Kokie Tavo laisvės sparnai?

Ko­kie Ta­vo lais­vės spar­nai?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ke­tu­rių vai­kų tė­vui darb­da­vys 60 eu­rų su­ma­ži­no at­ly­gi­ni­mą. Paaiš­ki­no, jog da­bar jis iš vals­ty­bės gaus vai­ko pi­ni­gus. Už kiek­vie­ną at­ža­lą po 30 eu­rų. Iš vi­so – 120. Tai­gi, ta su­ma pri­va­lo pa­si­da­lin­ti per­pus su darb­da­viu.

„Ta­vo pa­ja­mos ir taip pa­di­dės 60 eu­rų, – aiš­ki­no į dar­buo­to­jo ki­še­nę ran­ką ki­šan­tis bend­ro­vės sa­vi­nin­kas. – O man ki­tiems dar­bi­nin­kams rei­kia di­din­ti mi­ni­mu­mą, dau­giau mo­kė­ti „Sod­rai“.

Tai­gi, įsta­ty­mai ir teo­ri­nis pi­lie­čių gy­ve­ni­mo ge­ri­ni­mas ei­na vie­na kryp­ti­mi, pra­kti­nis jų pri­tai­ky­mas – ki­ta. Tar­si du skir­tin­gi ke­liai. Ga­lin­gų, ne­prik­lau­so­mų pi­lie­čių au­tost­ra­da. Ir lais­vų, bet pri­klau­so­mų pi­lie­čių vieš­ke­liu­kas.

Val­džios iš vir­šaus nu­leis­tas mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo di­di­ni­mas daž­niau­sia ne­reiš­kia ma­žes­nio pel­no darb­da­viui ir di­des­nės ge­ro­vės dar­buo­to­jui.

Darb­da­vys sa­vo iš­lai­dų ne­di­di­na. Tik pa­skirs­to ki­taip. „Nui­ma“ iš tų, ku­rie gau­na dau­giau ne­gu mi­ni­mu­mą, ir pri­de­da tiems, ku­rie pri­va­lo gau­ti mi­ni­mu­mą.

O kar­tais pa­si­ro­do ga­li „pri­pliu­suo­ti“ net vai­ko pi­ni­gus. Ma­žiau­siai už­dir­ban­tys, at­skai­čius mo­kes­čius, gau­na ke­liais eu­rais dau­giau. Kva­li­fi­kuo­tiems dar­buo­to­jams at­ly­gi­ni­mai su­ma­ži­na­mi. Tiek ir tos ge­ro­vės...

Ar tu­ri dar­buo­to­jas lais­vę rink­tis? Ne­la­bai. Nes be­veik vi­si darb­da­viai Lie­tu­vo­je daug­maž vie­no­di. Bėg­da­mas nuo vil­ko ga­li už­pul­ti ant meš­kos.

Ką to­kie dar­buo­to­jai Ko­vo 11-osios iš­va­ka­rė­se mąs­to apie lais­vę? Ar lais­vė vi­suo­ti­nė? Ar kiek­vie­nas žmo­gus, gy­ve­nan­tis Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, tik­rai yra lais­vas?

Lais­vė kiek­vie­nam iš mū­sų da­vė spar­nus. Tik ne vi­siems vie­no­dus. Vie­ni lyg ere­liai nar­do dan­gu­mi – jiems po ko­jo­mis teis­mai, sei­mai, vy­riau­sy­bės, li­go­ni­nės, kli­ni­kos, uni­ver­si­te­tai...

Ki­ti lyg viš­tos ne­ga­li per­skris­ti net sa­vo dien­dar­žio tvo­ros. Tai­gi, viš­tos lais­vė nie­kuo­met ne­pri­lygs ere­lio lais­vei.

Ar dėl to kal­tas tik pa­ts žmo­gus? Tik­rai ne­vi­sa­da. Tarp tų kuk­lių, sa­vo dien­dar­žio tvo­ros ne­persk­ren­dan­čių žmo­nių vi­sa­da ras­tų­si daug ta­len­tin­gų, su­ma­nių, darbš­čių, ty­liai be pa­si­gy­ri­mų ir aud­rų dir­ban­čių sa­vo dar­bą, ta­čiau ne­tu­rin­čių įžū­lu­mo pa­kil­ti virš ki­tų. To­kios jų cha­rak­te­rio sa­vy­bės. Toks do­ros ir są­ži­nin­gu­mo su­pra­ti­mas.

O vals­ty­bė ne­su­da­ro są­ly­gų ir ne­pad­rą­si­na jų pa­kil­ti.

Tuo tar­pu jų vie­tą po sau­le uži­ma įžū­les­ni, drą­ses­ni, ne vi­sa­da ga­bes­ni ir ta­len­tin­ges­ni, bet ap­suk­res­ni ir, de­ja, daž­niau­sia go­des­ni. Mo­kan­tys pri­si­plak­ti prie sėk­min­gų­jų, ei­ti ko­ja ko­jon su nu­ga­lė­to­jais, ga­liau­siai pa­tys juos nu­ga­lė­ti.

Anais lai­kais kad­rus ste­bė­da­vo ir at­rink­da­vo pa­ša­li­nė ir la­biau neut­ra­li ran­ka ne­gu šian­dien. Kar­je­rą pa­da­ry­da­vo tik­rai to ver­tas žmo­gus. Šian­dien kad­rų po­li­ti­ka pri­me­na tur­gų – kas gar­siau rė­kia, tą pa­ste­bi, kas sa­vęs ne­gi­ria – iš­me­ta iš tur­gaus.

