Laiškai be rašysenos

Laiš­kai be ra­šy­se­nos

(ar­ba sen­ti­men­tai ra­ša­li­niam par­ke­riui)

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ar ne­pa­siil­go­te ran­ka už­ra­šy­tų ve­ly­ki­nių at­vi­ru­kų? Su mar­gu­čiais, iš kiau­ši­nio iš­si­ri­tan­čiais viš­čiu­kais, zui­ku­čiais, ži­bu­tė­mis ir, svar­biau­sia, skir­tin­go­mis ra­šy­se­no­mis iš­vin­giuo­tais žo­džiais. Kar­tais nai­viais, kar­tais gi­liais ir pra­smin­gais.

Šian­dien gau­na­me daug svei­ki­ni­mų ir laiš­kų. Bet jie vi­si be žmo­gaus ra­šy­se­nos. Kom­piu­te­riu at­spaus­ti žo­džiai, pa­lei­džia­mi į elekt­ro­ni­nę erd­vę de­šim­čių, o gal net šim­tų eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu. Vi­siems svei­ki­na­mie­siems – vie­no­di. Laiš­kai be ra­šy­se­nos – tar­si žmo­gus be vei­do.

Gal­būt juo­kin­gi sen­ti­men­tai ran­ka iš­ve­džio­tiems ir tik tau vie­nam skir­tiems žo­džiams...

Juk kom­piu­te­riu ra­šy­ti svei­ki­ni­mai at­ro­do so­li­džiau. Juo­se ne­bū­na pri­brau­ky­mų, ku­rių pa­si­tai­ky­da­vo praė­ju­sio am­žiaus ran­ka už­ra­šy­tuo­se at­vi­ru­kuo­se. Bet aš ir ma­no bend­raam­žiai pri­klau­so ra­ša­li­nių par­ke­rių kar­tai. Pir­mo­je kla­sė­je ra­šy­da­vo­me tik ko­te­liais (plunks­no­mis). Nuo ant­ros jau leis­da­vo ra­šy­ti par­ke­riu. Bū­da­vo dai­ly­raš­čio pa­mo­kos, kad vi­sas rai­de­les iš­mok­tu­me ra­šy­ti aiš­kiai ir tai­syk­lin­gai.

To­dėl pri­spir­tos teks­tus ra­šy­ti kom­piu­te­riu kai ku­rios ma­no kar­tos ko­le­gės žur­na­lis­tės dar il­gą lai­ką juos pir­miau­sia pa­si­ra­šy­da­vo ran­ka, pa­skui at­spaus­din­da­vo. Sa­ky­da­vo, jog mai­gant kom­piu­te­rio kla­vi­šus dings­ta įkvė­pi­mas.

Šiuos lai­kus kom­piu­te­rio kul­to lai­kais pa­va­di­no ži­no­ma gar­baus am­žiaus did­mies­čio kli­ni­kų gy­dy­to­ja. Vie­nu pirš­tu baks­no­da­ma kom­piu­te­rio kla­via­tū­rą ji pri­va­lo per­si­ra­šy­ti li­go­nio siun­ti­mo duo­me­nis, ap­ra­šy­ti, kuo jis skun­džia­si, po to iš­ra­šy­ti elekt­ro­ni­nį re­cep­tą.

Ra­ša­li­nio par­ke­rio kar­tai pri­klau­san­ti in­te­li­gen­tė par­ke­riu ra­šy­tų grei­čiau, ne­gu mai­gy­tų kla­via­tū­rą, to­dėl keiks­no­jo kom­piu­te­rio kul­tui pa­klu­su­sius val­di­nin­kus: „Ma­ne pa­ver­tė ma­ši­nin­ke. Gy­dy­to­ja aš ge­res­nė ne­gu ma­ši­nin­kė.“

Ge­res­nių sa­vo sri­ties ne­gu kom­piu­te­rio spe­cia­lis­tų ga­li pa­ma­ty­ti dau­ge­ly­je įstai­gų. Tie žmo­nės dar ne­pra­ra­dę sa­vo ra­šy­se­nos. Bet to­dėl, kad no­ri val­gy­ti, pri­vers­ti ra­šy­ti spaus­din­ti­nėm rai­dėm, nau­do­tis in­ter­ne­tu, siųs­ti elekt­ro­ni­nius laiš­kus ir elekt­ro­ni­nius at­vi­ru­kus.

Da­ro tai su­kan­dę dan­tis, nes men­kas kom­piu­te­ri­nis raš­tin­gu­mas ati­ma daug bran­gaus pro­fe­si­nio lai­ko, ku­ris ga­lė­tų bū­ti pa­nau­do­ja­mas pra­smin­giau.

Ly­giai taip pat su­kan­du­si dan­tis nau­jo­ji kar­ta ra­šy­tų ra­ša­li­niu par­ke­riu! Nes vi­sas jos gy­ve­ni­mas vyks­ta kom­piu­te­ry­je ar­ba iš­ma­nia­ja­me te­le­fo­ne. Jie gy­ve­na vir­tua­lio­je erd­vė­je. Bend­rau­ja su vir­tua­liais drau­gais. Jiems priim­ti­ni elekt­ro­ni­niai laiš­kai ir elekt­ro­ni­niai vais­tų re­cep­tai. Jie ga­li gy­ven­ti be gry­nų­jų pi­ni­gų, at­si­skai­ti­nė­da­mi tik kor­te­lė­mis ar­ba ap­mo­kė­da­mi elekt­ro­ni­nes są­skai­tas.

