusios ir dirbusios poetės Reginos Biržinytės premija. Tą pačią dieną, likus pusvalandžiui iki premijos įteikimo iškilmių, į rajono savivaldybę atneštas ir užregistruotas rajono literatų manifestas, kuriame reikalaujama keisti Kelmės rajono savivaldybės literatūrinių Reginos Biržinytės ir Žemaitės premijų skyrimo nuostatus ir atnaujinti vertinimo komisiją, į ją pakviečiant kompetentingus, nešališkus žmones. „Manifesto“ kopija atsiųsta ir „Šiaulių krašto“ redakcijai.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Manipuliacijos „literatūra“
Manifestą išprovokavo tai, kad komisija literatūrinę premiją skyrė ne Viktorui Gulbinui už brandžią poezijos knygą „Veidu į vakarą“, o Seimo narei Almai Monkauskaitei po mirties už knygoje „Mano kadencija“ sudėtą politinę publicistiką, jos kalbų ir dokumentų rinkinį.
„Regina Biržinytė pirmiausia buvo poetė. Tačiau kaip ši premija suvokiama komisijos ir rajono savivaldybės? Konkurso nuostatuose nurodoma, jog premija skiriama už „praėjusiais kalendoriniais metais atskira knyga išleistą literatūrą“. Literatūra, kaip žinome, yra ne vien grožinė, arba meninė. Lietuvių literatūros enciklopedija aiškina taip: „Literatūra (iš lot. littera – raidė) gali būti taikomas tiek pavieniams rašytiniams kūriniams, tiek ir apimant visus rašytinius viso pasaulio, tam tikros kultūros ar tam tikros epochos kūrinius“, – rašoma „Manifeste“.
Pasak jo autorių, dėl konkurso nuostatų netikslumo, komisijai suteikiama galimybė premija manipuliuoti.
Taip nutiko šiemet įvertinant dvi nominacijai pateiktas knygas: Almos Monkauskaitės „Mano kadencija“ ir Viktoro Gulbino poezijos knygą „Veidu į vakarą“. Pirmoji knyga nėra grožinės literatūros kūrinys. Tai – publicistika, dokumentika apie ketverius darbo metus Seime, darbą apygardoje, socialdemokratų partijoje, pažintis su žmonėmis, įstatymų leidybą. Kitaip sakant, partinė-politinė dokumentika, kuri gali būti įdomi ir turėti istorinę išliekamąją vertę, tačiau ne R. Biržinytės premijos kontekste.
Įžvelgia korupciją
„Įdomu tai, kad netrukus po knygos sutiktuvių „Mano kadencija“ buvo komentuojama kaip R. Biržinytės premijos nominantė. Ar ir čia kaip su darbo vietomis? Konkursas tik tariamas, nes iš anksto visi žino, kas bus nugalėtojas?“
Susidaro įspūdis, jog premija turi korupcijos atspalvių, jog tęsiama tradicija skirti ją „saviems“. Ar šiuo konkrečiu atveju – tai nėra atsidėkojimas partijos bendražygei?“ – klausiama „Manifeste“ ir stebimasi, jog komisija dažniausia tik su mažomis išlygomis balsuoja taip kaip reikia.
Autoriai abejoja, ar pati A. Monkauskaitė – kultūringas, inteligentiškas, didelės erudicijos žmogus, mokėjusi įvertinti kūrybą, pati būtų norėjusi dalyvauti šiame farse, menkinančiame jos atminimą ir piktinasi, jog komisijai pateiktas V. Gulbino eilėraščių rinkinys „Veidu į vakarą“, užuot įvertintas už meniškumą, poetinę brandą, atsainiai nustumtas į paribį.
Manifestą pasirašę Literatūrologė Kristina Poderytė – Bačiulienė ir Literatų klubo „Vieversys“ narės: Janina Skeberdienė bei Dalia Griškevičienė reikalauja tobulinti literatūrinių premijų skyrimo nuostatus, kuriuose būtų apibrėžti aiškūs vertinimo kriterijai. R. Biržinytės premiją siūloma pirmiausia skirti už poeziją. O jei tais metais nėra išleidžiama poezijos knyga, arba ji menko lygio – skirti už grožinės literatūros kūrinį (prozą ar dramą). Be to, siūloma atnaujinti literatūrinių premijų vertinimo komisiją ir sudaryti ją iš autoritetingų, atsakingų, sąžiningų, turinčių nuomonę, literatūrinį išprusimą ir kompetenciją, nešališkų žmonių, literatūros kritikų, į knygų vertinimą įtraukti visuomenę, atsižvelgti į jos nuomonę.
