Naujausios
Paspringę vieškelių dulkėmis
Regina MUSNECKIENĖ
Kerkasių kaimelis dūsta nuo dulkių. Net per gyvenvietę nėra asfalto. Į redakciją užsukusi šio kaimelio gyventoja Nijolė Morkūnienė piktinasi: nei sodas sodu. Nei daržas daržu. Viskas apnešta dulkėmis.
Kerkasiškiai su baime laukia saulėtų dienų. Trobos prie pat kelio. Keliu važiuoja daug automobilių. Sukasi ir sukasi dulkių debesys. Dulkėmis apnešti langai neįleidžia dienos šviesos.
Bet dar baisiau bus rugpjūtį, kai ūkininkai pradės vežti grūdus į Viduklę. Zuis traktoriai ir sunkvežimiai. Nebus kuo kvėpuoti. Baisu išeiti ir į kiemą.
Tokias pat bėdas dėsto ir Burbaičių kaimo ūkininkė Irena Budrienė. Vieškelis niekuomet nematęs asfalto. Kol pakelėje augo medžiai, šiek tiek užstojo kelio dulkes. Medžius iškirto. Esą seni, kelia pavojų. Dulkės virsta tiesiai į kiemą.
O kelininkai bejėgiškai skėsčioja rankomis. Be pinigų nenutiesi asfalto. Per pastarąjį penkmetį Šiaulių regione išasfaltuota tik 1300 metrų žvyrkelių.
Šiaulių regiono kelių direktorius Piotras Bakanovas sako, jog 2002 metais buvo parengta programa, kurioje numatyta kada išasfaltuos kokį vieškelį. Kerkasių gyvenvietės atkarpą buvo numatyta išasfaltuoti po 2015 – ųjų metų. Tačiau programos laikytasi tik iki krizės. Dabar jau penkmetis ji nė neatverčiama. Krizė baigėsi. Bet pinigų nepadaugėjo.
Skurdo vėzdas tebekabo virš dulkėtų Lietuvos vieškelių. Čia ne Šveicarija, kur iki kiekvienos sodybos ir net iki ūkininko mėšlo krūvos nutiestas asfaltas.
Ką daryti pakelės gyventojams? Iš jų jau atimta viskas, ką turėjo prie okupanto. Darbas. Mokykla. Paštas. Medicinos punktas. Kultūros namai. Dabar belieka palikti dulkėtus namus ir skristi kur nors į Europą.
Naivesnieji tikisi – gal kas pasikeis po Prezidento rinkimų? Prezidento kortedžas niekuomet nevažiuos Kerkasių žvyrkeliu. Ir nesužinos, ką reiškia kvėpuoti dulkėmis.
Deja, kartais randasi lėšų, pavyzdžiui, asfaltui Goro provincijoje.
Laikraščio į redakciją ateinanti pasiimti pensininkė sako jau nebesuprantanti, kur gyvena Ukrainoje ar Lietuvoje. „Pramerkiu akis – tik Krymas, Maidanas... Žalieji žmogeliukai...Humanitarinė pagalba.
Kodėl Lietuva taip nemyli savo žmogaus? Kodėl nieko nešneka, kada sugrąžins kelis tūkstančius nurėžtos mano pensijos? Mane baudė už tai, kad dirbau. Atimdavo po penkis šimtus kas mėnesį. Valdžia nuolat elgiasi taip lyg žmogui keršytų. Viską atėmė. Įmanytų dar atimtų ir lietuvio tautybę. Juk vienas konservatorių jau šneka, kad tas, kuris nebalsuos už tai, ką jie remia – nelietuvis. Gerai, kad Prezidentą dar renkame slaptu balsavimu. O tai pabalsuotum ne už tą – kitą dieną tave apskelbtų priešu.“
Yra pinigų ir kosminiu greičiu Lietuvoje besiveisiančioms biurokratų kontoroms. Tikriausiai, vaikų Lietuvoje gimsta mažiau negu atsiranda visokių kontrolierių ir tikrintojų. Verslą kontroliuoja kelios dešimtys kontorų ir kontorėlių. Kartais patikrinti atėję kontrolieriai ima derėtis, kokią baudą verslininkui galėtų „uždėti“. Mat, kontrolierius nė neslepia – turi uždirbti sau ir savo kontorai. Neapsikentę kontrolierių teroro verslininkai kuria verslo interesų atstovavimo biurą. Jį taip pat turės išlaikyti.
Tuntas visokio plauko kontorų tunka ir iš ūkininkų. Juos moko, konsultuoja, tikrina, kaltina, skirsto jiems skirtą paramą.
Iš biudžeto minta armija mokytojų, gydytojų ir kitų biudžetininkų prižiūrėtojų, patarėjų, baudėjų.
