Lygaus gyvenimo kelio!

KO­MEN­TA­RAS

Ly­gaus gy­ve­ni­mo ke­lio!

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Tik da­bar su­pra­tau, ko­kia iki šiol aš bu­vau lai­min­ga, – re­dak­ci­jo­je pa­si­guo­dė mo­te­ris, ką tik pa­lai­do­ju­si jau­ną, ga­bų ir darbš­tų sū­nų. – Vi­sos ne­sėk­mės, anks­čiau at­ro­džiu­sios to­kios skaus­min­gos, pa­ly­gi­nus su ši­ta ne­lai­me – vie­ni nie­kai.“

Ne­lai­min­gos mo­ti­nos žo­džius pri­si­mi­niau vie­ną va­ka­rą mąs­ty­da­ma, ką ga­lė­tu­me pa­lin­kė­ti Lie­tu­vai jos Nep­rik­lau­so­my­bės šimt­me­čio pro­ga. Lais­vę jau tu­ri­me. Tik rei­kia, kad ji pra­žys­tų, o ne mė­ty­tų dar ne­spė­ju­sius pra­si­skleis­ti žied­la­pius. Ar mi­li­jo­nas po pa­sau­lį iš­si­bars­čiu­sių lie­tu­vių Lie­tu­vai nė­ra to­kia pat skau­di ne­tek­tis kaip tai mo­ti­nai, pra­ra­du­siai vie­ną sa­vo sū­nų?

Šian­dien suak­ty­vė­ję bruz­dė­ji­mai dėl vie­no Sei­mo na­rio, di­džių­jų pro­ble­mų aki­vaiz­do­je at­ro­do juo­kin­gi. Nes ei­li­nis pi­lie­tis ei­li­nį kar­tą mul­ki­na­mas, įtrau­kia­mas į po­li­ti­nius žai­di­mus ir krau­na ka­pi­ta­lą pi­ke­tus or­ga­ni­zuo­jan­čioms po­li­ti­nėms jė­goms.

O tik­rie­ji skau­du­liai ir to­liau ve­ši jau­nų šei­mų, pen­si­nin­kų, skur­džiais pa­vers­tų in­te­li­gen­tų gy­ve­ni­muo­se. Jie krau­na­si la­ga­mi­nus – ieš­ko dar­bo ir duo­nos to­li­miau­siuo­se pa­sau­lio kam­pe­liuo­se.

Ant­ra ver­tus, ge­rai, kad Lie­tu­vos žmo­nės tam­pa ko­vin­ges­ni, drą­ses­ni, ak­ty­viau opo­nuo­ja val­džiai. Bū­tų dar ge­riau, jei­gu strei­kai ir mi­tin­gai įgau­tų ne po­li­ti­nį, o so­cia­li­nį po­bū­dį – žmo­nės spaus­tų val­džią ra­cio­na­liau nau­do­ti mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus, rū­pin­tis in­ves­ti­ci­jo­mis, kur­ti dar­bo vie­tas.

Tik sta­ty­bai ir kū­ry­bai rei­kia ne ka­ro, o ra­my­bės ir tai­kos. Tai pa­grin­di­nė są­ly­ga, lei­džian­ti ra­cio­na­liai mąs­ty­ti.

Lie­tu­vo­je lyg ko­kia­me veiks­mo fil­me – nuo­la­ti­nės muš­ty­nės ir peš­ty­nės. Gū­džia­me kai­me se­nat­vės demen­ci­jos kan­ki­na­ma se­no­lė rė­kia, kad kai­my­nai ją nuo­di­ja. Sei­me, kur su­si­bū­ręs ta­ria­mas Lie­tu­vos eli­tas, vie­nas ki­to vei­duo­se, žo­džiuo­se, veik­lo­je ir biog­ra­fi­jo­je ieš­ko ru­sų šni­pų, tė­vy­nės iš­da­vi­kų ir ki­to­kių pa­krai­pų prie­šų.

Ieš­ko­da­mi prie­šų ir su jais ka­riau­da­mi išeik­vo­ja­me tiek jė­gų, kad ne­be­pa­jė­gia­me nie­ko do­ro su­kur­ti tau­tie­čių la­bui. Ar­ba su­ku­ria­me tik men­ką niek­nie­kį, kad pa­si­ro­dy­tu­me, jog dir­ba­me. Es­mi­nių pro­ble­mų spręs­ti vis nė­ra ka­da.

Ne­pai­sant vis­ko, lie­tu­viai jau­čia­si lai­min­ges­ni už Bal­ti­jos bro­lius lat­vius ir es­tus, nors gy­ve­ni­mas ten lyg ir ge­rė­ja. Kas mū­sų lai­mės in­dek­sui tu­rė­jo tei­gia­mos įta­kos? Gal da­bar­ti­nė val­džia, grą­ži­nu­si žmo­nėms ki­tų val­džių sko­las ir po tru­pi­nį di­di­nan­ti pen­si­nin­kų bei ma­žiau­siai už­dir­ban­čių­jų pa­ja­mas? Gal pa­si­kei­tęs žmo­nių mąs­ty­mas, kai la­biau pra­de­da­me ver­tin­ti tai, ką tu­ri­me ir ko ne­pra­ra­do­me?

