Naujausios
Pirmyn, lietuviai, į Marsą!
Regina MUSNECKIENĖ
Viena Nyderlandų organizacija ketina įkurdinti žmonių koloniją Marse. Ieško savanorių, kurie būtų smalsūs, norėtų kurti, išlaikyti sveikus santykius ir pasitikėti kitais.
Atranka jau šių metų antrąjį pusmetį. Apsisprendę išskristi neturės jokios galimybės grįžti atgal į Žemę.
Perskaičiusi tokią balandžio pirmosios pokštą primenančią informaciją, pamaniau, jog daugiausia kandidatų į Marsą būtų galima rasti Lietuvoje.
Mūsų žmonės jau įpratę migruoti. Daugelis pasinešę Ispanijon, Airijon, Britanijon, po dešimtmetį arba iš viso neperka bilieto atgal į Lietuvą. Tai kodėl neišbandžius Marso?
Pamenu vieną tarybinių laikų dainą, jog „ir Marse baltos obelys žydės“. Gal būtų visai nieko, jeigu tas obelis pasodintų lietuvaičiai. Juk mes – neblogi sodininkai, daržininkai, artojėliai.
Be to, esame atsparūs ir gebame prisitaikyti. Daugelis sugebėjo išlikti ir prasigyventi Sibire. Likusieji tėvynėje išmoko „apstumti“ okupantą. Ir dar praturtėti.
Nepriklausomoj Lietuvoj irgi daugelis prasisuka. Kas užsieniuose, kas čia, tėvynėje. Retas praturtėja iš normalaus sąžiningo darbo. Dažnas – apgaudamas žioplesnį, išnaudodamas, apvogdamas.
Net specialiąją mokyklą baigusi moterytė sugeba išpešti iš valstybės visas įmanomas pašalpas ir suvokti, kad naudingiau gyventi iš pašalpos negu dirbti. Juolab dirbti pas darbdavį, nesugebantį mokėti darbui adekvataus atlyginimo.
Kiek beveržtų valdžia diržus, niekas iš bado nemiršta. Neužmušama tauta! Kodėl neperkėlus jos genų į Marsą?
Ir laikas emigracijai į Marsą dabar labai palankus. Po ketverių metų A. Kubiliaus valdymo žmonės taip nustekenti, kad neturi ko prarasti.
Darbo ir uždarbio mažėja ir užsienyje. Kur dėtis žmogeliui? O Marse – nearti dirvonai! Galingų užsienietiškų traktorių ten nenusiskraidinsi. Kapstykis rankomis ar kastuvu. Darbo bus per akis.
Gal ir užsienio kalbos ten nuskridusiems nereikės mokėti? Patys susikurs naują marsiečių kalbą. O jeigu lietuvių būtų dauguma, visi galėtų bendrauti lietuviškai.
Manyčiau, jog ir kiti lietuvaičių bruožai tinkami gyventi Marse. Pavyzdžiui, reikalaujama, kad pasiryžėlis gyventi Marse pasitikėtų kitais. Jau už lietuvį turbūt niekas labiau ir naiviau nepasitiki kitais, ypač atvykusiais iš svetur.
Jiems padovanojame valstybės strateginius objektus. Atiduodame net Prezidento postus. Patikime statyti elektrines. Mokame milijonus, kad administruotų bankrutuojantį „Snorą“.
Finansų analitikai tikina, jog ir kontrolės funkciją reikėtų pavesti ne Valstybės kontrolei, o kokiai nors firmai iš užsienio. Esą "švogerių" krašte valstybės kontrolė nelabai ką gali pakontroliuoti. Žodžiu, pasitikėjimo tiek, kad semk kibirais.
Dar vienas reikalavimas, keliamas emigrantui į Marsą, kūrybingumas. Ko jau ko, o kūrybingų žmonių pas mus irgi netrūksta. Vieni prikuria nerealių projektų, kad kūrybingai panaudotų Europos pinigus. Kiti už nerealų kūrybingumą kuria bylas.
Kalėjimuose sėdintys kuria baisias istorijas apie avarijas ir vilioja iš pasitikėjimu tvinkstančių naivių žmogelių pinigus.
Tūkstančiai lietuvaičių kuria dainas, romanus, eilėraščius. Kiti kuria verslą arba ūkį.
Televizininkai kuria šokių ir dainų projektus ir vis atranda šokėjų ir dainininkų. Pasirodo, netgi žmonos ieškojimą galima paversti šou ir leisti viešai žeminti merginas. O ir pulkas Lietuvos mergelių leidžiasi kūrybingai žeminamos.
Politikai kuria naujas ministerijas, naujus etatus, naujus skyrius. Ir niekada nepritrūksta išradingumo bei kūrybos galių. Ypač jeigu įkvepia tie, kuriems tų ministerijų ir tų etatų reikia.
O kiek prikūrėme partijų! Ir kiek visokiausių pavadinimų toms partijoms! Kiek jauko liaudžiai tuose pavadinimuose užkoduota! Ir darbas, ir demokratija, ir teisingumas, ir tvarka, ir liberalizmas. Didžiausias šitokio pobūdžio kūrybos brangakmenis – sveiko proto dešinieji.
Kiek kebliau lietuvaičiams gali būti su sveikais tarpusavio santykiais. Sakoma, jog esame nevieningi, susipriešinę, susiskaldę, brolis su broliu bylinėjasi dėl žemės pėdos.
Bet ką daryti, jeigu žmogus tiesiog atsigauna pamatęs, kaip dega kaimyno tvartas? Teigiamos emocijos pataiso jo sveikatą. O padegėlis, įtardamas, kad kaimynas džiaugiasi, kumščiu „įvažiuoja“ jam į veidą. Taip išlieja visą dėl gaisro susikaupusį pyktį ir pasijunta sveikesnis.
Gal tokie santykiai – visiškai sveiki?
Tad pirmyn nešti gyvybės į Marsą!
