MIRĖ „VAIRO“ METRAŠTININKAS

MI­RĖ „VAI­RO“ MET­RAŠ­TI­NIN­KAS

Sau­sio 19 die­ną po il­gos ir sun­kios li­gos mi­rė kul­tū­ri­nin­kas Bro­nis­lo­vas Sau­lius Ta­ra­bil­da.

Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

B. S. Ta­ra­bil­da gi­mė 1936 04 25 da­bar­ti­nia­me Anykš­čių ra­jo­ne, Juos­ti­nin­kų kai­me. 1957 me­tais bai­gė Vil­niaus bib­lio­te­ki­nį tech­ni­ku­mą, 1960 me­tais pra­dė­jo dirb­ti Šiau­lių dvi­ra­čių ga­myk­lo­je kul­tū­ros klu­bo ve­dė­ju ir iš­dir­bo juo 32 me­tus ir 4 mė­ne­sius – iki 1992 me­tų. Be šei­mos ir gi­mi­nės, jo di­džiau­sia mei­lė bu­vo leng­vo­sios mu­zi­kos an­samb­lis „Vai­ras“.

Mu­zi­kan­tų ir dai­ni­nin­kų jun­gi­nys, ka­dais va­din­tas Dvi­ra­čių ga­myk­los est­ra­di­niu an­samb­liu, po to est­ra­di­niu an­samb­liu „Vai­ras“, po to liau­dies ko­lek­ty­vu „Vai­ras“, po to popgru­pe „Vai­ras“, o da­bar pa­pras­čiau – gru­pe „Vai­ras“, sa­vo ke­lią pra­dė­jęs 1960 me­tų ko­vo 8 die­ną pa­gro­ji­mu šo­kiams po Dvi­ra­čių ga­myk­los darbuotojų ofi­cia­laus Tarp­tau­ti­nės Mo­ters die­nos mi­nė­ji­mo, ne­te­ko sa­vo iš­ti­ki­miau­sio ger­bė­jo.

Ne­be­bus tur­būt žmo­gaus, ku­ris iš laik­raš­čių ar žur­na­lų iš­kir­pi­nės men­kiau­sias ži­nu­tes apie an­samb­lį, segs į seg­tu­vus, dės į dė­žu­tes ir, esant rei­ka­lui, su­ras tą in­for­ma­ci­ją ir pa­nau­dos ar pa­si­da­lins su ki­tais. Nie­kas tur­būt ne­bes­kai­čiuos gru­pės kon­cer­tų... Ki­taip ta­riant – ka­žin ar be­bus toks „Vai­ro“ met­raš­ti­nin­kas, ir se­niau­sias res­pub­li­ko­je, mū­sų ša­ly­je tra­di­ci­jas tu­rin­ti gru­pė „Vai­ras“ liks kaip ir naš­lai­čiai.

Bro­nis­lo­vas Sau­lius Ta­ra­bil­da bu­vo an­samb­lio met­raš­ti­nin­kas be­veik 60 me­tų. Tris­de­šimt dve­jus me­tus (1960–1992), kaip mi­nė­ta, dir­bęs Dvi­ra­čių ga­myk­los kul­tū­ros klu­bo ve­dė­ju, jis be­tar­piš­kai kont­ro­lia­vo an­samb­lio rai­dą, o po to iš to­liau ste­bė­jo jo sėk­mes ir ne­sėk­mes.

Gru­pei „Vai­ras“ tuo at­žvil­giu ga­li pa­vy­dė­ti bu­vęs Šiau­lių sta­ty­bos tres­to est­ra­di­nis an­samb­lis, iš ku­rio  iš­si­vys­tė Fil­har­mo­ni­jos an­samb­liai „Ne­mu­no ži­bu­riai“, „Vil­niaus ai­dai“, „Est­ra­di­nės me­lo­di­jos“.

Ga­li pa­vy­dė­ti ir Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­los est­ra­di­nis an­samb­lis, Šiau­lių bui­ti­nio gy­ven­to­jų ap­rna­vi­mo kom­bi­na­to an­samb­lis „Sau­lės vai­kai“ ir ki­ti ne tik Šiau­lių, bet ir ki­tų Lie­tu­vos mies­tų est­ra­di­niai an­samb­liai, ku­rie ne­tu­rė­jo sa­vo­jo met­raš­ti­nin­ko.

Bro­nis­lo­vui Sau­liui Ta­ra­bil­dai bū­ti il­gaam­žiš­kiau­sio, va­din­kim, est­ra­dos an­samb­lio met­raš­ti­nin­ku pa­dė­jo ir ta ap­lin­ky­bė, kad ir pa­ts an­samb­lis, ko­lek­ty­vo na­riai net ir sun­kiau­siais mo­men­tais sten­gė­si iš­gy­ven­ti (iš­kal­bi laik­raš­čio ant­raš­tė – „Vai­ras“ pri­si­kė­lė pa­sku­ti­nį kar­tą“), bur­tis ir ko­vo­ti, ir ta ap­lin­ky­bė, kad bu­vo su­kur­tos pui­kios dai­nos, ku­rios ir šian­dien yra pa­klau­sios, ku­rios ir šian­dien jau­di­na, kaip ir da­bar kai ku­rios nau­jai su­kur­tos.

