Naujausios
KOMENTARAS
Kodėl neemigruoju nei į Vakarus, nei į Rytus?
Regina MUSNECKIENĖ
Perskaičiusi komentarą apie meškutės Mašos ir Lietuvos žmonių gerovę, Genovaite prisistačiusi skaitytoja išvadino autorę marksiste ir pasiūlė jai bei komentare minimam skaitytojui Pranui emigruoti į Baltarusiją, pas batką Lukašenką.
„Juk būtent kad Lietuva yra gerovės valstybė, o tai visų pirma reiškia – laisva valstybė, mūsų lietuviai ir emigruoja. Žmonės važiuoja dėl to, kad turi laisvę! Laisvę išvažiuoti ten, kur gerovė dar didesnė, sukurta pačių, ten gyvenančių žmonių rankomis!!!“ – rašo ponia Genovaitė.
Gerbiu visus skaitytojus. Esu dėkinga ir Genovaitei, kad atkreipia dėmesį į kuklius mano rašinius, gerbiu jos nuomonę ir pastabas. Bet į Baltarusiją neemigruosiu. Ne todėl, kad ten būtų blogiau kaip Lietuvoje. Ir Batiuškos Lukašenkos nepažįstu. Nežinau, ar jis tikrai toks baisus ir despotas, kaip piešiamas.
Neemigruosiu, nes labai myliu Lietuvą. Lietuvoje aš gimiau, išaugau, gavau išsilavinimą. Čia mano tėvų ir senelių šaknys. Čia jau keli dešimtmečiai sutinku ir palydžiu saulę. Čia džiaugiuosi keturiais metų laikais. Čia gyvenu ir dirbu.
Mane supa labai daug gerų, garbingų, išmintingų, darbščių ir brangių žmonių. Kodėl turėčiau visa tai palikti ir galuotis, kad integruočiausi svetimoje valstybėje?
Galiausiai priklausau tai kartai, ir tiems žmonėms, kurie jau niekur – nei į Vakarus, nei į Rytus neemigruos.
O kodėl turėtume emigruoti? Ar jau ir tėvynė priklauso tik saujelei turtuolių ir politikų, tvarkančių tautiečių likimus? Gal kada nors viskas pasikeis ir emigruosime ne mes, visą gyvenimą dirbę Lietuvai, o jie – naudojęsi žmonių sukurtomis gėrybėmis, ir deklaravę, kad Lietuva – gerovės šalis.
Todėl, kad negaliu ir nenoriu palikti savo Tėvynės, man ir ne tas pats, kas dedasi Lietuvoje, Šiaulių apskrityje, Kelmėje ar mano gimtinėje.
Ar kritinis mąstymas ir problemų matymas jau yra blogis, ponia Genovaite? Negi Jūs ir kiti, kiekvieną kritinį požiūrį vertinantys kaip verkšlenimą, tikrai manote, kad Lietuvoje viskas gerai?
Ar čia gerovė, kai pakvieti greitąją medicinos pagalbą merdinčiai savo motinai, o felčerė pasako, jog tokio ligonio nesiveš, mat serga ketvirtos stadijos vėžiu? Esą stebuklų nebūna. Laukit, kol atsiras vietų slaugos skyriuje.
Ar gerovė, kai ligoniai turi pirkti brangius vaistus, slaugai reikalingas priemones, primokėti už gydymą ir tyrimus, tuo tarpu Ligonių kasos laiko pinigus bankuose, kad priaugtų palūkanos, o ligoninės tampa rentabiliausiai dirbančiomis įstaigomis?
Ar gerovė, kai mokinys mokytojai trenkia kėde per galvą, o direktorė tą mokytoją dar ir atleidžia iš darbo be išeitinės kompensacijos – esą mokinys yra klientas, o klientas – visada teisus?
Ar gerovė, kai tūkstančiai jaunų šeimų gyvena atskirai, nes vienas jų priverstas uždarbiauti užsienyje? Žmonos lieka be vyrų arba vyrai be žmonų. Ar toks priverstinis gyvenimo būdas nenusikalsta žmogaus prigimčiai?
Ar gerovė, kai kas antram mokiniui mokykloje priklauso nemokamas maitinimas?
Ar tai, kad šiemet kaip niekada daug studentų veržiasi į bendrabučius, nes neišgali nuomotis butų, irgi rodo gerovės augimą?
Ar teisinga, kad viešosios įstaigos, tarp jų ir ligoninės, tampa savotiškais UAB – ais ir daugiau dėmesio skiria projektų rašymams, pinigų „gaudymui“ negu tiesioginėms savo funkcijoms atlikti?
Ar tai gėris, kad žmogus mūsų valstybėje tampa vis mažiau vertingas, niekam nereikalingas ir turi jaustis kaltas, kad gimė ir gyvena, nes kažkam sudaro problemų?
Ar gerovė, kad visą gyvenimą dirbantis žmogus negali sau leisti aplankyti didmiestyje gyvenančio vaiko, nes į automobilio baką reikia supilti degalų už penktadalį jo atlyginimo?
Apie teatrų, koncertų, parodų ir kitų kultūros objektų lankymą daugelis provincijos gyventojų jau nė nesvajoja.
Ar atlyginimai ir pensijos – visiškai neadekvatūs kasdien lyg ant mielių augančioms kainoms irgi rodo šalies gerovę?
Ar tariamas nedarbo problemos sprendimas ne kuriant daugiau darbo vietų, o neva liberalizuojant darbo santykius, kurie leis darbdaviui tą pačią minutę „išspjauti“ nepatikusį darbuotoją, nėra dar viena rykštė eiliniam Lietuvos žmogui?
Ar Jūs laimingi, kai nuėję į įstaigą išgirstate, jog tavo problema yra tavo, o ne tos įstaigos darbuotojo problema? Kai net žaizdą perrišanti medikė dejuojančiai močiutei drebia: „Ne man skauda, tau skauda.“
Tokių klausimų, kylančių iš konkrečių mūsų gyvenimo faktų, būtų galima surašyti dar milijoną.
Visos šios negerovės labiausiai smogia jau ir taip silpnai mūsų šalies viduriniajai klasei – valstybės stuburui. Skaudžiausiai, pačiu botago galu mušamas sąžiningiausias, mokesčius mokantis mūsų krašto pilietis.
Ar šių problemų konstatavimas yra verkšlenimas? O gal būtume laimingesni, jeigu kaip sovietiniais laikais džiūgautume, jog esame sotūs, laimingi, šiltai aprengti? Beje, dar galintys ir emigruoti...
Ar žurnalistas, sąžiningai išklausantis kiekvieną besikreipiantį žmogų, o tuo pačiu akumuliuojantis visuomenės bėdas, privalo gražinti tikrovę?
Juk gesintomis kalkėmis išbaltinta dūminė pirkia tikrai nebus daug šviesesnė...
