Naujausios
Lozoriau, kelkis!
Regina MUSNECKIENĖ
Šiomis dienomis įsilingavo diskusija dėl valstybinių ir privačių gydymo įstaigų finansavimo. Oponentai puola Sveikatos sistemą reformuoti užsimojusį naująjį ministrą. Esą mokesčius į Ligonių kasą mokantis pacientas neturės galimybės rinktis.
O kokia galimybė rinktis dabar? Juk tas pats gydytojas dažniausia dirba ir privačioje, ir valstybinėje poliklinikoje arba ligoninėje. Ar nuėjęs pasidarbuoti į privačią gydymo įstaigą jis staiga persikūnija ir stebuklingu būdu įgyja daugiau kompetencijos?
O gal sveikesni tampame nuo to, kad privačios gydymo įstaigos laukiamajame pasiūlo kavos?
Taigi, renkamės tą patį gydytoją, tik jau vieną kartą sumokėję Ligonių kasai, dar kartą mokame privačiai gydymo įstaigai.
Mokamos medicinos apraiškų pasitaiko ir valstybinėse gydymo įstaigose. Nori patekti pas siauros specializacijos gydytoją. Registratūroje pataria sumokėti 40 litų arba daugiau – tuomet priims tuoj pat, vėliausiai – rytoj. O nemokamo priėmimo teks laukti porą savaičių.
Moka žmogus. Sukandęs dantis traukia iš piniginės paskutinį litą. Sumokėjęs eina į tą patį kabinetą, į kurį eitų ir nemokėjęs. Kas čia per medicina? Privati ar valstybinė? O gal pusiau privati kaip koks pusfabrikatis? Kodėl valstybės ligoninė priversta „chaltūrinti“?
Kaip suprasti, kai norėdamas išsitirti, ar tau po plaučių uždegimo neliko mikoplazmų, Kauno klinikose nieko nemoki, o rajono ligoninėje reikia mokėti? Už tyrimų nuvežimą. Kokia brangi kraujo lašo kelionė iki didmiesčio!
Ir kokia čia kombinuota sistema? Juk Ligonių kasai tiek pat moka ir kaunietis, ir kelmiškis, ir joniškietis. O paslaugas gauna nevienodas. Reta rajono ligoninė turi magnetinio rezonanso aparatą arba kompiuterinį tomografą.
Užtat privačios poliklinikos atlieka tūkstančius brangių tyrimų. Už tuos tyrimus sumoka ir pacientas, ir Ligonių kasos. Tada pastarosioms pritrūksta pinigų atsiskaityti su valstybės ligoninėmis. Ligoninės arba gydo tuo, ką įperka, arba verčia ligonius primokėti už paslaugas ir patiems nusipirkti vaistų.
Taigi, nei tikros privačios, nei tikros valstybinės sveikatos apsaugos...
Privati medicina yra verslas kaip ir visi kiti verslai. Ir gana pelningas. Nes atsidūręs ties nebūties slenksčiu žmogus atiduoda viską, kad tik gyventų. Tai kodėl ji turi kišti ranką į valstybės kišenę?
Deja, privati medicina – ne vienintelė problema šiandieninėje sveikatos sistemoje. Problemiškas tapo gydytojo ir paciento santykis.
Dvi pastarąsias savaites televizija maitinasi vyrą palaidojusios kelmiškės ir medikų konfliktu. Moteris prieš visą Lietuvą viešai koneveikia medikus.
Ši istorija aplimpa ir kitomis panašiomis, iliustruojančiomis Hipokrato priesaiką davusiųjų abejingumą žmogaus gyvybei.
Našlės viešai atsiprašo naujasis sveikatos ministras. Tuo tarpu vyrą gaivinęs gydytojas kreipiasi į policiją. Skundžiasi, jog našlė jį terorizuoja jau beveik metus – grasina susidoroti.
Nei našlė, nei žurnalistai nebuvo Reanimacijos skyriuje. Nematė, kaip vyras buvo gaivinamas. Gydytojai tvirtina padarę viską. Našlė teigia, kad nedarė nieko, nes „gydytojas išėjęs iš Reanimacijos atrodė lyg atsigėręs kavos“.