Tik­riau­siai, nė vie­nas lie­tu­vis ne­siil­gi so­vie­ti­nių lai­kų ir ne­no­rė­tų į juos su­grįž­ti, nors kar­tais pa­si­girs­ta vy­res­nių­ žmo­nių nuo­mo­nių, jog jie tuo­met gy­ve­no ge­riau. Ge­ro­vę jie ma­tuo­ja ne lais­vės po­jū­čiu, o ele­men­ta­riais ma­te­ria­liai­siais da­ly­kais.

De­ja, daž­niau­sia ma­te­ria­lūs da­ly­kai ir šian­dien le­mia mū­sų spar­nų il­gį bei ga­lią.

Bet ar ne to­dėl jau­čia­me to­kią so­cia­li­nę ir ma­te­ria­li­nę įtam­pą, kad mus ka­den­ci­ja iš ka­den­ci­jos val­do ne iš tie­sų pa­šauk­tie­ji, o ap­si­šau­kė­liai. Prieš rin­ki­mus po­li­ti­nia­me tur­gu­je jie pei­kia ki­tus ir gi­ria pa­tys sa­ve. O nai­vūs Lie­tu­vos ei­li­niai pa­ti­ki jais, kaip kar­tais pa­ti­ki su­kčiais, ekst­ra­sen­sais, ma­gais ar eg­zor­cis­tais.

Ir su­tei­kia jiems vei­ki­mo lais­vę. Vil­da­mie­si, kad jų lais­vė užau­gins ir ei­li­nio žmo­gaus ga­li­my­bes.

Tai ir pra­de­da jie lais­vai veik­ti. Pa­vyz­džiui, išar­do vi­są mies­to cent­rą puo­šu­sias iš Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos nu­pirk­tas ir tik prieš pen­ke­tą me­tų su­dė­tas trin­ke­les, iš­ker­ta au­ga­lo­tus me­džius ir grin­džia ša­li­gat­vius iš nau­jo, tik jau ki­to­kio­mis ki­to pro­jek­to trin­ke­lė­mis, iš nau­jo mo­ka dar­bi­nin­kams už dar­bą, bran­giai per­ka ir iš nau­jo so­di­na me­džius. Nes įgy­ven­di­na jau ki­tą pro­jek­tą ant se­no­jo pro­jek­to vir­šaus.

Mat, jie tu­ri lais­vę švais­ty­ti mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus. O mo­kes­čių mo­kė­to­jas tu­ri vie­nin­te­lę lais­vę tau­py­ti, tau­py­ti, tau­py­ti.

Jie lais­vai įklimps­ta į vi­so­kius sek­so ir prie­ka­bia­vi­mo skan­da­lus. (Kaip gi ki­taip? Juk da­bar ma­din­ga!) Pas­kui aiš­ki­na­si per laik­raš­čius ir te­le­vi­zi­ją. Ko­mi­si­jos ir pro­ku­ro­rai ti­ria – bu­vo ar ne­bu­vo. Tuo tar­pu nė­ra ka­da spręs­ti rim­tes­nių pro­ble­mų.

O be dar­bo, be vil­ties ir be sva­jo­nių pa­lik­ti žmo­nės to­liau ge­ria, mu­ša žmo­nas ir vai­kus, pjau­na­si su kai­my­nais. Tai jų­ lais­vė!

Ir taip juo­kin­gai kar­tais at­ro­do, kai val­di­nin­kai rim­tais vei­dais šne­ka apie sa­vi­žu­dy­bių pre­ven­ci­ją, tar­pins­ti­tu­ci­nį bend­ra­dar­bia­vi­mą, sui­ci­di­nių min­čių tu­rin­čio žmo­gaus at­pa­ži­ni­mą.

Nors rei­kia tik vie­no la­bai pa­pras­to da­ly­ko – duo­ti žmo­gui dar­bo, leis­ti už­dirb­ti, pa­ten­kin­ti sa­vo po­rei­kius ir at­si­dė­ti sva­jo­nės įgy­ven­di­ni­mui. Tik tiek. Nes dar­bas su­tei­kia rei­ka­lin­gu­mo jaus­mą. Ga­li­my­bė už­dirb­ti – oru­mo ir pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi.

De­ja. Ko­vo 11-osios iš­va­ka­rė­se ša­lia dau­gia­bu­čių sto­vin­čiuo­se kon­tei­ne­riuo­se rau­sia­si dar pa­ly­gin­ti ne­se­nas tvir­to su­dė­ji­mo žmo­gus. Ieš­ko bu­te­lių. Ne­ran­da. At­si­ra­dus ta­ro­ma­tams, dau­ge­lis pa­tys juos par­duo­da. Žings­niuo­ja pik­tas pa­skui sa­vo dvi­ra­tį. Tik­ri­na ki­tus kon­tei­ne­rius. Už­kal­bin­tas su kar­tė­liu pa­sa­ko­ja dir­bęs sta­ty­bi­nin­ku. Bet šiuo me­tu dar­bo sta­ty­bi­nin­kams Kel­mė­je nė­ra. Kon­kur­sus lai­mi sve­ti­mos fir­mos. Jos at­si­ve­ža sa­vus dar­bi­nin­kus. Be­lie­ka gy­ven­ti iš aš­tuo­nia­de­šim­ties eu­rų pa­šal­pos. Ir dai­ry­tis bu­te­lių. To­kia jo lais­vė.