NEŽINOMASIS VYTAUTO DIDŽIOJO HERALDIKOJE

Vilius PURONAS

NE­ŽI­NO­MA­SIS VY­TAU­TO DI­DŽIO­JO HE­RAL­DI­KO­JE

Mau­ri­ci­jaus var­das yra ve­di­nys iš lo­ty­nų kal­bos žo­džio mau­rus, ku­ris reiš­kia „tam­siao­dį“. Mau­ri­ci­jaus var­das yra la­bai re­tas Lie­tu­vo­je, nuo 1889 me­tų šis var­das bu­vo su­teik­tas tik 2 as­me­nims (taip ti­ki­na vi­ki­pe­di­ja – tai bent!).

Šv. Mau­ri­ci­jus sau­go nuo dieg­lių ir po­dag­ros. Jis glo­bo­ja Al­pių ka­rius, ar­mi­jas, au­di­nių da­žy­to­jus, au­di­nių ga­min­to­jus, Pon­ti­fi­ka­to Švei­ca­ri­jos sar­gy­bą, pės­ti­nin­kus, ka­rei­vius, gink­lų ka­lė­jus, au­dė­jus. Šv. Mau­ri­ci­jus yra Aust­ri­jos, Ma­gerd­bur­go (Vo­kie­ti­ja), Stadt­sul­zo (Vo­kie­ti­ja), Pia­nel­lo Val Ti­do­ne (Ita­li­ja), Pied­mon­to (Ita­li­ja), Sar­di­ni­jos (Ita­li­ja) ir Man­re­sos (Is­pa­ni­ja) glo­bė­jas.

Šv. Mau­ri­ci­jaus var­da­die­nis yra šven­čia­mas rug­sė­jo 22 die­ną.

Ne­se­niai „Lie­tu­vos ba­jo­re“ (2015 m., Nr. 21, p. 19–28) mū­sų akis pa­sie­kė JAV moks­li­nin­kės Vio­le­tos Rut­kaus­kie­nės straips­nis apie Kons­tan­cos su­va­žia­vi­mo (1414–1418) da­ly­vių her­by­ną, ku­ria­me pir­mą kar­tą rep­ro­du­kuo­ja­mas Vy­tau­to Di­džio­jo her­bas, jo pa­siun­ti­nių vė­lia­va, tuo­me­ti­nės LDK že­mių ir di­di­kų he­ral­di­ka. Lie­tu­vos vi­suo­me­nė juos iš­vy­do pir­mą kar­tą, tuo la­biau kad rank­raš­ty­je „Liv­ro de Arau­tos al. De mi­nis­te­rio ar­mo­rum“, da­tuo­ja­ma­me 1416–1417 me­tais, Lie­tu­vos val­do­vų vė­lia­vų at­vaiz­dai kar­tu su pieš­ti­niais Lie­tu­vos de­le­ga­ci­jos at­sto­vų her­bais yra pa­tys anks­ty­viau­si spal­vo­ti he­ral­di­niai sim­bo­liai, ži­no­mi Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je. Ne­nuos­ta­bu, nes Por­tu­ga­li­jos ka­ra­liš­ko­jo he­rol­do pa­lik­tas rank­raš­tis tik da­bar pa­ste­bė­tas, tai­gi – net ne­nag­ri­nė­tas.

Do­ku­men­te, ne­si­lei­džiant į pro­fe­si­nių su­bti­ly­bių brūz­gy­nus, leng­va pa­ste­bė­ti, kad jei Jo­gai­los Len­ki­jos (Po­lo­nio) de­le­ga­ci­jos vė­lia­va, ka­rū­na ka­rū­nuo­ta, pri­me­na Žeč­pos­po­li­tos her­bo he­ral­di­nę sche­mą – Pias­tų ere­lio ir Lie­tu­vos Vy­čio šach­ma­ti­nė kom­po­zi­ci­ja (iliustr. B.), tai ant­ro­ji vė­lia­va, įvar­din­ta kaip Vy­tau­to Di­džio­jo di­nas­ti­nė vė­lia­va, ke­lia dau­gy­bę klau­si­mų, net šo­ki­ruo­ja. Jos at­vaiz­dą rep­ro­du­kuo­ju (iliustr. C.) ir V. Rut­kaus­kie­nės teks­tu ko­men­to­ju:

