Po kiek rinkėjai?

Po kiek rin­kė­jai?

Šiau­liuo­se da­ro­mi ge­ri dar­bai. Dar bent iki ki­tų me­tų ko­vo tik­rai jų bus. O ta­da – rin­ki­mai. Tai me­tas, kai taps aki­vaiz­du, kiek be­si­ver­žian­tiems į val­džią pa­vy­ko iš­mui­lin­ti rin­kė­jams akis.

Jū­ra­tė RAU­DU­VIE­NĖ

jurate@skrastas.lt

Bū­ti val­džio­je yra ge­rai. Tai pa­tin­ka ir jau esan­tiems mies­to val­džios olim­pe. Jiems no­rė­tų­si, kad tai nie­ka­da ne­si­baig­tų, to­dėl da­ro ge­rus dar­bus. Ir bū­ti­nai pa­tei­kia juos su „ce­de­liu": TAI AŠ.

Kad ir vi­ce­me­ras Jus­ti­nas Sar­taus­kas – fei­sbu­ke ne­se­niai džiu­giai pra­ne­šė, kad su­ži­no­jo, jog Gin­kū­nų ka­pi­nė­se prie ko­lum­ba­riu­mo at­si­svei­ki­ni­mo ce­re­mo­ni­jos me­tu nė­ra ant ko pa­dė­ti ur­nos. Tai da­ro­ma ant se­nos, neiš­vaiz­džios kė­dės ar net ant suo­lo! Po­li­ti­kos sen­bu­vį tai taip su­krė­tė, kad jis kaip mat iš „Ven­tos“ fab­ri­ko iš­pra­šė dai­lią bal­tą kė­du­tę ir iš­kil­min­gai per­da­vė ka­pi­nių ad­mi­nist­ra­ci­jai. „Šv. Jur­gio baž­ny­čios kle­bo­nas Sau­lius Ma­tu­lis ge­rai įver­ti­no ma­no pa­rink­tą kė­dę, ji pa­si­tar­naus šven­tam rei­ka­lui“, – ra­šo vi­ce­me­ras, ma­tyt, vil­da­ma­si­s, kad „dėl šven­to rei­ka­lo“ pa­ra­pi­jos ti­kin­tie­ji jo tik­rai ne­pa­mirš ko­vo pir­mo­mis die­no­mis. Tik ar ne Sa­vi­val­dy­bės, kad ir ne­ šven­tas, bet rei­ka­las bu­vo tuo pa­si­rū­pin­ti, vos ati­da­rius ko­lum­ba­riu­mą? O ar ne J. Sar­taus­kas yra vie­nas iš Sa­vi­val­dy­bės va­do­vų ir Ta­ry­bos na­rys?

„Ko­kio ap­lai­du­mo ir abuo­ju­mo tu­rė­jo bū­ti tas, ku­ris tai ma­tė daug kar­tų ir nie­ko ne­da­rė!“ – vie­šai pa­si­pik­ti­no me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas. No­rė­tų­si jo min­tį pa­tiks­lin­ti: o ko­kio ap­lai­du­mo ir abuo­ju­mo tu­rė­jo bū­ti tas, ku­ris tai tu­rė­jo ma­ty­ti ir pa­da­ry­ti, bet pra­re­gė­jo tik li­kus ke­liems mė­ne­siams iki rin­ki­mų?

Me­rą ir dau­giau pra­re­gė­ji­mų iš­ti­ko bai­gian­tis jo ka­den­ci­jai. Pa­vyz­džiui, kad Ba­čiū­nų gat­vė­je keis­tai su­gul­dy­ti kal­ne­liai, kad jau­nas šei­mas, su­si­lau­ku­sias nau­ja­gi­mių, neiš­ven­gia­mai pri­va­lo­ma pa­ma­lo­nin­ti krai­te­liais, kad nau­jai pa­so­din­tus me­de­lius mies­to cent­re rei­kia lais­ty­ti...