Biurokratų nelaisvėje blaškomės lyg žuvys tinkluose. Ir už tuos tinklus labai brangiai mokame. Nelieka lėšų išasfaltuoti kelis šimtus metrų žvyrkelio.
Paprastus dalykus pateikti kaip labai sudėtingus Lietuvoje darosi vis populiariau. O iš tiesų gyvenimas yra labai logiškas ir paprastas. Ir nereikia šimto biurokratų ant vieno konkretų darbą dirbančio žmogaus galvos.
Į rankas pakliuvo šimtamečiai „Parėdai seniūnui“. Viskas juose labai logiška. Už žmogaus gyvenimą atsako vienintelis ir arčiausiai žmogaus esantis biurokratas – seniūnas. Jo misija – pasiturintis, ramus, laimingas valstiečių gyvenimas, pasiekiamas palaipsniui ir pigiausiom sąnaudom.
Seniūno priedermė gyventojų gebėjimus paversti nauda, pinigais. Todėl jis privalo kurti seniūnijai reikalingas įmones: dirbtuves, pienines, sandėlius, turgus, perdirbimo ir pervežimo įmonėles, parduotuves, mokyklas. Jeigu vienai seniūnijai veikla per brangi ar per sunki, galima jungtis su kitomis seniūnijomis.
Seniūno rūpestis – susisiekimas ir kitos ryšio priemonės. Jis su savo raštininkais privalo pasirūpinti papročių išsaugojimu, kultūra bei linksmybėmis, kurios parėduose vadinamos „nuostebos ir gerumo paslaugomis“.
Seniūnas atsako už žmogaus labui laiku ir kokybiškai atliktus darbus. Jei to neatlieka, atleidžiamas iš pareigų.
Seniūnijos gyventojai mokesčius moka seniūnijai. Visi drauge sprendžia, ką iš surinktų mokesčių nuveiks savo labui.
„Nevalia nusikopijuoti svetimų dalykų ir pasisavinti, dirbtinai įteigti nebūtus dalykus, kad būtume su kitais tapatūs. Tuomet žmogui užglušinamas Orumas, prieš norą iškyla Sulipimo ypatybė. Tada jis be pulko bijo vienas gyventi. Pulko vadai tokius gaudo, „užjaučia“, guodžia ir savinaudiškai naudoja propagandai ar kaip pigius tarnus.“
Ar šiai dienai netinka prieš kelis šimtmečius sugalvoti parėdai? Tinka, nes keičiasi mados, bet iš esmės nesikeičia žmogaus prigimtis ir gyvybiniai jo poreikiai.
Pafantazuokime, kas atsitiktų, jeigu seniūnija būtų Kerkasiuose. Mokesčius jai mokėtų čia įsikūrusi žemės ūkio bendrovė ir jos darbininkai, pavieniai ūkininkai, dirbantys inteligentai. Jie ir nuspręstų – reikia ar nereikia asfalto per gyvenvietę. Jeigu reikia, kelerius metus taupytų, gal atrastų kokių turtingų kraštiečių, rėmėjų, pasiskolintų iš kaimyninės seniūnijos – ir išsiasfaltuotų. Nereikėtų laukti, kol valdžia susimylės skirti lėšų kokiam puskilometriui asfalto.
Būtent savarankiškumo labiausiai ir reikėtų seniūnijoms, regionų centrams ir rajonų savivaldybėms. Kerėpliškas biurokratinis aparatas ne tik naudoja mokesčių mokėtojų pinigus jo išlaikymui, bet dar ir trukdo, gaišindamas laiką derinimams, slopindamas iniciatyvą draudimais.
Neseniai teko bendrauti su vienu ūkininku. Mokslinio agronomo diplomą turintis vyras per santvarkos virsmus neteko darbo. Pasistatė šiltnamių. Ėmėsi auginti daigus. Kiekvieną pavasarį parduoda tūkstančius pomidorų, agurkų, kopūstų, gėlių daigų. Savo šiltnamiuose jis išbando geriausias veisles, ką ir kokioje žemėje sodinti pataria savo klientams.
„Manęs klausia, ar nepavargstu. O aš atsakau: „Pavargstu. Ir dabar esu pavargęs. Bet aš noriu valgyti. Ir rytoj norėsiu. Todėl privalau dirbti.“
Savarankiškumas ir atsakomybė už savo darbo rezultatus išmokė šį žmogų tokios gyvenimo filosofijos.
Valstybė vadovaujasi kitokia filosofija. Gėris semiamas iš bendro katilo. Kieno samtis didesnis, tas ir pasisemia daugiau. Atsakomybė užmesta tą gėrį kuriančiam. Tik šiukštu – ne semiančiam. Todėl apie saiką nėra nė kalbos.
Taip ir gyvename – kam limuzinai, lėktuvai, egzotiškos kelionės, o kam – tik vieškelio dulkės.