„Ji yra dvie­jų spal­vų – rau­do­nos ir gel­to­nos, iš­dės­ty­tų šach­ma­tiš­kai ke­tu­riuo­se lau­kuo­se. Rau­do­nuo­se lau­kuo­se at­vaiz­duo­tas Lie­tu­vos Vy­tis (rai­te­lis) su pa­kel­tu ka­la­vi­ju ir tam­siai mė­ly­nu sky­du su gel­to­nu dvi­gu­bu kry­žiu­mi ja­me. Gel­to­nuo­se lau­kuo­se at­vaiz­duo­ta juo­da fi­gū­ra – pės­čias karys/riteris, vie­no­je ran­ko­je lai­kan­tis pa­kel­tą juo­dą ka­la­vi­ją, ki­to­je – juo­dą sky­dą. Virš vė­lia­vos – ka­rū­na, grei­čiau­siai pa­žy­min­ti val­do­vo ran­gą“. Prie vė­lia­vos nė­ra jo­kio įra­šo, bet ji iden­tiš­ka U. Ri­chen­ta­lio, vė­liau, apie 1420–1431 m. ap­ra­šiu­sio Kons­tan­cos su­va­žia­vi­mą, iliust­ra­ci­joms, ku­rio­se ga­li­ma iš­vys­ti Vy­tau­to Di­džio­jo ir jam at­sto­vau­jan­čių pa­siun­ti­nių her­bų pie­ši­nius.

Dau­gu­ma mū­siš­kių bu­vo šo­ki­ruo­ti – kas tas juo­das ka­rys gel­to­na­me lau­ke, nie­ka­da ne­gir­dė­tas LDK vals­ty­bi­nė­je sim­bo­li­ko­je? O gal gir­dė­tas, bet Vil­niaus nu­ty­lė­tas, kaip ufo­nau­tai ar prieš ke­lio­li­ka mi­li­jo­nų me­tų kles­tė­ju­si ci­vi­li­za­ci­ja, sa­ve su­si­nai­ki­nu­si, tar­pu­sa­vy­je be­ko­vo­da­ma dėl teisybės... Gal tai – is­to­riog­ra­fi­nis at­si­tik­ti­nu­mas, gal po­li­ti­nis fal­si­fi­ka­tas?..

Vi­siš­kai mums ne­ma­ty­tas ana­lo­giš­kos konst­ruk­ci­jos Vy­tau­to her­bas – iš ke­tu­rių lau­kų, rau­donos ir gel­to­nos spal­vų, iš­dės­ty­tų šach­ma­ti­ne tvar­ka (iliustr. D.). Rau­do­nuo­se lau­kuo­se pa­vaiz­duo­tas iš­kil­min­gai ris­te­le ant bal­to žir­go jo­jan­tis bal­tas ri­te­ris su sta­čiai pa­kel­tu ka­la­vi­ju, gel­to­nuo­se lau­kuo­se – to­ji juo­da fi­gū­ra su ka­la­vi­ju vie­no­je ran­ko­je ir mė­ly­nu sky­du ki­to­je. Virš her­bo – du ri­te­riš­ki šal­mai, virš jų – sky­di­nin­kai, at­kar­to­jan­tys pa­ties her­bo fi­gū­ras – bal­tą rai­te­lį ir juo­dą fi­gū­rą, t. y. pės­čią karį/riterį, vil­kin­tį juo­du ilgas­kverniu ap­siaus­tu, ku­ris ran­ko­se lai­ko mė­ly­ną sky­dą ir pa­kel­tą ka­la­vi­ją (iliustr. E.). Nors šia­me her­be rai­te­lis at­vaiz­duo­tas ga­na tiks­liai, ta­čiau Vy­tau­to her­bo juo­da­sis ka­rys kol kas lie­ka mįs­lin­ga fi­gū­ra Lie­tu­vos he­ral­di­ko­je.

Šie ir ki­ti Vy­tau­to her­bo vaiz­dai yra mi­ni­mi ir ke­liuo­se ki­tuo­se, vė­les­nių­jų am­žių her­by­nuo­se, be­si­re­mian­čiuo­se Kons­tan­cos met­raš­ti­nin­kų palik­tais pie­ši­niais. Is­to­ri­jos tyri­nėtojai pa­ste­bi, kad Vy­tau­tas ga­lė­jo nau­do­ti ir ki­tą he­ral­di­nių ženk­lų sis­te­mą, apie ku­rią mes taip pat ma­žai ži­no­me.