„Šiaulių kraštas“ paklausė, ką apie premijos skyrimo peripetijas mano kiti rajono literatai ir komisijos nariai.
Nuomonės
Liucija KELPŠIENĖ – literatė iš Šedbarų kaimo:
– Sunku kalbėti apie premiją skirtą žmogui, kurio jau nebėra. Su Alma Monkauskaite buvau artimai pažįstama. Ji daug yra padėjusi mūsų šeimai. Tai buvo žmogus, kuris pirmiausia padėjo kitiems, o savęs nežiūrėjo. Tačiau manau, jog literatūrinės premijos skiriamos ne už tai. Todėl kelčiau abi rankas už brandžią, stiprią Viktoro Gulbino poezijos knygą.
Manau, jog ir amžinos atminties Alma nebūtų norėjusi šios premijos. Nesakau, kad jos knyga – bloga. Tačiau tokiems, istorinę vertę turintiems kūriniams reikėtų įsteigti kitą premiją, ne R.Biržinytės.
Suprantu ir komisiją. Jie norėjo pagerbti būtent A. Monkauskaitę, nes ji daugiau knygų jau nebeišleis. Bet tie geri norai tik supriešino žmones. Privertė teisintis ir apginti savo nuomonę kai kuriuos kalbėtojus jau pačiame premijos įteikimo renginyje, nepatogiai jaustis velionės artimuosius.
Stasys RAMANAUSKAS – literatas iš Butkiškės, R.Biržinytės premijos laureatas:
– Nieko nuostabaus, kad premija skirta už politikės knygą. Politikai visuomet turi pimenybę prieš eilinius žmogelius. Sakote, taip neturėtų būti. Žinoma, neturėtų.
Ir Lietuva turėtų būti pilna žmonių, o ne tuštėjantii. Deja, tuštėja.
Vaclovas ANDRULIS – rajono meras, komisijos literatūrinėms premijoms skirti pirmininkas:
– „Manifesto“ autoriai siūlo keisti nuostatus. Tačiau nemanau, kad skirdami premiją Almos Monkauskaitės knygai pasielgėme netinkamai. Juk visi komisijos nariai turi pakakamai kompetencijos, visi susiję su literatūra, aš – pats nekompetetingiausias. Ir visi balsavo už šitą knygą, išskyrus vieną komisijos narę.
Be to, ne pirmą kartą R. Biržinytės premija skiriama už publicistikos knygą. Premijas ne už grožinę literatūrą yra gavusios ir J. Garbenienė, J. Ramanauskaitė bei daugiau autorių.
Valerija PUIŠIENĖ – Kelmės J. Graičiūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė, Literatūrinių premijų skyrimo komisijos narė:
– Šiemet sprendžiant, kam skirti R. Biržinytės premiją, vienintelė buvau ta balta varna, pasisakiusi už Viktoro Gulbino knygą „Veidu į vakarą“.
Kiti komisijos nariai savo sprendimą motyvavo tuo, kad A. Monkauskaitės knygoje aprašyta daug įžymių žmonių. Bet man asmeniškai reikia tikrosios kūrybos, grožinės literatūros. Ir V. Gulbino knygoje būtent ir buvo kūryba.
Suprasčiau tokį pasirinkimą, jeigu pernai nebūtų išleista jokios poezijos ar prozos knygos, arba ji būtų labai silpna. O dabar turime stiprią, gerą knygą ir nustumiame ją į šoną.
Mano nuomonė nereiškia nepagarbos A. Monkauskaitei. Ją gerbiu kaip žmogų ir kaip politikę. Tačiau kažkaip neskaniai susidėliojo ta premijos skyrimo istorija.
Autorės nuotr.
R. Biržinytės premijai buvo pasiūlytos dvi praėjusiais metais išleistos knygos: Almos Monkauskaitės „Mano kadencija“ ir Viktoro Gulbino „Veidu į vakarą“.