Neviešinkit mano balso tembro

Ne­vie­šin­kit ma­no bal­so temb­ro

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Rink­da­ma in­for­ma­ci­ją apie Že­mai­tės pre­mi­jos įtei­ki­mą šven­tės or­ga­ni­za­to­rių pa­pra­šiau ra­šy­to­jo, pel­niu­sio pre­mi­ją, te­le­fo­no nu­me­rio. Or­ga­ni­za­to­rė su­tri­ko. Ne­ga­li pa­sa­ky­ti. Drau­džia As­mens duo­me­nų ap­sau­gos įsta­ty­mas. Rei­kia at­si­klaus­ti pa­ties ra­šy­to­jo.

Su pa­na­šia pro­ble­ma su­si­dū­riau po Mo­ti­nos die­nos Ty­tu­vė­nų se­niū­ni­jo­je. Sei­mo Pir­mi­nin­ko Vik­to­ro Pranc­kie­čio ma­ma Pre­zi­den­tės bu­vo ap­do­va­no­ta kaip dau­gia­vai­kė mo­ti­na, išau­gi­nu­si ge­rus, vi­suo­me­nei nau­din­gus vai­kus.

Pap­ras­tai apie vi­sas Pre­zi­den­tės ap­do­va­no­tas mo­ti­nas pa­ra­šo­me, pa­pa­sa­ko­ja­me jų gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją ir jų pa­tir­tį. Šį­kart taip pat ap­do­va­no­tą­ją ke­ti­nau pa­kal­bin­ti. Rei­kė­jo kon­tak­tų. Krei­piau­si į se­niū­ni­ją. Gal spe­cia­lis­tė tu­ri te­le­fo­ną? Tu­ri. Bet ne­ga­li pa­sa­ky­ti. As­mens duo­me­nų ap­sau­ga.

Pa­si­ju­tau lyg reng­čiau­si api­plėš­ti gar­bią po­nią, o ne pa­teik­ti ją kaip mo­ti­nos pa­vyz­dį skai­ty­to­jams.

Pa­mi­ši­mas dėl duo­me­nų ap­sau­gos įgau­na vis di­des­nį pa­grei­tį. Pra­si­dė­jo nuo to, kai sa­vi­val­dy­bių ir se­niū­ni­jų dar­buo­to­jams už­draus­ta skelb­ti in­for­ma­ci­ją apie nau­ja­gi­mius ir mi­ru­sius žmo­nes, tar­si jiems ga­lė­tum kaip nors pa­kenk­ti.

Dar sar­giau įs­ta­ty­mas sau­go teis­tų nu­si­kal­tė­lių ir pa­žei­dė­jų as­mens duo­me­nis. Teis­mo spren­di­mus ga­li­ma skelb­ti tik nuas­me­nin­tus. Apie po­li­ci­jos su­lai­ky­tus pa­žei­dė­jus taip pat ga­li­ma ra­šy­ti ir kal­bė­ti tik ne­mi­nint jų pa­var­džių.

O jie, iš kaž­kur iš­lu­pę do­rų žmo­nių, tau­piai gy­ve­nan­čių se­nu­kų te­le­fo­nų nu­me­rius, net iš ka­lė­ji­mų su­ge­ba juos ap­mul­kin­ti. Ko­dėl jų au­kų neap­sau­go As­mens duo­me­nų tei­si­nės ap­sau­gos įsta­ty­mas?

Pri­gy­ve­no­me iki to, kad jau ne­be­ga­li­ma vie­šin­ti vai­kų pa­sie­ki­mų. Ar tik­rai pa­si­džiaug­da­mi ga­biu, ta­len­tin­gu mo­ki­niu, vie­šai jį pa­gir­da­mi ir pa­ska­tin­da­mi, jam pa­kenk­si­me? O gal tiks­las ki­tas? Kad mū­sų žmo­nės ir mū­sų vai­kai at­ro­dy­tų kuo kvai­les­ni ir kuo di­des­ni ne­vy­kė­liai Eu­ro­pos kon­teks­te?

Ka­dan­gi nuo ge­gu­žės įsi­ga­lio­jo eu­ro­pi­nis As­mens duo­me­nų ap­sau­gos reg­la­men­tas, o po tri­jų mė­ne­sių bus pra­dė­tas vyk­dy­ti ir lie­tu­viš­ko­ As­mens duo­me­nų tei­si­nės ap­sau­gos įs­ta­ty­mo pa­kei­ti­mai, vi­si tie­siog ei­na iš pro­to sau­go­da­mi pa­slap­tis.

