MŪSŲ LAIKMEČIO KARŽYGIAI

MŪ­SŲ LAIK­ME­ČIO KAR­ŽY­GIAI

Šį sek­ma­die­nį „Sau­lės“ ki­no teat­ro sa­lė­je, vyks­tant Šiau­lių vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų ren­gi­niui „Ge­ru­mo an­ge­las“, be­ne de­vy­ni šiau­lie­čiai bu­vo ap­do­va­no­ti Ta­do Kos­ciuš­kos gar­bės kry­žiais bei me­da­liais.

Apie Ta­do Kos­ciuš­kos as­me­ny­bę (1746–1817) ne­sun­kiai ga­li­me pa­si­skai­ty­ti en­cik­lo­pe­di­jo­se ar vi­ki­pe­di­jo­se. Šiais me­tais su­ka­ko 200 me­tų nuo jo mir­ties. Lie­tu­vos ba­jo­ri­ja, pa­mi­nė­da­ma kar­ve­džio su­kak­tį, šalyje pa­ste­bė­jo ke­lias de­šim­tis lie­tu­viš­kų pa­var­džių, ver­tų kil­min­go ap­do­va­no­ji­mo, at­sva­rių lai­ki­noms val­džioms ir po­li­ti­nėms kon­junk­tū­roms,

Kas tie „kil­min­gie­ji“? Ne­ma­ža ap­do­va­no­to­jų da­lis – rau­do­no, ne mė­ly­no krau­jo žmo­nės, veik­lūs ir kū­ry­bin­gi pi­lie­čiai, sa­vo veik­la ir re­zul­ta­tais ta­pę Tė­vy­nės gy­ny­bi­nės pi­lies mū­ro ply­to­mis. Pa­gal ko­kią lo­gi­ką? Pa­gal die­viš­ką­ją, ži­nan­čią, kad „ba­jo­riš­ką pri­gim­tį da­li­na tė­vai, o kū­ry­biš­ką – die­vai“.

Žvilg­te­lė­ki­me į ap­do­va­no­tas šiau­lie­čių as­me­ny­bes, ku­rioms pil­ku­mos pa­vy­dą ten­ka už­si­tar­nau­ti alt­ruiz­mu ir pa­trio­tiz­mu. Tai – sa­viš­kiai, mums ge­rai ži­no­mi sa­vo dar­bais, ži­nan­tys, kad „pil­ku­ma – tai pie­nu pra­skies­ta tam­sa“.

Rai­mun­das Bal­za, Lie­tu­vos mu­zie­ji­nin­kų se­niū­nas, mū­sų „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­rius. Jo ty­lia, ta­čiau kryp­tin­ga veik­la „Auš­ros“ mu­zie­jus ta­po ne ty­lia se­nie­nų eks­po­zi­ci­ja, o gy­vu kul­tū­ros or­ga­niz­mu, kas­dien pul­suo­jan­čiu gy­vy­be ir is­to­ri­niu už­tai­su per ke­lias dau­gia­gal­vio sli­bi­no gal­vas, tu­rin­čias skir­tin­gus ape­ti­tus ir var­dus, to­kius kaip „Dvi­ra­čių mu­zie­jus“, „Fren­ke­ly­nas“, „Fo­to mu­zie­jus“ ir kt.

Leo­nas Ka­ra­liū­nas – Jo­niš­kio Krep­ši­nio mu­zie­jaus įkū­rė­jas, per pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį už­si­tar­na­vęs vys­ku­po ti­tu­lą, ka­dan­gi krep­ši­nis – Lie­tu­vos re­li­gi­ja. Tai šio vy­ro at­ka­lu­mo ir už­si­spy­ri­mo dė­ka di­de­lė tu­ris­tų ir pa­sau­lio krep­ši­nin­kų da­lis pra­dė­jo pai­nio­ti Jo­niš­kio są­vo­ką su Krep­ši­nio mu­zie­ju­mi, ar at­virkš­čiai. Skau­du ir jo­niš­kie­čiams, kad ne­ma­žai vie­tos švy­tu­rė­lių nu­blan­ko to mu­zie­jaus šlo­vės spin­du­liuo­se.

Da­rius Lin­ke­vi­čius – di­zai­ne­ris, ku­rio erd­vi­nės plas­ti­kos de­ko­ra­ty­vi­niai ak­cen­tai, pa­bi­rę ša­lia Lie­tu­vos ke­lių, ne­ju­čio­mis ku­ria mū­sų Tė­vy­nės įvaiz­dį ne tik pro au­to­mo­bi­lio lan­gą. Di­zai­ne­rio kū­ri­niai, su­kur­ti in­dust­ri­nės tech­no­lo­gi­jos bū­du ir brai­žu, gy­vuo­ja tar­si mo­der­ni tą­sa pa­ke­lės smūt­ke­lių ir kop­lyts­tul­pių tra­di­ci­joms, pa­vyz­džiu tiek sa­viš­kiams, tiek kai­my­nams...

Vil­man­tas Damb­raus­kas –  iš­lei­dęs ne vie­ną me­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos al­bu­mą, tarp di­zai­ne­rių ži­no­mas ne tik kaip gra­fi­nio di­zai­no apo­lo­ge­tas, bet ir kaip „dvi­ra­čio iš­ra­di­nė­to­jas“ me­ni­nio po­rtre­to žan­re. Juk žmo­ni­ja nuo ur­vi­nių lai­kų po­rtre­tuo­ja bend­ra­gen­čius, ta­čiau šio­je tūks­tant­me­čių „po­rtre­ti­nė­je in­dust­ri­jo­je“ su­ras­ti sa­vi­tą fo­to-brai­žą, t.y. mi­ni­mą „dvi­ra­tį“, be ta­len­to ir darbš­tu­mo, neį­ma­no­ma. O Vil­man­tas ra­do!

