Naujausios
Nepritekliuose dvasia nupinga
„Atrodysime lyg dinozaurai, kad gyvendami tokiomis sąlygomis dar šnekame apie dvasios dalykus, – pakviestas pokalbio apie dar išlikusį dvasingumą nustebo Kelmės kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas. – Kai gyvename tokiame nepritekliuje, dvasinės vertybės labai nupinga.“
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Informaciją ir kultūrą „ryjame iš dėžės“
Gyvenimo pavyzdžiai rodo, jog Lietuvoje dar yra be galo daug gerumo ir dvasingumo. Žmonės padeda nelaimės ištiktiems. Tvarkingos šeimos išlaiko tradicijas, rūpinasi savo vaikais ir anūkais. Tikrieji dvasios inteligentai dar skaito knygas, semiasi kultūros didmiesčių teatruose ir parodų salėse.
Tačiau kaip pamatuoti, kiek mumyse dar liko vietos tokiems dalykams?
Arnas Arlauskas sako, jog elementariausias matavimo vienetas galėtų būti mūsų pačių atsakymas į klausimą, kiek laiko per dieną skiriame meditacijai, kiek laiko skaitome knygą, kiek minučių klausome muzikos ir kiek valandų prasėdime spoksodami į „dėžę“. Taip kultūros centro vadovas ir Meno mokyklos dailės mokytojas vadina televizorių.
Iš jo, pasak Arno, eina srautai informacijos. Mes ją tiesiog ryte ryjame. Ji suvirškinta ir nutaikyta į žmogaus individualius poreikius. Turi slaptą užtaisą, tikinantį: „Tau to reikia ir tu privalai tai nuryti.“
Taigi, kultūrinis mūsų skrandis jau atrofavosi: nenori tokios kultūros ir tokios informacijos, kurią dar reikia pačiam suvirškinti.
Iš viršaus rūgštus lietus, iš apačios skalūnų dujos
– Ar informacijos perteklius tikrai yra trukdis dvasingumui?
– Anksčiau, kai žmonės neturėjo tiek informacijos, jie savo gyvenimą modeliavo iš savo, tėvų, senelių, prosenelių šimtametės patirties. Tai buvo tikra, savimi išbandyta informacija.
Dabar informacijos gausa išmuša žmogų iš vėžių. Didžiuma jos angažuota kokiam nors suinteresuotų grupių tikslui. Kas labiau sugeba imituoti teisybę, to informacija atrodo, teisingesnė. Ar ne todėl per porą dienų galime pakeisti nuomonę dėl skalūnų dujų?
Tuomet imitacija virsta netgi galvojimas, kad gerai gyvename. Kas čia gero, kai iš viršaus lyja rūgštus lietus, iš apačios kyla skalūnų dujos?
Neliko idealų, apie kuriuos svajojome kurdami savo Tėvynę. O idealai ir yra dvasingumo pagrindas.
Apginti nuo izoliacijos
– Kiek prie dvasingumo ugdymo gali prisidėti eilinis eilinės provincijos kultūros darbuotojas?
– Mes turime išsikelti sau realų uždavinį. Manau, jog dvasingumas puoselėjamas bendraujant. Todėl privalome atitraukti žmones nuo televizoriaus ir pakviesti bendrauti.
Mūsų visuomenėje labai daug saviizoliacijos. Išėjo žmogus į pensiją. Nutrūko virkštelė su aktyviu gyvenimu. Tuoj pat depresija. Nenoras kur nors eiti, bendrauti, mėgautis laisve.
Mūsų tikslas padėti tokiam žmogui kitaip susimodeliuoti savo gyvenimą, pritaikyti juos naujai situacijai.
Privalome atlikti socializacijos funkciją. Juolab, kad saviizoliacijai pasismerkia ne tik pensininkai, bet ir daugelis bedarbių. Galiausiai ir vaikui, kuris nemato nieko daugiau – tik tėvo diržą, turime parodyti kitokį gyvenimą.
Todėl kviečiam bendrauti skirtingų kartų žmones: vaikus, tėvus, senelius. Padedame suprasti vieniems kitus ir atstatome bendravimo įgūdžius.
– Vadinasi, kultūros centrai tampa ne tik saviveiklos ir kitokios meninės kūrybos lopšiu, bet stiprina ir socialines savo funkcijas?
– Aplankiau daugelį Europos valstybių. Ten taip pat kultūra netapatinama vien su saviveikla. Tai laisvalaikis. Įvairios jo praleidimo formos nuo kulinarijos iki šokio ir vaikiškų žaidimų. Stengiamasi apimti kuo daugiau visų įmanomų veiklų.
Kai kuriose kultūros įstaigose vienu metu vyksta po tris renginius. Skirtingoms kartoms, skirtingiems skoniams. Nusipirkęs bilietą į vieną renginį, gali dalyvauti ir kituose. Ir visi tie skirtingų dvasinių poreikių žmonės yra vienoje erdvėje.
– Ar įmanoma ką nors panašaus padaryti Kelmėje? Nors ir gyvename nepritekliuje...