Sa­vi­val­dy­bės ieš­ko tei­si­nin­kų, ku­rie mo­kys sky­rių ve­dė­jus, kaip tvar­ky­ti as­mens duo­me­nis. Sa­vi­val­dy­bės in­ter­ne­to sve­tai­nė­je jau ne­be­bus ga­li­ma skelb­ti nei ne­mo­kė­ju­sių už šiukš­lių iš­ve­ži­mą, nei at­leis­tų­jų nuo šios prie­vo­lės. Šiukš­tu ne­pas­kelb­ti ir žmo­nių, sto­vin­čių ei­lė­je gau­ti so­cia­li­nį būs­tą są­ra­šo. Juk ku­riam nors iš būs­to lau­kian­čių­jų ga­li ne­pa­tik­ti, kad pa­vie­šin­ta jo pa­var­dė. Gal, pa­vyz­džiui, prieš drau­gus jis vai­di­na mi­li­jo­nie­rių?

Ban­kai siun­čia klien­tams laiš­kus, kad pa­tvir­tin­tų, jog su­tin­ka su jų duo­me­nų tvar­ky­mo są­ly­go­mis. Nors klau­si­nė­ja ne­tgi apie ki­tuo­se ban­kuo­se tu­ri­mas są­skai­tas.

Iš­jun­gia­mos vaiz­do ka­me­ros. Net pre­ky­bos cent­rai duo­da nuo­lai­dų kor­te­les tu­rin­tiems pir­kė­jams už­pil­dy­ti spe­cia­lius la­pus, kad ap­si­draus­tų.

Tas bai­mės vo­ra­tink­lis, ma­siš­kai vi­sus ap­raiz­gęs dėl as­mens duo­me­nų ap­sau­gos pri­me­na ko­miš­ką vai­kys­tės vaiz­de­lį. Kai tė­vai išei­da­vo į dar­bą, pas mus atei­da­vo vy­res­ni kai­my­nų vai­kai. Jie sa­ky­da­vo, jog po kai­mą vaikš­to či­go­nai. Už­lai­dy­da­vo vi­sus lan­gus, už­ka­bin­da­vo du­ris, ant sta­lo už­ties­da­vo dro­bu­lę iki že­mės. Vi­si pa­lįs­da­vo­me po sta­lu ir lin­dė­da­vo­me ten, kal­bė­da­mi tik pa­šnibž­do­mis. Či­go­nai taip ir neužk­lys­da­vo iki mū­sų kie­mo. O gal iš vi­so po kai­mą ne­vaikš­čio­da­vo. Tik fan­ta­zi­jos ne­sto­ko­jan­tys kai­mo vai­kai no­rė­da­vo pa­žais­ti mū­sų bai­mė­mis.

Kuo tik ne­gąs­di­na­mas Lie­tu­vos žmo­gus? Ir ka­ru. Ir ne­ty­či­niais vi­so­kių įsta­ty­mų pa­žei­di­mais. Lyg šu­ne­lis kas­dien siun­do­mas ant ne­ma­to­mo prie­šo. O jis do­rai lie­ja pra­kai­tą, ir mo­ka di­džiu­lius mo­kes­čius, kad įvyk­tų kuo dau­giau ka­ri­nių pra­ty­bų, kad pa­ts bū­tų ap­raiz­gy­tas kuo tan­kes­niu ir di­des­niu biu­rok­ra­ti­nių su­var­žy­mų vo­ra­tink­liu!

Ant­ra ver­tus, ar mes pa­tys, kaip vi­suo­met iš uo­lu­mo ir stro­pu­mo ne­per­len­kia­me laz­dos?

ES bend­ra­sis duo­me­nų ap­sau­gos reg­la­men­tas tai­ko­mas įmo­nėms ir įstai­goms, tvar­kan­čioms gy­ven­to­jų as­mens duo­me­nis, ga­lin­čius iden­ti­fi­kuo­ti as­me­nį.

Lie­tu­viš­ko­ įsta­ty­mo tiks­las gin­ti žmo­gaus pri­va­taus gy­ve­ni­mo ne­lie­čia­mu­mo tei­sę tvar­kant jo as­mens duo­me­nis. Ta­čiau įsta­ty­mas ne­tai­ko­mas, kai as­mens duo­me­nis tvar­ko fi­zi­nis as­muo ir juos nau­do­ja tik as­me­ni­niams po­rei­kiams. Duo­me­nų tvar­ky­mas – tai jų rin­ki­mas, kau­pi­mas, už­ra­šy­mas, sau­go­ji­mas, kla­si­fi­ka­vi­mas, sklei­di­mas.

Žur­na­lis­tai ne­tvar­ko gy­ven­to­jų as­mens duo­me­nų. O te­le­fo­nu, ku­rį pa­sa­ky­ti žur­na­lis­tui, pa­si­ro­do, nu­si­kal­ti­mas, at­si­klau­sia ga­li­mo he­ro­jaus dėl po­kal­bio ar straips­nio ren­gi­mo.

