Naujausios
KOMENTARAS
Melas — jų uždarbis
Regina MUSNECKIENĖ
***
Sužinojus apie „Snoro“ banko griūtį pensininkei pakilo kraujospūdis. Buvusi mokytoja ruošiasi operacijai. Tam reikalui „Snoro“ banke sukaupė pustrečio tūkstančio litų.
Birželio mėnesį norėjo pinigėlius atsiimti. Palūkanos — nedidelės. Pamanė geriau turėsianti kuklias savo santaupas prie savęs. Nežinai kada ligotam pensininkui jų gali prireikti.
Tačiau bankas taip lengvai savo grobio nepaleidžia. Iš ko gi bankininkai pirktų krokodilo odos baldus?
***
Gražutė, mandagutė banko bitutė pradėjo gundyti pensininkę pirkti obligacijas. Esą už jas gausianti keturių procentų palūkanas. Kaip mat surašė sutartį. Patikino, jog už šiuos vertybinius popierius garantuos valstybė. Patikli inteligentė pasirašė. Nepatogu į sutartį gilintis, kai už tavęs stovi dar krūva žmonių. Patikėjo banko darbuotoja. Nupirko šimtą obligacijų.
Dabar niekas nebešneka apie obligacijas. Ar atgaus savo pinigus mokytoja pasiteiravo elektroniniu paštu. Gavo standartinį atsakymą, kuriame tik bendros frazės ir nieko konkretaus.
***
Apgaulės dozę per šešis savo gyvenimo dešimtmečius mokytoja spėjo gauti iš visų bankų. Anksčiau atliktai operacijai pinigus laikė kitame banke. Buvo padėjusi terminuotą indėlį. Tačiau pinigų operacijai prireikė savaite anksčiau negu suėjo terminas. Neturėjo kitos išeities. Teko pinigus atsiimti. Nejauku kaip pati sako „važiuoti po peiliu“ be lito kišenėje. Santaupas atidavė. Tačiau mokytoja turėjo sumokėti 40 litų už sutarties nutraukimą.
„Aš skolinau bankui savo pinigus. Mano santaupomis naudojosi kelerius metus. Ir dar turėjau pati primokėti!“ — stebėjosi.
Trečiam bankui mokytoja patikėjo savo autorinį honorarą už parašytą vadovėlį. Banko darbuotoja pasiūlė pirkti akcijų. Gerai, kad viena apie finansus išmananti pažįstama paprotino.
***
„Kodėl jie šitaip mandagiai, žiūrėdami į akis meluoja?“ — stebisi prie kapitalizmo dar niekaip neprisitaikanti pedagogė.
Melas jų uždarbis, jų duona, ponia mokytoja. Kai per televizijoje sukamą reklamą moterims už 159 litus siūlo kūno spalvos lėmenėlę, bet dovanų dar žada pridėti juodą ir baltą, ar tai galima pavadinti dovana?
Jie psichologų pakonsultuoti meta mums jauką lyg kvailoms žuvims. Ir jeigu ant to jauko užkibsime, būsime pagauti mes, o ne jie. Tuomet jau priklausysime nuo meškeriotojo malonės. Iškeps ar paleis...
***
Melu mus nuodija prekybcentriuose, kai mokame už nitratais užterštas daržoves, cheminius margarinus, hormonų pripūstas vištų šlauneles. Mus vilioja visokiom akcijom ir nuolaidom. Bet vistiek sumokame tiek, kiek tas produktas nevertas.
Trąšų, purškalų ir kitokių chemikalų pardavinėtojai lyg erkės prisisiurbę prie ūkininkų. Nespėjo nuimti vieno derliaus, jau kiša pasirašyti sutartis kito derliaus tręšimui.
***
Mums meluoja, kad gydytojas labai užimtas. Esą norint pas jį patekti, reikia laukti porą mėnesių. Tačiau, jei gali registratūroje sumokėti 40 litų, konsultuokis kad ir tuoj pat.
Vadinasi, valdžia, reikalaudama kas mėnesį mokėti po šimtą kitą ligonių kasai, mus, paprasčiausiai, mulkina. Nes geriau būti nedraustam negu draustam. Sutaupęs tuos pinigėlius, kuriuos kas mėnesį sumoki ligonių kasai, galėsi kojom atidarinėti bet kurio specialisto kabineto duris. Tik visa bėda, kad neturi pasirinkimo. Dirbi — tau atskaito iš algos. Nedirbi — pats turi ligonių kasoms mokėti.
***
Melas — tarsi kasdienio būtinumo produktas. Tarsi koks astralinis kūnas. Darbdavys meluoja darbuotojui. Darbininkas ieško būdų kaip apgauti darbdavį. Melu kartais labiau negu tiesa patiki netgi teismai. O virš aukščiausios valdžios rūmų susikaupęs melo smogas. Melas iš politikų burnų veržiasi debesimis. Kaip liaudyje sakoma: „Kiek žiojasi, tiek meluoja.“
***
Gal buvome pavargę nuo šiurkščios sovietinės realybės tarsi nuo tiesiog ant svarstyklių pamesto kruvino kiaulienos gabalo? Nuo deficito? Nuo vulgarokų rusiškų keiksmažodžių? Nuo rusišką mentalitetą peršančių komedijų. Nuo produktų be gražios pakuotės?
Ilgėjomės kažko rafinuoto, gražaus. Norėjome kultūringų santykių. Troškome laisvės rinktis. O gavome tramdomuosius bepročių marškinius. Lakstyk ir priešinkis kiek nori — vistiek atsimuši į vieną iš keturių sienų.
Tiesa, dabar perkame ne sveriamas, o gražiai supakuotas „semečkas“. Bet nepraradome įpročio spjaudyti jų lukštus. Gražiai supakuota mėsa. Tik ji dar nesveikesnė už tą, kurią pardavėja sverdavo tiesiog pametusi ant svarstyklių.
***
Rafinuotesni ir mūsų tarpusavio santykiai. Mus aptarnauja etiketo ir mandagumo frazių išmokytos pardavėjos, bankininkės ir vaistininkės. Įtaigiai savo prekes pristato saldžialiežuviai vadybininkai. Prieš rinkimus eiliniam žmogeliui nusilenkia ir gražiais pažadais pamalonina visokio plauko politikai.
Vis dažniau kalbame apie patikimo verslininko, patikimo politiko, patikimo specialisto įvaizdį. Atrodo, jog patikimo banko įvaizdį kūrė ir „Snoro“ vadovai, kolekcionuodami brangius automobilius, apsistatydami krokodilo odos baldais.
Tad kuo pasikliauti? Įvaizdžiu? Ar tvirtai į žemę kojomis besiremiančia logika? Abejone, ar ne tu sumokėjai už dalį to nežemiško įvaizdžio?
Ir kuo tikėti? Įvaizdžiu, kuris tėra tik graži pakuotė? Ar po pakuote besislepiančia esme?