Vi­lius Pu­ro­nas – di­zai­ne­ris, ge­rai pa­žįs­ta­mas šiau­lie­čiams, ži­nan­tis tai­syk­lę, kad „kuk­lu­mas puo­šia žmo­gų, bet ne mies­tą“, ku­ri šių ei­lu­čių au­to­riui ne­lei­džia už­sii­mi­nė­ti pa­ne­gi­ri­ka, ta­čiau ne­truk­do, pa­si­nau­do­jus pra­mo­ni­nio di­zai­ne­rio ži­nio­mis, tars­te­lė­tų ke­lis ge­rus žo­džius apie ki­tus no­mi­nan­tus – pra­mo­ni­nio mies­to ko­le­gas.

Ša­rū­nas Mont­vi­las, šau­nus elekt­ro­ni­kos in­ži­nie­rius, ku­rio šiau­lie­tiš­kos Mont­vi­lų šei­mos šak­nys sie­kia virš pu­sės tūks­tan­čio me­tų. Apie di­nas­ti­nį, tos rū­šies žmo­giš­ką­jį pa­vel­dą ta­ry­bi­niais lai­kais ra­šy­ti ar­ba net už­si­min­ti ne­bu­vo ga­li­ma: jei ne Si­bi­ru, tai krei­vo­mis šyp­se­nė­lė­mis to­ji epo­cha dvel­kė. Įdo­mu, kad jis – ri­te­ris, se­niau­sios Lie­tu­vos vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos Jot­vin­gių Kry­žiaus Ri­te­rių Or­di­no na­rys, ku­ri šiais me­tais šven­čia 530 me­tų su­kak­tį.

Ra­mū­nas Vol­be­kas – sėk­min­gas Šiau­lių ga­myk­los UAB EL­GA va­do­vas, ty­lus tarp­tau­ti­nio gi­gan­to „Sie­mens“ kon­ku­ren­tas, Šiau­liuo­se pa­gim­dęs skulp­tū­ri­nio di­zai­no – „pu­ro­niz­mo“ žan­rą, my­lin­tis Lie­tu­vą, kū­ry­bos me­ce­na­tas. Tau­tai pa­do­va­no­tos vi­so­kios „ge­le­ži­nės la­pės“, „pa­ne-vė­žiai!“, „ka­ra­liš­kie­ji žal­čiai“, „penk­tie­ji kė­li­niai“ ir ki­ti kū­ri­niai džiu­gi­na Lie­tu­vos gy­ven­to­jų šir­dis, o per ket­virtį tūks­tan­čio suo­liu­kų – jų už­pa­ka­lius.

Sta­nis­lo­vas Dik­šas – UAB Šiau­lių spaus­tu­vės va­das ir va­do­vas. Šios įmo­nės tiek mo­der­ni spau­da, tiek nau­jos spaus­tu­vi­nės tech­no­lo­gi­jos su­for­ma­vo sėk­min­gą spaus­tu­vi­nę in­dust­ri­ją, ne­tu­rin­čių ana­lo­gų Šiau­rės Lie­tu­vo­je, tie­sio­giai veikiančią vie­tos kul­tū­ros bei li­te­ra­tū­ros rai­dą ir gy­vas­tį... Ka­dan­gi to­les­nė pa­ne­gi­ri­ka ga­li bū­ti trak­tuo­ja­ma, kaip ko­mer­ci­nės rek­la­mos at­mai­na, to­dėl ne­be­sip­lė­siu.

Re­na­ta Ver­šins­kie­nė – fak­tiš­ka Lie­tu­vos Gi­ne­so kny­gos re­kor­di­nin­kė re­kor­dų skai­čiu­mi. Jos su­gal­vo­tų ir rea­li­zuo­tų re­kor­dų sta­tis­ti­ka ju­ri­diš­kai puo­šia Šiau­lių Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­rą, sa­vo iš­mo­ne ir iš­min­ti­mi pa­da­bi­no šios mo­kyk­los is­to­ri­ją, įvaiz­dį, tra­di­ci­ją. To­je ap­lin­ko­je tiek moks­lei­viai, tiek mo­kyk­los pe­da­go­gai ne­ju­čio­mis tam­pa jos bend­ra­žy­giais ir bū­si­mais kon­ku­ren­tais: „Tė­vy­nės la­bui!“.

Nau­do­da­ma­sis straips­nio au­to­riaus ga­li­my­bė­mis, di­džiuo­juo­si, kad be­ne pir­mą­jį kar­tą po Nep­rik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo, mus tris Lie­tu­vos di­zai­ne­rius, Ap­vaiz­da (par­don – Lie­tu­vos ba­jo­ri­ja!), pa­ste­bė­jo ir už nuo­sek­lius bei at­kak­lius tiks­lus ap­do­va­no­jo Ta­do Kos­ciuš­kos kry­žiais.

Gal­būt po šių pa­ne­gi­ri­kų ne vie­nas su­si­mas­tys ir pri­si­dės prie pa­vy­duo­lių, prie šiuo­lai­ki­nių niurzg­lių, kar­tu su jais ty­liai ims nirš­ti ir urgz­ti: „Tai ne žmo­nės ap­do­va­no­ti, o tik jų dar­bai ir veik­la! Jo­kio žmo­niš­ku­mo, jo­kio hu­ma­niz­mo! Jokio pliuralizmo, jokio pliurpalizmo!..“.

Vilius Puronas