Pakeliui į niekur

Pakeliui į niekur

KO­MEN­TA­RAS

Pa­ke­liui į nie­kur

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Sku­ba. Vel­nio­niš­kas kas­die­ni­nis bė­gi­mas neap­len­kia ir lapk­ri­čio pir­mą­ją, kai su­va­žiuo­ja­me į ka­pi­nes pa­gerb­ti mi­ru­sių­jų. Dau­gė­ja ak­mens plokš­tė­mis už­vož­tų ka­pų. Kad kuo re­čiau lan­ky­tu­me. Kad ne­rei­kė­tų so­din­ti ir ra­vė­ti gė­lių. Nė­ra lai­ko.

Ne­tu­rė­jo­me lai­ko ir tuo­met, kol gy­vi bu­vo mū­sų mi­ru­sie­ji. Jie išė­jo... O mes ir to­liau bė­ga­me lyg plie­kia­mi bo­ta­gu. Le­kia­me, ne­spė­da­mi įsi­dė­mė­ti žmo­nių, tarp ku­rių gy­ve­na­me, vei­dų. Nes­pė­da­mi su­vok­ti jų po­rei­kių ir lū­kes­čių.

Nė­ra ka­da su­si­tik­ti su gi­mi­ne, pa­bend­rau­ti su se­se­ri­mis ir bro­liais. Vie­nin­te­lė gi­mi­nės su­si­ti­ki­mų vie­ta – lai­do­tu­vės. Nes čia jau ne­be­ga­lio­ja pa­si­tei­si­ni­mas: ne­tu­riu lai­ko. Tai sko­la, ku­rią bū­ti­na grą­žin­ti. Nes su gy­vu mi­ru­siuo­ju bend­rau­ti ne­tu­rė­jo­me ka­da. Pri­va­lo­me atei­ti bent at­si­svei­kin­ti.

Mi­ru­sie­ji tar­si su­jun­gia gy­vuo­sius, pri­ver­čia juos su­si­tik­ti, pa­bend­rau­ti, įver­tin­ti ke­lias de­šim­tis trum­pų va­sa­rų ir kiek il­ges­nių žie­mų, ku­rias trun­ka gy­ve­ni­mas. Pas­ver­ti lai­ką. Su­vok­ti jo pra­smę.

Tik ar il­gam? Po ge­du­lin­gų pie­tų vėl sė­da­me į au­to­mo­bi­lius ir vi­su grei­čiu spau­džia­me gy­ve­ni­mo ak­ce­le­ra­to­rių. Kad tik grei­čiau. Kad tik su­spė­tu­me.

Kur? Ton pa­čion Am­ži­ny­bėn, kur ką tik iš­ke­lia­vo mū­sų ar­ti­ma­sis.

Jam jau tas pa­ts už­degs ar neuž­degs kas ant ka­po žva­ke­lę. Di­din­ges­nį ar kuk­les­nį pa­mink­lą pa­sta­tys. Mū­sų pa­gar­bos ir mei­lės jam rei­kė­jo gy­vam. Tik ar da­vė­me? Gal su­si­grie­bė­me tik tuo­met, kai jau bu­vo vė­lu?

Ne­se­niai pa­skam­bi­no gar­baus am­žiaus ty­tu­vė­niš­kis Al­bi­nas Pa­lai­kis, rė­męs ir nuo skur­do gel­bė­jęs ne vie­ną sa­vo tau­tie­tį, „Šiau­lių kraš­to“ he­ro­jus, ro­dęs žmo­giš­ku­mo pa­vyz­dį sa­vo dar­buo­to­jams.