Keb­lu šne­kė­ti už is­to­ri­kus, ta­čiau ver­kiant rei­kia.

Dai­li­nin­ko akims tas juo­dao­dis gink­luo­tas pės­ti­nin­kas – žiū, kan­ki­nys, ne did­vy­ris! Tą aiš­kiai su­fle­ruo­ja jo ne­ryž­tin­ga po­za, o gink­luo­tė – tik at­ri­bu­ti­ka, iliust­ruo­jan­ti ka­riš­ką fi­gū­ros pri­gim­tį. Juo­dao­džio si­lue­tas aiš­kiai vaiz­duo­ja šv. Mau­ri­ci­jų, tiek kar­tų mi­nė­tą anuo­me­ti­nė­se XIV a. Pa­bal­ti­jo krikš­to kas­die­ny­bė­se, ku­rių da­lis šia­me straips­ne­ly­je mi­ni­ma. Jam al­ter­na­ty­vų ras­ti sun­ku.

Ver­ta pri­si­min­ti net ke­lis Vy­tau­to Di­džio­jo be­dra­dar­bia­vi­mo su kry­žiuo­čiais at­ve­jus, iš pa­go­niš­kos Lie­tu­vos ku­riant ka­ta­li­kiš­ką, taip pat apie jo lei­di­mu sta­ty­tas ir de­gin­tas kry­žiuo­čių pi­lis Že­mai­ti­jo­je, ku­rių vie­ną, ant Sal­du­vės kal­no, Šiau­lių le­gen­dos iš­sau­go­jo tau­to­sa­ko­je.

Ne­nuos­ta­bu, o rea­lu, kad šven­to­jo Mau­ri­ci­jaus re­lik­vi­ja į kuk­lią Šiau­lių baž­ny­tė­lę at­ke­lia­vo Vy­tau­to dė­ka, gi jo at­vaiz­das – į be­si­for­muo­jan­čią Lie­tu­vos vals­ty­bi­nę he­ral­di­ką.

Kons­tan­cos at­ve­ju, šven­to­jo Mau­ri­ci­jaus įvaiz­dis pa­brėž­ti­nai tu­rė­jo pa­ro­dy­ti eu­ro­pie­čiams, kad pa­go­niš­ka Lie­tu­va jau ne pa­go­niš­kas, o ka­ta­li­kiš­kas kraš­tas, kad šv. Mau­ri­ci­jus – tai ka­ta­li­ky­bės sim­bo­lis. Ne­ga­na to, jis – ly­gia­ver­tis lie­tu­viš­kam Vy­čiui, tą he­ral­di­ko­je aiš­ki­na šach­ma­ti­nė sim­bo­lių kom­po­zi­ci­ja. Tai, kad jis ne­grįž­ta­mai nu­si­mė­tė is­to­ri­jos aud­ro­se – na­tū­ra­lus „pir­mo bly­no“ li­ki­mas. He­ral­di­ka nu­bars­tė tai, kas bu­vo ne­gy­vy­bin­ga ar ne­tu­rė­jo gi­mi­nys­tės se­kos.

Te­gul ma­na­sis straips­ne­lis bū­na ir hi­po­te­zė, ir drau­giš­ka pro­vo­ka­ci­ja, ir tak­tiš­ka pa­spir­tis moks­li­nin­kams, ty­ri­nė­jan­tiems Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Ir, ži­no­ma, konk­re­tus in­dė­lis į Šiau­lių 780-me­čio ju­bi­lie­jų.

B. Jo­gai­los (Len­ki­jos ka­ra­lys­tės) vė­lia­va iš 1416–1417 m. Kons­tan­cos su­važ. rank­raš­čio.

C. Vy­tau­to (LDK de­le­ga­ci­jos) vė­lia­va iš 1416–1417 m. Kons­tan­cos su­važ. rank­raš­čio.

D. Vy­tau­to Di­džio­jo her­bai iš U. Ri­chen­ta­lio 1420–1431 m. kro­ni­kos.

E. Se­no­sios Lie­tu­vos ir jos val­do­vo her­bas iš K. Gru­nen­ber­go 1480 m. her­by­no. Ba­va­ri­jos bib­lio­te­ka, Vo­kie­ti­ja.