Bet ar visada medikas gali išgelbėti žmogaus gyvybę? Ar jam užtenka lyg Kristui pasakyti: „Lozoriau, kelkis!“, ir žmogus prisikels?
Galėtume pateikti daugybę pavyzdžių, kaip garsūs šalies chirurgai, transplantologai, onkologai ir kitų sričių specialistai kasdien kaunasi dėl žmogaus gyvybės. Operuoja ligonius po keliolika valandų. Jie neturi kada didžiuotis ir vaidinti svarbius. Nes suvokia, kad, duodami Hipokrato priesaiką, sutiko aukotis kitų labui. Nemažai tokių medikų ir rajonų ligoninėse.
Tad kas pakirto pasitikėjimą viena garbingiausių profesijų? Atrodo, patys tos profesijos atstovai. Tik ne tie tikrieji, o atsitiktiniai pakeleiviai, įšokę į norima kryptimi riedantį traukinį. Juos išlepinti padėjo ir sistema.
Jau kuris laikas rajonų ligoninėse ir poliklinikose trūksta gydytojų. Tie, kurie sovietiniais laikais pagal paskyrimus atvažiavo čia dirbti, artėja prie pensinio amžiaus. Kiti jau išėjo į pensiją. Vieną kitą jaunesnį mediką, pažadėjus išskirtines sąlygas, pavyksta prisivilioti iš kitų rajonų ar didmiesčio.
Taigi, gydytojai tarsi privilegijuoti kitų profesijų atžvilgiu – dirba nejausdami konkurencijos. Priimkite mus tokius, kokie esame. Arba liksite visai be gydytojų.
Bet kur dingsta tie jauni, Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais parengti daktariukai? Sako, jog nusėda didmiesčiuose arba išvažiuoja į užsienį.
Kodėl tai leidžiama? Kodėl mes, Europos vargdieniai, savo mokesčiais turime parengti specialistus turtingoms šalims? Ar užsienyje baigusių mokslus daktarų pas mus atvyksta? Ne. Nes gyvenimo džiaugsmą dievinantis vartotojiškos jų visuomenės jaunimas nenori dešimt metų studijuoti, o po to visam gyvenimui užsikrauti didžiulę atsakomybės naštą.
Jeigu jau niekas iš dešimtmetį prasimokiusių jaunų medikų nenori važiuoti į rajonus, kasmet surinkime po vieną grupę specialiai rajonams. Skirkime daugiau studijų krepšelių būsimiems gydytojams, mažiau – teisininkams. Nes jų prirengta dešimtmečiui į priekį.
Valstybės pinigus reikia tvarkyti valstybiškai. Kad kuo mažesni mokesčiai kuo optimaliau patenkintų žmonių poreikius.
Dar viena medikų arogancijos priežastis – prarasta empatija. Atrodo, jog šį jausmą „išoperuoja“ dar per studijas. Nes ir gydytojai, ir seselės, ir farmacininkai po kelių studijų metų visiškai pasikeičia. Į žmogų pradeda žiūrėti ne kaip į asmenybę, turinčią jausmus, o tik kaip į biologinę būtybę. Šią minutę žmogus dar kalba. O po pusvalandžio be širdagraužio galėtų jį preparuoti.
Antra vertus, jeigu gydytojas kasdien įsijaustų į kiekvieno ligonio bėdą, pats, greičiausiai, susirgtų. Juk kasdien susiduria su dešimtimis ligonių. Kaip rasti aukso vidurį, kad ir medikas neišeikvotų per daug savo resursų, ir ligonis sulauktų pakankamai jautrumo ir atjautos?
Beje, svetimų problemų kratymasis tapo mada ne tik tarp medikų, bet ir tarp kitų profesijų atstovų. Vieni tai daro dėl arogancijos, kiti aptekę savomis problemomis – svetimų jau nebepaveža.
Būtų gerai, jei kas nors lyg Kristus prie Lozoriaus priėjęs prie kiekvieno žmogaus, pasibelstų į jo galvą ir širdį ir tartų: „Kelkis, Žmogiškume ir Išmintie!“.