Ki­to skaus­mui jaut­rus žmo­gus lie­jo pa­si­pik­ti­ni­mą dėl te­le­vi­zi­jos lai­do­je pa­ma­ty­to se­nu­tės že­mi­ni­mo. Į jos na­mus at­va­žia­vę val­di­nin­kai ant sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lio­nę jau bai­gian­čios mo­ters rė­kę už tai, kad ji blo­gai pri­žiū­rin­ti ark­lį, lie­pę pa­sem­ti van­dens ir at­neš­ti gy­vu­liui ger­ti. Se­nu­tė svir­du­liuo­da­ma vyk­dė jau­no val­di­nin­ko ko­man­das, at­si­pra­ši­nė­jo dėl ne­pri­žiū­rė­tų ark­lio ka­no­pų.

„Ir vi­sa tai val­di­nin­kas drį­so da­ry­ti fil­muo­jant te­le­vi­zi­jos ope­ra­to­riams!“ – sun­kiai tram­dė emo­ci­jas ty­tu­vė­niš­kis ge­ra­da­ris.

Val­di­nin­kas ir­gi, ma­tyt, sku­bė­jo. Ro­dy­ti sa­vo val­džią. Mė­gau­tis sa­vo ga­lia, kol jos dar ne­pra­ra­do.

Taip ša­ko­ja­si dau­ge­lis vir­ši­nin­kų, darb­da­vių, vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų va­do­vų. Lyg šam­pa­ne jie sku­ba mau­dy­tis sa­vo val­džios va­lan­do­je. Nes in­tui­ci­ja kuž­da, kad ši va­lan­da grei­tai baig­sis.

Ir jiems vi­sai ne­svar­bu, kad ša­lia iš skaus­mo rai­to­si žūs­tan­tis žmo­giš­ku­mas. Kad ne­pa­gar­bos žmo­gui me­tas­ta­zės plin­ta lyg ne­pa­gy­do­mas ket­vir­tos sta­di­jos vė­žys.

Štai vers­li­nin­ku sa­ve ti­tu­luo­jan­tis kel­miš­kis ko­lek­ty­vi­nių ga­ra­žų komp­lek­se pa­si­sta­to ke­lio­li­ka au­to­mo­bi­lių. Dvi ei­lės ga­ra­žų. Tarp jų ne toks ir di­de­lis ke­lių met­rų tar­pas iš­va­žiuo­ti ir ap­si­suk­ti. Kai vie­no­je ei­lė­je be­veik prie pu­sės ga­ra­žų du­rų sto­vi po au­to­mo­bi­lį, prie­šais esan­čių­jų sa­vi­nin­kams iš­va­žiuo­ti – tik­ras iš­šū­kis.

Gar­baus am­žiaus po­nia, ne­te­ku­si kant­ry­bės ir ne­ga­lė­da­ma ras­ti tei­sy­bės, krei­pia­si į re­dak­ci­ją. Da­ry­ki­te tvar­ką.

Nors da­ry­ti tvar­ką la­biau ki­tų įstai­gų prie­der­mė, ban­do­me kal­bė­tis su ke­lio­li­kos au­to­mo­bi­lių šei­mi­nin­ku ar re­mon­tuo­to­ju.

O jis ap­kal­ti­na se­ny­vą mo­te­riš­kę. Esą te­gu iš nau­jo lan­ko vai­ra­vi­mo kur­sus ir lai­ko eg­za­mi­ną, kad ne­su­ge­ba iš ga­ra­žo iš­va­žiuo­ti. Ar­ba te­gu pa­si­sta­to ga­ra­žą ae­rod­ro­me.

Kliū­va ir žur­na­lis­tei. Iš­ba­ra, kas ji per „cio­cė“, kad ki­ša­si ne į sa­vo rei­ka­lus. Pag­ra­si­na, jog „su­val­dys“, nes jam nė­ra ne­su­val­do­mų. Ga­liau­siai su­tin­ka „vie­ną bū­dą“ – il­gą au­to­bu­siu­ką – pa­trauk­ti, kad be­si­skun­džian­čiai mo­te­riš­kei ne­truk­dy­tų įva­žiuo­ti ir iš­va­žiuo­ti iš ga­ra­žo. Bet da­bar jau skun­džia­si ir ki­ti jo ga­ra­žo kai­my­nai. Kaip iš­va­žiuo­ti jiems?