O štai pa­ma­tęs gar­bės pi­lie­čio An­ta­no Si­rei­kos at­siųs­tą nuo­trau­ką, liu­di­jan­čią, kad Dai­nų gat­vė­je dar­bo me­tu drau­džia­ma sto­vė­ti au­to­mo­bi­liams (nes truk­do nu­va­ly­ti gat­vę), me­ras ne­tvė­rė pyk­čiu: „Ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, kiek ab­sur­diš­ka ga­li bū­ti val­džia. Ko­kio vel­nio žmo­nės tu­ri kas­dien pa­trauk­ti au­to­mo­bi­lį, jei­gu ke­lias va­lo­mas kar­tą, ar du per sa­vai­tę? Vie­šai rei­ka­lau­ju pa­keis­ti šį ženk­lą“.

Me­ras, užuo­t vie­ti­niu Sa­vi­val­dy­bės ry­šiu skamb­te­lė­jęs Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riui ir pa­siū­lęs nuim­ti ženk­lą, rei­ka­lau­ja to vie­šai. Iš ko? Iš nie­ko. Tai tie­siog „opiu­mas“ rin­kė­jams – aš ju­mis rū­pi­nuo­si.

Iki rin­ki­mų li­ko ma­žai lai­ko, o be­veik vi­si mies­to dar­bų re­zul­ta­tai dar atei­ty­je. Me­ras sku­ba. Gat­vių re­mon­tas pra­si­dė­jo at­vė­sus orams. Rė­ky­viš­kius su­grū­do į va­lan­di­nes spūstis. Kad tik neužs­nig­tų! Teks daug mels­tis.

„Šiau­lių plen­to“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Juo­zas Alek­sa pri­si­pa­ži­no, kad bi­jo su­lauk­ti me­ro skam­bu­čio. Mies­to gal­va jį spau­dė už­baig­ti Til­žės gat­vės re­konst­ruk­ci­ją anks­čiau nu­ma­ty­to lai­ko. Pa­vy­ko me­ro pa­si­ro­dy­mą ati­da­ry­to­je gat­vė­je su­reng­ti tri­mis die­no­mis anks­čiau. Ne­ju­čio­mis iš praei­ties ky­šo so­vie­ti­nis šū­kis: „Penk­me­tį – per tris me­tus!“ Iš pa­skos vel­ka­si tos pa­čios epo­chos vaiz­di­nys, kaip re­vo­liu­ci­jos va­das rąs­tą ne­šė... Taip A. Vi­soc­kas nuo Til­žės gat­vės ne­šė eis­mą drau­džian­čių ženk­lų konst­ru­ci­ją. Įsi­kib­ti spė­jo ir kan­di­da­tas į me­rus Gin­tau­tas Sit­ni­kas.

A. Vi­soc­kas no­rė­tų re­konst­ruo­to­je Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je įžieb­ti Ka­lė­dų eg­lę. Ir ne­svar­bu, kad aikš­tės ir jos priei­gų pro­jek­to pa­bai­ga nu­ma­ty­ta tik ki­tų me­tų pa­bai­go­je. Bet me­rui aikš­tės rei­kia iki rin­ki­mų. Dar­bus at­lie­kan­čios įmo­nės va­do­vas kal­tai šyp­so­si – ne­pa­vyks. Net jei pa­ro­mis įka­lin­tų sta­ty­bos aikš­te­lė­je sa­vo dar­bi­nin­kus, mat gra­ni­ti­nių ga­mi­nių pa­sau­li­nė­je rin­ko­je – de­fi­ci­tas, ten­ka il­gai lauk­ti, kol gau­ni. Bet me­rui rei­kia rin­kė­jų. Ke­li­nin­kų įmo­nei – mi­li­jo­ni­nių už­sa­ky­mų...