Štai, paim­kim kaip pa­vyz­dį, kny­gos „ Le­gen­di­nį „Vai­rą“ ma­čiau iš ar­ti“ pa­ra­šy­mą – juk ji bu­vo pa­ra­šy­ta ir iš­leis­ta la­bai bend­ro­mis pa­stan­go­mis. Di­džiau­sias in­dė­lis, be abe­jo, B.S. Ta­ra­bil­dos – jis bu­vo su­rin­kęs fak­ti­nę me­džia­gą. Aš jam pa­dė­jau tą me­džia­gą api­bend­rin­ti, jis pa­sa­ko­jo, aš spaus­di­nau kom­piu­te­riu, ma­ke­ta­vau.

Daug mums pa­dė­jo da­bar­ti­nis gru­pės „Vai­ras“ va­do­vas Ro­lan­das Ja­nu­šas, pri­sta­tęs ne­ma­žai fak­ti­nės me­džia­gos, nuo­trau­kų.

Ket­vir­tuo­ju la­biau­siai nu­si­pel­niu­siu kny­gos pa­ra­šy­mui lai­ky­čiau sa­vo kai­my­ną Ri­mą And­riu­lį, ku­ris, ir­gi di­de­lis „Vai­ro“ ger­bė­jas, (na, sa­ky­čiau, vai­rie­čiai, kaip mi­nė­jo bu­vęs Šiau­lių me­ras Ge­na­di­jus Mik­šys, yra sa­vo­tiš­ka, ypa­tin­ga kas­ta) už­ra­šė ir da­vė man ke­lias te­le­vi­zi­jos lai­das, ku­rio­se bu­vo kal­ba­ma apie an­samb­lį „Vai­ras“, pa­mi­nė­ti išė­ję an­samb­lio na­riai, o aš spe­cia­lia kom­piu­te­ri­ne pro­gra­ma stab­džiau lai­dų vyks­mą, ėmiau iš jos kad­rus.

Tai­gi, mes ke­tu­ri ne­bu­vo­me ko­kie Ezo­po ar Kry­lo­vo pa­sa­kė­čios vei­kė­jai, dras­ko­mi prieš­ta­ra­vi­mų kaip ger­vė, vė­žys ir ly­de­ka, ir mums pa­vy­ko kny­ga įam­žin­ti tur­būt šalyje ir la­biau­siai nu­ken­tė­ju­sio an­samb­lio – ne­te­ko dvie­jų 50 me­tų ne­su­lau­ku­sių so­lis­tų – Viliaus Onai­čio ir Ed­mon­do Či­vins­ko, jau­nas mi­rė ir bu­vęs an­samb­lio va­do­vas Vy­tau­tas Ka­ti­lius, ke­lią...

Bet da­bar daž­nai yra sa­ko­ma, kad kny­gą pa­ra­šy­ti yra leng­viau­sia – kur kas sun­kiau ją iš­leis­ti.

Di­džiau­sią pi­ni­gų su­mą kny­gai mes ga­vo­me vėl­gi iš vai­rie­čio, bu­vu­sio an­samb­lio va­do­vo, švie­saus at­min­imo Vy­tau­to Ka­ti­liaus gi­mi­nės, ženk­liai pri­si­dė­jo ir bu­vęs Dvi­ra­čių ga­myk­los pro­fsą­jun­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Re­das Klup­šas, o po to jau di­de­lius va­dy­bi­nin­ko ar pro­diu­se­rio ga­bu­mus, rink­da­mas lė­šas iš šiau­lie­čių Sei­mo na­rių, iš ki­tų su an­samb­liu „Vai­ras“ kaž­kiek su­si­ju­sių ir net ne­su­si­ju­sių vi­suo­me­nės vei­kė­jų pa­ro­dė B. S. Ta­ra­bil­da, ir mes vi­si už­ne­šėm tą kny­gą į aukš­čiau­sią kal­ną, įvei­kę daug kliū­čių, tu­ri­me ją!

B. S. Ta­ra­bil­dos ne­tek­tis yra mums vi­siems itin skau­di. Su šio, la­bai sa­vo idė­jai at­si­da­vu­sio, la­bai ener­gin­go, darbš­taus ir nuo­vo­kaus žmo­gaus mir­ti­mi pa­si­bai­gia iš­ti­sa epo­cha...

Te­bū­nie, ne­ži­nau, ar tin­ka taip pa­sa­ky­ti – Ta­vo pe­le­nams neankš­ta Šiau­lių ko­lum­ba­riu­me.

Žil­vi­nas Skač­kaus­kas