Kur nu­sku­bės ši­tas tik sa­vo in­te­re­sų pai­san­tis žmo­gus? Ko­kį pėd­sa­ką pa­liks šio­je že­mė­je? Ar ki­tų ne­gerb­da­mas pa­ts su­si­lauks pa­gar­bos? Ar ne­si­gai­lės sa­vo poel­gių at­si­dū­ręs ties Am­ži­ny­bės slenks­čiu?

Nai­vūs klau­si­mai. Iš jų nie­ko ne­bi­jan­tis vers­lau­to­jas ir į jį pa­na­šūs žmo­giš­ko­sios gy­vū­ni­jos at­sto­vai tik pa­si­juoks. Ko­kia čia pa­gar­ba? Kas per kvai­li sen­ti­men­tai? Koks Am­ži­ny­bės slenks­tis? Jie ne­gal­vo­ja apie bū­ties tra­pu­mą, lai­ki­nu­mą ir baig­tį. Gy­ve­na čia ir da­bar. Taip, kaip šio­mis die­no­mis pro­pa­guo­ja­ma. Taip kaip pa­to­gu tik jiems. Ar pa­to­gu ša­lia jų sa­vo ir ne sa­vo va­lia at­si­dū­ru­siems – neį­do­mu.

Vy­res­nės kar­tos žmo­nėms mo­ky­to­jai ir tė­vai į gal­vas kal­da­vo min­tį, jog žmo­gus ne­ga­li nu­skriaus­ti ki­tų. Pri­va­lo bū­ti kul­tū­rin­gas. O kul­tū­rin­gas yra tas, ku­ris sa­vo bu­vi­mu ir el­ge­siu ne­truk­do ki­tiems. Ko­kias min­tis jau­niems žmo­nėms į gal­vas ka­la­me šian­dien?

Nuo mū­sų sku­ban­čių gy­ven­ti, pra­tur­tė­ti, ke­liau­ti, links­min­tis, ro­dy­ti sa­vo val­džią ir ga­lią, ati­mi­nė­ti iš tė­vų vai­kus, ap­vog­ti ir ap­gau­ti ša­lia esan­tį, ty­čio­tis, nes pa­ty­čių ob­jek­tas ne­ga­li ar­ba ne­drįs­ta pa­si­prie­šin­ti, da­ry­ti niek­šy­bes, pa­sau­lis tam­pa vis šal­tes­nis ir sve­ti­mes­nis. Ar ne to­dėl da­lis jaut­res­nių žmo­nių sa­vo no­ru išei­na į ne­bū­tį?

Tuo­met so­cio­lo­gai ir me­di­kai skai­čiuo­ja pra­ras­tus dar­bin­go am­žiaus me­tus. Val­di­nin­kai ir vi­suo­me­ni­nin­kai už­sii­ma sa­vi­žu­dy­bių pre­ven­ci­ja. Tu­ri pa­rei­gų ir dar­bo. Yra kuo pa­si­gir­ti. Bet pa­sau­lis nuo to nei ge­rė­ja, nei šil­tė­ja.

Ir to­liau vie­ni gy­ve­na taip, kad gy­ven­da­mi spė­tų at­siim­ti vi­sas gė­ry­bes. Kaip sa­ko­ma Bib­li­jo­je ima ne­pa­dė­ję, pjau­na ne­pa­sė­ję. Ki­ti sė­ja, kad sve­ti­mi nu­pjau­tų.

Ar su­sto­si­me? Ar vie­ną die­ną at­si­ver­si­me? Ar su­vok­si­me, jog drus­ka be sū­ru­mo ne­bū­tų drus­ka, o žmo­gus be žmo­nių ne­bū­tų žmo­gus?