„Dai­nų po­lik­li­ni­ko­je – šiau­lie­čių lauk­tos per­mai­nos“ – skel­bia Sa­vi­val­dy­bė po me­ro su­si­ti­ki­mo su įstai­gos ko­lek­ty­vu. A. Vi­soc­kas nu­ra­mi­no, kad kal­bos apie dvie­jų mies­to po­lik­li­ni­kų su­jun­gi­mą ne­tu­ri rea­laus pa­grin­do. Ko ge­ro, ne­be­tu­ri po to, kai šios gy­dy­mo įstai­gos ko­lek­ty­vas ir pa­cien­tai su­rin­ko pa­ra­šus ir pa­si­prie­ši­no to­kiems val­džios ke­ti­ni­mams. Bet aiš­kin­ti, kad pa­grin­do ir ne­bu­vo, at­ro­dy­tų ci­niš­ka, nes me­ro su­šauk­to­je se­niū­nų suei­go­je šį klaus­mą pri­sta­tė Sa­vi­val­dy­bės gy­dy­to­ja, jau bu­vo at­si­klaus­ta vie­no va­do­vo, ar im­tų­si va­do­vau­ti su­jung­toms įstai­goms... Bet rin­ki­mai ar­tė­ja ir šio­je „te­ri­to­ri­jo­je“ per­ne­lyg daug ne­pa­tenkintų me­ro val­džia rin­kė­jų. Ten­ka ei­ti į pa­ties suer­zin­tą ko­lek­ty­vą ir mui­lin­ti akis. Pa­ro­dy­ti, kad rū­pi­nie­si, o juk kiek­vie­nam no­ri­si, kad juo rū­pin­tų­si. Ir ne­t jei­gu tai tik rin­ki­mų iliu­zi­ja, ji sal­di.

Tie­są sa­kant, gy­ven­to­jai iš tos rin­kė­jų me­džiok­lės lai­mi. Pa­vyz­džiui, ke­tu­rias die­nas per me­tus Šiau­lių mies­to au­to­bu­sai juos ve­žios vel­tui. Koks po­li­ti­kas ga­lė­tų bū­ti prieš? To­dėl toks spren­di­mas grei­čiau­siai bus priim­tas ki­tą sa­vai­tę. Tik ko­dėl šios ma­lo­nės ne­su­lauk­ta 2015-ai­siais, kai prie mies­to vai­ro sto­jo „jau­na ir prin­ci­pin­ga sva­jo­nių ko­man­da“, o tik prieš rin­ki­mus? Be­je, iš tos ko­man­dos li­ko tik me­ras ir vi­ce­me­ras Do­mas Griš­ke­vi­čius.

Dė­kin­gas A. Vi­soc­kui už jo pa­va­duo­to­jo kė­dę, jau­na­sis vi­ce­me­ras nuo­lan­kiai priė­mė sa­vo va­do sky­do vaid­me­nį. Mies­to bend­ruo­me­nė su­ki­lo dėl pjau­na­mų me­džių. Ug­nį į sa­ve priė­mė vi­ce­me­ras. Me­ro su­si­ti­ki­muo­se su bend­ruo­me­nės at­sto­vais nie­kur ne­si­ma­tė. Taip, ten nuo­tai­kos bu­vo to­kios, kad kar­mos ba­lų rin­ki­mams ne­su­si­rink­si. Kur tik mies­te ky­la koks šir­ša­las dėl val­džios spren­di­mų, pa­tran­kos tai­ki­niu siun­čia­mas D. Griš­ke­vi­čius. O kur rei­kia iš­kil­min­gai „ne­šti rąs­tą“, me­ras jau čia.

Ir dar šiek tiek apie ro­žes, val­džią ir pin­igus. Štai prie pa­so­din­tos ir „Šiau­lių van­de­nų“ di­rek­to­riaus iš­kil­min­gai pa­lais­ty­tos var­di­nės ro­žės Ch. Fren­ke­lio vi­los kie­me A. Vi­soc­kas vie­nas pir­mų­jų pri­se­gė sa­vo „ce­de­lį“. To ne­pa­ka­ko, pa­so­di­no dar še­šias. Ro­žės ir me­ras. Gra­žu.

Ro­žy­no įkū­rė­jas pra­mo­ni­nin­kas Sta­nis­lo­vas Gru­šas šį­met ta­po mies­to gar­bės pi­lie­čiu. Rin­ki­muo­se me­rui la­bai rei­kės pra­mo­ni­nin­kų pa­ra­mos. Me­ras pa­ga­liau su­pra­to, kas mies­te už­dir­ba pi­ni­gus?