O gal tie­siog ne­ver­ta ti­kė­ti ap­klau­sų duo­me­ni­mis? Ar jos tiks­liai ir tei­sin­gai at­spin­di tik­rą­sias nuo­tai­kas ir tik­rą­jį mū­sų gy­ve­ni­mą?

Pa­vyz­džiui, per­nykš­tė ar už­per­nykš­tė ap­klau­sa pa­ro­dė, jog Lie­tu­vos šei­mos sa­vo vai­kams ski­ria tik sep­ty­nias mi­nu­tes per die­ną. Šio­mis die­no­mis pa­skelb­ti ap­klau­sos re­zul­ta­tai ro­do, jog au­gin­ti­niams – šu­niu­kams, ka­čiu­kams – lie­tu­viai ski­ria vi­du­ti­niš­kai aš­tuo­nias mi­nu­tes per pa­rą. Išei­tų, jog dau­giau lai­ko ne­gu vai­kams.

Lo­giš­kai gal­vo­jant nei vie­nas, nei ki­tas re­zul­ta­tas ne­ga­li ati­tik­ti tik­ro­vės. Juk kiek­vie­na nor­ma­li šei­ma lei­džia vai­kus į mo­kyk­lą ir dar­že­lį. Juos rei­kia ap­reng­ti, pa­val­gy­din­ti. Per sep­ty­nias mi­nu­tes vai­kas net ne­pa­pus­ry­čiaus. O kur dar va­ka­rie­nė? Kur sa­vait­ga­liai, kai ma­mos ver­da pie­tus, tvar­ko bui­tį, skal­bia vai­kų dra­bu­žius, kar­tu išei­na pa­si­vaikš­čio­ti? Kur ato­sto­gos, per ku­rias bū­na su vai­kais? Kur po­kal­biai te­le­fo­nu, kai kiek­vie­na nor­ma­li ma­ma net iš dar­bo pa­skam­bi­na sa­vo ma­žy­liui? Ar vi­sa tai ga­li su­tilp­ti į sep­ty­nias mi­nu­tes? Ne­bent šis lai­kas su­de­da­mas su vai­kų, lei­džian­čių die­nas glo­bos na­muo­se, lai­ku ir iš­ve­da­mas vi­dur­kis?

Tas pa­ts ir su gy­vū­nais. Gal kai­me prie bū­dos pri­riš­tas Sar­gis iš tie­sų gau­na tik aš­tuo­nias mi­nu­tes dė­me­sio, kai šei­mi­nin­kas jam at­ne­ša du­be­nė­lį kruo­pų sriu­bos?

Gal pa­na­šiai nu­ti­ko ir su mū­sų lai­mės in­dek­su, kai su­su­ma­vo tur­tuo­lių, val­džios eli­to ir kas­dien, kas li­ko pi­ni­gi­nė­je, skai­čiuo­jan­čių­jų ei­li­nių mo­kes­čių mo­kė­to­jų lai­mę?

O jei­gu mū­sų žmo­nės tik­rai jau­čia­si lai­min­ges­ni už ki­tus Bal­ti­jos bro­lius, tai ir ačiū Die­vui. Už šven­tą lie­tu­vio kant­ry­bę. Už iš­min­tį. Už mo­kė­ji­mą ver­tin­ti tai, ką tu­ri, ir džiaug­tis ma­žais da­ly­kais. Už ge­bė­ji­mą bū­ti dau­gia­funk­ciais sa­vo bui­ty­je ir kar­tais iš nie­ko pa­da­ry­ti nau­din­gą daik­tą. Už dar ne­pra­ras­tą ge­bė­ji­mą mąs­ty­ti, re­mon­tuo­ti, meist­rau­ti, šei­mi­nin­kau­ti, gry­bau­ti, žve­jo­ti, uo­gau­ti.

Į Kra­žių M.K. Sar­bie­vi­jaus kul­tū­ros cent­ro kū­ry­bi­nę re­zi­den­ci­ją at­vy­kęs ita­las me­ni­nin­kas, cent­ro di­rek­to­rės pa­ve­žio­tas se­niū­ni­jos vieš­ke­liais sa­kė, jog ir iš­li­pus iš au­to­mo­bi­lio, nuo kra­ty­mo dar pus­va­lan­dį dre­bė­jo vi­si vi­daus or­ga­nai. Ita­las nie­kuo­met gy­ve­ni­me ne­bu­vo va­žia­vęs to­kiu ke­liu.

Lie­tu­vis prie to­kių vieš­ke­lių pri­pra­tęs. Bet šio­mis die­no­mis pa­skelb­ta, jog bus išas­fal­tuo­ta tūks­tan­tis ki­lo­met­rų žvyr­ke­lių. Gal dau­giau as­fal­to dar la­biau pa­di­dins lie­tu­vio lai­mės in­dek­są? Gal ap­lenk­si­me ir ko­kią tur­tin­gą ša­lį?

Juk, kai ko nors sto­ko­ji ir gau­ni, tam­pi lai­min­ges­nis. O kai esi vis­ko per­te­kęs, ne­be­ži­nai net ko no­rė­ti. Iš to ne­ži­no­ji­mo kar­tais pa­si­da­rai ne­lai­min­gas.

Tik žmo­gui už duo­bė­tą vieš­ke­lį svar­biau, kad ne­bū­tų duo­bė­tas jo vie­nin­te­lis gy­ve­ni­mo ke­lias.