Jų ma­žy­liai, pri­neš­ti prie lan­go, pirš­tu­kais brau­kia per stik­lą, kad pa­di­din­tų ir priar­tin­tų vaiz­dą, kaip iš­ma­nia­ja­me te­le­fo­ne.

Vie­nas nuo­la­ti­nis ma­no ra­ši­nių ko­men­ta­to­rius ei­li­nį kar­tą pa­klaus­tų – ge­rai tai ar blo­gai. Esą ko­men­ta­ruo­se neiš­reiš­kiu sa­vo po­zi­ci­jos. De­ja, ei­li­nį kar­tą jį su­ner­vin­siu – nei blo­gai, nei la­bai ge­rai. Tai tik kar­tų ir pa­tir­čių skir­tu­mas. Nie­ko dau­giau.

Juk ir vy­res­nio­ji kar­ta ne vi­suo­met kei­kia kom­piu­te­rius. Jų ek­ra­nuo­se pa­ma­to už tūks­tan­čių ki­lo­met­rų gy­ve­nan­čius vai­kus, iš­girs­ta anū­kų bal­sus.

Vers­li­nin­kai už­prog­ra­muo­ja kom­piu­te­ri­nes stak­les – jos at­lie­ka ke­lių žmo­nių dar­bą. Džiau­gia­si, kad ne­rei­kia mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mo. Stak­lės ne­ser­ga. Net ir nak­tį bū­na dar­bo vie­to­je.

Sa­ko­ma, jog Die­vas su­kū­rė Že­mę ir vi­sa, kas jo­je yra gy­va. Pa­gal sa­vo at­vaiz­dą su­kū­rė žmo­gų. Žmo­gus per am­žių am­žius mėg­džio­ja sa­vo Kū­rė­ją. Nu­si­žiū­rė­jęs į paukš­čius su­kū­rė lėk­tu­vą. Išs­tu­di­ja­vęs van­dens gy­vū­nus, su­kū­rė lai­vą. O pa­skui su­kū­rė ir kom­piu­te­rį, imi­tuo­jan­tį žmo­gaus pro­tą. Jo pa­grin­du – ro­bo­tus, ge­ban­čius melž­ti kar­ves, tvar­ky­ti na­mus ir at­lik­ti dau­gy­bę ki­tų dar­bų.

Ro­bo­tas pri­sta­ti­nė­jo kny­gas vie­na­me Vil­niaus kny­gy­ne. Ja­po­nų su­kur­tas hu­ma­noi­das Pep­per dar­buo­ja­si bib­lio­te­ko­se, oro uos­tuo­se, trau­ki­nių sto­ty­se ir ne­tgi li­go­ni­nė­se. O į Lie­tu­vą at­vež­ta hu­ma­noi­dė Sop­hia su­ge­bė­jo at­sa­ky­ti į ga­na su­dė­tin­gus klau­si­mus.

Tai­gi, žmo­gus su­kū­rė al­ter­na­ty­vą žmo­gui. Ir at­ro­do, jog ta al­ter­na­ty­va kai ka­da įgy­ja pra­na­šu­mą prieš pa­tį kū­rė­ją.

Ką žmo­gus da­rys, kai jį vi­siš­kai nu­kon­ku­ruos hu­ma­noi­das? Juk su dirb­ti­niu žmo­gu­mi leng­viau: jam ne­rei­kia nei mais­to, nei šil­tų na­mų, nei dra­bu­žių, ne­rei­kia nei at­ly­gi­ni­mo, nei ne­dar­bin­gu­mo pa­šal­pos. To­bu­las tar­nas!

Hu­ma­noi­das kol kas ne­lai­ko­mas žmo­gu­mi, tik žmo­gui bū­din­gas cha­rak­ter­si­ti­kas tu­rin­čiu ro­bo­tu. Ta­čiau vis daž­niau apie hu­ma­noi­dus kal­ba­ma kaip apie at­ski­rą žmo­ni­jos rū­šį – skait­me­ni­nius žmo­nes.

Be­je, ga­li­ma ir dar vie­na – pu­siau žmo­nių, pu­siau ro­bo­tų rū­šis. Pa­vyz­džiui, neį­ga­liam žmo­gui pri­tvir­tin­tos bio­ni­nės ran­kos ar­ba eg­zos­ke­le­tas jau yra ro­bo­to kū­no da­lis.

Eu­ro­pos Par­la­men­tas ke­ti­na įsta­ty­mais reg­la­men­tuo­ti elekt­ro­ni­nio žmo­gaus tei­ses, pa­rei­gas ir at­sa­ko­my­bę, nes ma­no, kad dirb­ti­nis in­te­lek­tas ga­li kel­ti grės­mę žmo­ni­jos eg­zis­ten­ci­jai.

Dar ge­rai, kad žmo­gus prieš hu­ma­noi­dą tu­ri ki­to­kį pra­na­šu­mą – jaus­mus ir di­de­lį kū­ry­bi­nį po­ten­cia­lą, ku­riuos jam įdie­gė Die­vas. Ge­bė­ji­mas jaus­ti, my­lė­ti, gim­dy­ti vai­kus – kol kas ne­pa­sie­kia­mas žmo­gaus tva­ri­niui skait­me­ni­niam žmo­gui.

Tad kur­ki­me ve­ly­ki­nius svei­ki­ni­mus ir ran­ka juos už­ra­šy­ki­me ant at­vi­ru­ko, kol už mus to dar ne­da­ro žmo­gui bū­din­gų bruo­žų tu­rin­tys ro­bo­tai!