Naujausios
Laiškai be rašysenos
(arba sentimentai rašaliniam parkeriui)
Regina MUSNECKIENĖ
Ar nepasiilgote ranka užrašytų velykinių atvirukų? Su margučiais, iš kiaušinio išsiritančiais viščiukais, zuikučiais, žibutėmis ir, svarbiausia, skirtingomis rašysenomis išvingiuotais žodžiais. Kartais naiviais, kartais giliais ir prasmingais.
Šiandien gauname daug sveikinimų ir laiškų. Bet jie visi be žmogaus rašysenos. Kompiuteriu atspausti žodžiai, paleidžiami į elektroninę erdvę dešimčių, o gal net šimtų egzempliorių tiražu. Visiems sveikinamiesiems – vienodi. Laiškai be rašysenos – tarsi žmogus be veido.
Galbūt juokingi sentimentai ranka išvedžiotiems ir tik tau vienam skirtiems žodžiams...
Juk kompiuteriu rašyti sveikinimai atrodo solidžiau. Juose nebūna pribraukymų, kurių pasitaikydavo praėjusio amžiaus ranka užrašytuose atvirukuose. Bet aš ir mano bendraamžiai priklauso rašalinių parkerių kartai. Pirmoje klasėje rašydavome tik koteliais (plunksnomis). Nuo antros jau leisdavo rašyti parkeriu. Būdavo dailyraščio pamokos, kad visas raideles išmoktume rašyti aiškiai ir taisyklingai.
Todėl prispirtos tekstus rašyti kompiuteriu kai kurios mano kartos kolegės žurnalistės dar ilgą laiką juos pirmiausia pasirašydavo ranka, paskui atspausdindavo. Sakydavo, jog maigant kompiuterio klavišus dingsta įkvėpimas.
Šiuos laikus kompiuterio kulto laikais pavadino žinoma garbaus amžiaus didmiesčio klinikų gydytoja. Vienu pirštu baksnodama kompiuterio klaviatūrą ji privalo persirašyti ligonio siuntimo duomenis, aprašyti, kuo jis skundžiasi, po to išrašyti elektroninį receptą.
Rašalinio parkerio kartai priklausanti inteligentė parkeriu rašytų greičiau, negu maigytų klaviatūrą, todėl keiksnojo kompiuterio kultui paklususius valdininkus: „Mane pavertė mašininke. Gydytoja aš geresnė negu mašininkė.“
Geresnių savo srities negu kompiuterio specialistų gali pamatyti daugelyje įstaigų. Tie žmonės dar nepraradę savo rašysenos. Bet todėl, kad nori valgyti, priversti rašyti spausdintinėm raidėm, naudotis internetu, siųsti elektroninius laiškus ir elektroninius atvirukus.
Daro tai sukandę dantis, nes menkas kompiuterinis raštingumas atima daug brangaus profesinio laiko, kuris galėtų būti panaudojamas prasmingiau.
Lygiai taip pat sukandusi dantis naujoji karta rašytų rašaliniu parkeriu! Nes visas jos gyvenimas vyksta kompiuteryje arba išmaniajame telefone. Jie gyvena virtualioje erdvėje. Bendrauja su virtualiais draugais. Jiems priimtini elektroniniai laiškai ir elektroniniai vaistų receptai. Jie gali gyventi be grynųjų pinigų, atsiskaitinėdami tik kortelėmis arba apmokėdami elektronines sąskaitas.
Jų mažyliai, prinešti prie lango, pirštukais braukia per stiklą, kad padidintų ir priartintų vaizdą, kaip išmaniajame telefone.
Vienas nuolatinis mano rašinių komentatorius eilinį kartą paklaustų – gerai tai ar blogai. Esą komentaruose neišreiškiu savo pozicijos. Deja, eilinį kartą jį sunervinsiu – nei blogai, nei labai gerai. Tai tik kartų ir patirčių skirtumas. Nieko daugiau.
Juk ir vyresnioji karta ne visuomet keikia kompiuterius. Jų ekranuose pamato už tūkstančių kilometrų gyvenančius vaikus, išgirsta anūkų balsus.
Verslininkai užprogramuoja kompiuterines stakles – jos atlieka kelių žmonių darbą. Džiaugiasi, kad nereikia mokėti atlyginimo. Staklės neserga. Net ir naktį būna darbo vietoje.
Sakoma, jog Dievas sukūrė Žemę ir visa, kas joje yra gyva. Pagal savo atvaizdą sukūrė žmogų. Žmogus per amžių amžius mėgdžioja savo Kūrėją. Nusižiūrėjęs į paukščius sukūrė lėktuvą. Išstudijavęs vandens gyvūnus, sukūrė laivą. O paskui sukūrė ir kompiuterį, imituojantį žmogaus protą. Jo pagrindu – robotus, gebančius melžti karves, tvarkyti namus ir atlikti daugybę kitų darbų.
Robotas pristatinėjo knygas viename Vilniaus knygyne. Japonų sukurtas humanoidas Pepper darbuojasi bibliotekose, oro uostuose, traukinių stotyse ir netgi ligoninėse. O į Lietuvą atvežta humanoidė Sophia sugebėjo atsakyti į gana sudėtingus klausimus.
Taigi, žmogus sukūrė alternatyvą žmogui. Ir atrodo, jog ta alternatyva kai kada įgyja pranašumą prieš patį kūrėją.
Ką žmogus darys, kai jį visiškai nukonkuruos humanoidas? Juk su dirbtiniu žmogumi lengviau: jam nereikia nei maisto, nei šiltų namų, nei drabužių, nereikia nei atlyginimo, nei nedarbingumo pašalpos. Tobulas tarnas!
Humanoidas kol kas nelaikomas žmogumi, tik žmogui būdingas charaktersitikas turinčiu robotu. Tačiau vis dažniau apie humanoidus kalbama kaip apie atskirą žmonijos rūšį – skaitmeninius žmones.
Beje, galima ir dar viena – pusiau žmonių, pusiau robotų rūšis. Pavyzdžiui, neįgaliam žmogui pritvirtintos bioninės rankos arba egzoskeletas jau yra roboto kūno dalis.
Europos Parlamentas ketina įstatymais reglamentuoti elektroninio žmogaus teises, pareigas ir atsakomybę, nes mano, kad dirbtinis intelektas gali kelti grėsmę žmonijos egzistencijai.
Dar gerai, kad žmogus prieš humanoidą turi kitokį pranašumą – jausmus ir didelį kūrybinį potencialą, kuriuos jam įdiegė Dievas. Gebėjimas jausti, mylėti, gimdyti vaikus – kol kas nepasiekiamas žmogaus tvariniui skaitmeniniam žmogui.
Tad kurkime velykinius sveikinimus ir ranka juos užrašykime ant atviruko, kol už mus to dar nedaro žmogui būdingų bruožų turintys robotai!