Be­je, as­mens duo­me­ni­mis lai­ko­mas ne tik var­das, pa­var­dė, as­mens ko­das, te­le­fo­no nu­me­ris ir elekt­ro­ni­nio pa­što ad­re­sas, bet ir au­to­mo­bi­lio nu­me­ris, duo­me­nys apie iš­si­la­vi­ni­mą ir dar­bo už­mo­kes­tį, vei­do at­vaiz­das, pirš­tų at­spau­dai ne­tgi bal­so temb­ras.

Neį­si­vaiz­duo­ju, ko­kiu bū­du bū­tų ga­li­ma pa­vie­šin­ti kai ku­riuos iš šių duo­me­nų?

Ko­dėl ku­ria­ma to­kia pa­slap­čių vi­suo­me­nė? Kas la­biau­siai bi­jo jų as­mens duo­me­nų pa­vie­ši­ni­mo? Ir ko­dėl bi­jo? Kad ki­ti ne­pa­vy­dė­tų? Ar kad yra kaž­kas ne­šva­raus? Juk jei­gu aš nie­ko blo­go ne­da­rau, nie­ko ne­pa­vo­giau, nie­ko ne­nusk­riau­džiau, ne­tei­sė­tu bū­du ne­su­sik­ro­viau tur­tų, ne­bi­jau, kad kas nors ką nors apie ma­ne su­ži­nos.

Ant­ra ver­tus, ir duo­me­nis tvar­kan­čios įstai­gos, ypač sa­vi­val­dy­bės, at­si­du­ria tarp kū­jo ir prie­ka­lo. Spe­cia­lio­sios tar­ny­bos rei­ka­lau­ja kuo dau­giau skaid­ru­mo ir vie­šu­mo, o Sa­vi­val­dy­bės in­ter­ne­to sve­tai­nė­je ne­ga­li bū­ti pa­vie­šin­ti su as­mens duo­me­ni­mis su­si­ję ra­jo­no Ta­ry­bos spren­di­mai, net so­cia­li­nio būs­to lau­kian­čių žmo­nių ei­lė.

Iš ki­tos pu­sės vis dau­giau žmo­gaus duo­me­nų per­ke­lia­ma į elekt­ro­ni­nę erd­vę. Pa­vyz­džiui, kad ir elekt­ro­ni­niai re­cep­tai, ne­dar­bin­gu­mo la­pe­liai ir ki­ti su svar­bes­niais da­ly­kais ne­gu te­le­fo­no nu­me­ris su­si­ję duo­me­nys. Juos ga­lės ži­no­ti vi­si, kas tu­ri priei­gą prie to­kių duo­me­nų. Kas pa­neigs, jog vais­ti­nin­kės ar ko­kios įstai­gos spe­cia­lis­tės, ga­lė­da­mos priei­ti prie as­mens duo­me­nų, apie žmo­gaus li­gas ir var­to­ja­mus vais­tus ne­ple­pės su drau­gė­mis?

Ne­vi­siš­kai pro­tin­gu­mo kri­te­ri­jus ati­tin­kan­tis įsta­ty­mas, kaip ir dau­ge­lis įsta­ty­mų, ma­tyt, eis sau, o gy­ve­ni­mas – sau.

Kol vyks­ta ma­si­nė psi­cho­zė dėl as­mens duo­me­nų ap­sau­gos, kaž­koks gud­ru­tis ne sa­vo, o neį­ga­laus, ne­vaikš­tan­čio žmo­gaus var­du nu­si­per­ka au­to­mo­bi­lį, ir vi­sos bau­dos už pa­žei­di­mus ei­na ne jam, o neį­ga­liam nie­kuo dė­tam žmo­gui, ku­rio duo­me­nis pa­vo­gė ar gud­ru­mu iš­vi­lio­jo ko­kie nors pa­žįs­ta­mi ar gi­mi­nai­čiai.

Mū­sų pi­ni­gi­nės pil­nos įvai­riau­sių nuo­lai­dų kor­te­lių, per ku­rias ga­li­ma su­sek­ti, kiek ir ko mes pir­ko­me, kiek pi­ni­gų iš­lei­do­me.

Pre­ky­bos cent­rai, vais­ti­nės, ban­kai tvar­kys mū­sų duo­me­nis kaip „tvar­kė“ iki šiol, tik ap­si­draus mū­sų su­ti­ki­mu, kaip prieš ope­ra­ci­ją ap­si­drau­džia gy­dy­to­jas, įspė­da­mas li­go­nį, jog ga­li už­krės­ti jo krau­ją.