Pakeliui numirti...

KO­MEN­TA­RAS

Pa­ke­liui nu­mir­ti...

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Šau­kė­nų – ma­žo Že­mai­ti­jos mies­te­lio – žmo­nės pa­lai­do­jo me­džio­to­jų ras­tą pel­kė­je įša­lu­sį 37 me­tų Mo­des­tą. Grei­to­ji pa­gal­ba epi­lep­si­ja sir­gu­sį vy­rą at­ve­žė į Kel­mės li­go­ni­nę. Priė­mi­mo sky­riu­je su­tei­kus pa­gal­bą, žmo­gus iš­leis­tas na­mo.

Pas pa­mo­tę glau­dę­sis vy­ras ne­tu­rė­jo pi­ni­gų au­to­bu­so bi­lie­tui. Iš li­go­ni­nės jis skam­bi­no bro­liui, kad jį par­si­vež­tų. Ta­čiau bro­lis ne­tu­rė­jo kuo at­va­žiuo­ti į Kel­mę.

To­kiais at­ve­jais li­go­ni­nė pra­ne­ša So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riui. Sky­riaus au­to­mo­bi­lis par­ve­ža į Mo­des­tą pa­na­šius var­guo­lius na­mo. Ta­čiau praė­ju­sių me­tų lapk­ri­čio 26-oji bu­vo sek­ma­die­nis. So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rius ne­be­dir­ba. Be­li­ko ei­ti pės­čiam.

De­ja, už ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų esan­čių na­mų vy­ras taip ir ne­pa­sie­kė. Nuo lapk­ri­čio 26-osios iki sau­sio 13-osios mi­ru­sio žmo­gaus kū­nas pra­gu­lė­jo miš­ke. Vei­dą ir krū­ti­nę, ne­pa­ni­ru­sius į pel­kę, ap­grau­žė žvė­rys. Žmo­gus apie 4 ki­lo­met­rus nu­kly­do į šo­ną nuo ke­lio į Šau­kė­nus, to­dėl po­li­ci­jos paieš­kos bu­vo vel­tui.

Kaip jau­tė­si pės­čias, pri­vers­tas na­mo už ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų ke­liau­ti vy­ras, da­bar jo ne­pak­lau­si­me. Ga­li­me tik spė­ti, jog jau­tė­si nie­kam ne­rei­ka­lin­gas. Net lai­do­ti ėmė­si tik to­li­mes­ni gi­mi­nai­čiai. Ar­ti­mes­nie­ji ne­tu­ri pi­ni­gų. O gal ir so­cia­li­nių įgū­džių tai pa­da­ry­ti.

To­kių ne­rei­ka­lin­gų žmo­nių kaip Mo­des­tas kiek­vie­na­me Lie­tu­vos kai­me­ly­je yra bent po ke­le­tą.

Vi­suo­me­nės rė­tis at­si­jo­ja stip­riuo­sius. Silp­nuo­sius tar­si at­si­jas iš­me­ta.

Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė bu­vo nu­pir­ku­si kon­tei­ne­ri­nį na­me­lį. Ja­me sa­vait­ga­lį, kai So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rius var­guo­lių ne­be­ve­ža na­mo, ga­li per­nak­vo­ti pa­na­šios bė­dos kaip Mo­des­tas iš­tik­ti žmo­nės. Ta­čiau da­bar na­me­lis iš mies­to cent­ro per­kel­tas į Pap­rū­džius, ša­lia gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mų.

So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rė Ma­ry­tė Len­cie­nė sa­ko, jog ten pa­to­giau, nes į na­me­lį įlei­džian­ti ir var­guo­liu pa­si­rū­pi­nan­ti dar­buo­to­ja dir­ba gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­muo­se.

O ar pa­to­gu žmo­gui, ku­riam rei­kia nak­vy­nės? Iki Pap­rū­džių apie pen­ki ki­lo­met­rai. Ar­čiau ne­gu į Šau­kė­nus.

Po­li­ci­ja tu­ri So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro dar­buo­to­jų te­le­fo­nus. Iš po­li­ci­jos pa­leis­tus žmo­nes, ne­tu­rin­čius kaip par­va­žiuo­ti na­mo, kar­tais ap­nak­vin­di­na kon­tei­ne­ri­nia­me na­me­ly­je. Jei­gu į po­li­ci­ją ar­ba į na­me­lio pri­žiū­rė­to­ją kreip­tų­si li­go­nis, jį taip pat ap­nak­vin­tų.

Tik ar ga­li pa­pras­tas, ma­žai mo­ky­tas kai­mo žmo­ge­lis vi­sas ši­tas pe­ri­pe­ti­jas ži­no­ti? Prieš li­go­nį šio­je si­tua­ci­jo­je lai­mi po­li­ci­jos su­lai­ky­tas. O gal po­li­ci­ja tie­siog jaut­res­nė už me­di­kus ir ieš­ko išei­ties?

Išė­jęs iš Kel­mės li­go­ni­nės Priė­mi­mo sky­riaus per pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį na­mo ne­grįž­ta jau ne pir­mas žmo­gus.