– Po kultūros centro renovacijos atsivers daugiau galimybių. Savo pastate turėsime mini viešbutuką. Čia galės atvažiuoti padirbėti dailininkai, kompozitoriai, rašytojai ir kiti menininkai. Kūrybinės rezidencijos Lietuvoje dabar labai plinta. Mūsų rajone ketinama įkurti net porą tokių rezidencijų. Jos bus ir Kražiuose.
Vietos gyventojai galės artimiau susipažinti su kūrėjų darbu, nes bus rengiamos atvirių durų dienos.
Jaunimas – labai kontrastingas
– Kokias vertybes išpažįsta šiandienos jaunimas? Ar jie dar puoselės tai, kas mums brangu kaip tautai?
– Jaunimas – labai kontrastingas. Dėstau dailės mokykloje ir sutinku ten labai daug įdomių mokinių. Jie gerai žino, ko nori ir kryptingai to siekia.
Tačiau nemažai ir tokio jaunimo, kuris turi hedonistinį požiūrį į gyvenimą. Nori semtis tik malonumus, gyventi linksmybėmis. O mes neturime tiek energijos ir tiek laiko, kad pramuštume būtent tokį jų kiautą. Jaunimas įpratęs taip – kas nors nepatiko, paspaudei pultelį ir įsijungei kitą kanalą. Bet pavyzdžiui, aš nesu kitas kanalas.
Dvasingų žmonių neįmanoma apgauti
– Kaip Jūs, kaip dailės specialistas nupieštumėt dvasingo žmogaus portretą?
– Nei jo kraujas kitokios spalvos, nei oda. Manau, jog dvasingas žmogus yra tas, kuris žino, jog reikia galvoti. Jis savo galvoje turi tvarkingą lentyną, kurioje susidėlioja savo mintis ir patirtis. Toje lentynoje nėra klaidų. Jo galvoje nėra kokteilio. Toks žmogus negali būti blogas. Gerumas – vienas iš privalomų jo bruožų.
Tik kyla klausimas, ar tokių žmonių reikia mūsų visuomenėje. Ar jie vertinami. Bent dabar atrodo, jog jų nereikėjo nei sovietiniais laikais, nei dabar. Mat, jie turi atmintį. Jų lengvai neapgausi.
Bet blogiausias dalykas, kad daugėja žmonių, kurie deklaruoja esantys dvasingi, nors iš tiesų taip nėra.
Jie skelbiasi esantys geri, reiklūs sau, pareigingi, dvasingi. Kiek politikų ar į darbą besisiūlančių taip save apibūdina! O iš tikrųjų būna atvejų, kai pareigingu save laikantis žmogus net į pokalbį dėl darbo gali pavėluoti dvi valandas.
Mus supa totali imitacija. Ir dvasingumo imitacija čia taip pat – ne išimtis. Idėjų badas. Plagiato siautėjimas. Ir kitokios su mūsų dvasingumo ligomis susijusios bėdos labai primena perestrojkos laikais atsiradusį posakį: „Nagraždenije nepričastnych i nakazanije nevynovnych“ ( Nevertųjų apdovanojimas ir nekaltųjų baudimas).
Visais laikais žmonės vadovavosi principu, kad gera idėja negali gimti individui be antpečių. O jeigu vis dėlto gimė, ji turi būti priskirta žmogui su antpečiais.
Vertybių nesupainioti su šiukšlėmis
– Daug jaunimo šiandien skraido po pasaulį. Jie išpažįsta kitokias vertybes nei mūsų karta. Ar svetimos vertybės ugdys, ar slopins mūsų dvasingumą?
– Mūsų vaikai tapo pasaulio piliečiais. Ir tai nėra blogai. Mes buvome uždaryti. Už mus buvo nuspręsta, kiek mums reikia ir kas mums galima. O jie , tikiuosi, atsijos tikrąsias ir imituotas vertybes ir nesupainios vertybių su šiukšlėmis.
– O šiukšlių yra tiek kitų tautų, tiek mūsų gyvenime. Baisiausia, kad svetimą šiukšlę galime atmesti. O su sava tenka gyventi.
– Ar ne todėl bendras kultūros lygis smuktelėja laipteliu žemyn? Ar kultūrą žymi reiškinys, kai solidūs žmonės grūdasi ten, kur pakvimpa pinigais? Kai žodis atimamas iš profesionalo ir atiduodamas bendruomenei, kuri neturi protingo lyderio? Taip gimsta dar sovietiniais laikais buvusi populiari „grupovaja bezatvetstenost“ (grupinė neatsakomybė).
Autorės nuotr.
BENDRAVIMAS: Kelmės kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas sako, jog kultūros darbuotojai, ugdydami dvasingumą, gali atlikti savą misiją – atitraukti žmones nuo „dėžės“ ir pakviesti bendrauti.
VAIDMUO: Vaidmenį Kelmės mažojo teatro premjeroje „Čičinskas“ sukūręs Arnas Arlauskas taip paremia teatrą. Jis stebisi, kaip rajono vadovai nesuvokia, jog reikia išlaikyti teatrą ir pirkti bilietus į spektaklius. Jie laukia kvietimų ir yra tais kvietimais į teatrą tarsi atvesdinami.
